„Putinas nesukūrė tokios Rusijos, kokia ji yra. Jis suprato, kokia yra Rusija ir ko jai reikia, ir prie to prisitaikė“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Išpažinimai“ sako laidų vedėjas ir knygų autorius Robertas Petrauskas, neabejojantis, kad žmonės gali turėti tik menką įtaką pasauliui – didesnę įtaką vis tik pasaulis daro žmonėms.
„Pokalbiai su Hitleriu, Putinu ar Stalinu padėtų suprasti ne tik, ką jie galvoja, tačiau ir padėtų suvokti mūsų pasaulio spragas, kuriomis jie pasinaudoja“, – priduria jis.
R. Petrauską kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėjas Donatas Puslys.
– Iš jūsų knygų akivaizdu, kad gyvenate su didele aistra istorijai. Ką reiškia sugyventi su tokia aistra ir ko ji pareikalauja?
– Tai yra atskiras pasaulis, kuriame aš jaučiuosi labai gerai, nes praeities pasaulyje viskas jau yra nutikę, tu į jį gali grįžti. Aš į jį sugrįžęs galiu pasirinkti kelius, kuriais noriu eiti. Galiu pasirinkti asmenybes, kurias noriu sekti. Galiu daryti sprendimus, iš esmės koreguoti tą pasaulį, kuriame aš noriu gyventi. Grįžęs į praeitį aš galiu pamėginti sustatyti viską taip, kaip aš noriu.
Skirtingai nei dabartiniame pasaulyje, kuriame viskas yra taip, kaip yra. Ir tu gali turėti savų pretenzijų, bet pakeisti nieko negali. Istorijoje yra savotiškas nusiraminimo momentas, nes tu žinai, kad viskas, kas atsitiko, atsitiko. Aš mėgstu grįžti į praeitį. Vasarą, kai išvažiuoju į sodybą, pagalvoju, kad aš aname praeities pasaulyje jaučiuosi net geriau nei šiandieniniame. Nežinau, ar tai yra gerai.
Putinas nesukūrė tokios Rusijos, kokia ji yra, jis suprato, kokia yra Rusija ir ko jai reikia, ir prie to prisitaikė.
– Turite savo aukso amžių, į kurį norėtumėte nusikelti, praleisti bent vieną naktį su kažkokiu žmogumi?
– Aš norėčiau, turbūt, 10 savaitgalių praleisti su visais diktatoriais ir išgerti su jais visus įmanomus kokteilius Vilnius baruose.
– Nuodingus, kad juos pražudytumėte?
– Ne, iš diktatoriaus nužudymo, jei jau turi progą su juo susitikti, nėra jokios naudos, nes negali prisikasti prie pačios esmės. Ir dabartiniame kare istoriją apie Putiną parašys po daugelio metų, kai žmonės išdrįs parašyti memuarus apie tai, ką Putinas kalbėjo dabar bunkeryje. Mums būtų labai įdomu sužinoti, kaip jis nukeliauja iki tokios būsenos, iki tokių sprendimų, kuriuos priiminėja.
Kita vertus, mes turime turėti omenyje, kad žmonės gali turėti tik menką įtaką pasauliui, nes pasaulis jiems daro didesnę įtaką. Putinas nesukūrė tokios Rusijos, kokia ji yra. Jis suprato, kokia yra Rusija ir ko jai reikia, ir prie to prisitaikė. Taip jis su visa šalimi prisitaikė prie esamo pasaulio.
Kai mes norime kažką apkaltinti, tuos tironus pasmerkti galvodami, kad jie yra išimtys šiame pasaulyje, mes turėtume turėti omenyje save ir žiūrėdami veidrodyje matyti save, nes prieš keletą mėnesių tie patys blogio genijai buvo šio pasaulio dalimi – ilsėjosi kurortuose, siuntė savo šeimas į užsienį, maudėsi piniguose, spaudė rankas įtakingiausiems politikams ir turėjo šio pasaulio palaiminimą.
Tai mes gyvename pasaulyje, kuriame tie pokalbiai prie kokteilių su Hitleriu, Putinu ar Stalinu padėtų suprasti ne tik, ką jie galvoja, tačiau ir padėtų suvokti mūsų pasaulio spragas, kuriomis jie pasinaudoja.
Kodėl aš rašau apie karą? Karas viską išryškina. Karas aiškiai parodo viską, kaip yra, nes karo metu krinta kaukės ir žmonės pasirodo labiau panašūs į save – nesvarbu, ar geri, ar blogi.
– Kaip istorikas jūs, kaip ir sakėte, turite galią sudėlioti įvykius. O ar pats pagalvojate, ką apie jus pasakys istorija?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet galvoju, kad tos mano knygos, kuriose liko įšaldytos mano mintys, ir bus tas mano aidas iš praeities. Manęs akademikai kaip ir nepriima, nes aš rašau jausmingai, noriu papasakoti istoriją, kuri liktų, įstrigtų, jaudintų žmones. Taip aš pažeidžiu, anot jų, tam tikras akademinio rašymo taisykles – aš rašau tikrai nutikusius dalykus ir rašau išjausdamas.
Kartais atsiverčiu savo anksčiau parašytą knygą ir skaitau kokį gabaliuką galvodamas: „Jo, aš čia taip parašiau?“ Tu toje akimirkoje esi, tu jį jauti, tu jį užrašai. Pačios geriausios rašytojų knygos yra tos, kuriose juntama pasakojimo tėkmė. Tie momentai yra labai svarbūs.
Rašydamas „Poltavą“ padariau tokį eksperimentą ir pamėginau savo emociją užšaldyti knygoje. Aš garsinau savo knygą ir garsinau ją ne kaip įprastą audioknygą, kur ateini į studiją ir per kokias tris dienas įskaitai visą knygą. Bet aš parašydavau gabaliuką ir tą pačią savaitę sėdėdamas kaime, vidiniame kambarėlyje, įgarsindavau tą gabaliuką.
Tai yra knyga, kurios kiekvienas skyrius yra čia ir dabar. Ir tai yra neredaguota, nesutvarkyta, neperrašyta, nes kai kurios vietos vėliau buvo taisytos, versija. Tai yra toks juodraštinis variantas su tuo, kaip aš tuomet jaučiau ir rašiau. Tose eilutėse aš esu užšaldytas. Žmogus, kuris pasileis tą įrašą po šimto metų, jaus emociją.
– Viena yra rašyti apie tai, kas buvo. Tačiau istorija yra rašoma ir šiandien. Galime neabejoti, kad šių metų vasario 24 dieną minės daugelis istorijos knygų. Kokia buvo jūsų vasario 24-oji?
– Aš jau kokias penkias dienas gyvenau nujausdamas, kad karas tikrai prasidės. Istorija gal ir neleidžia numatyti tiksliai, tačiau pagal ritmą, pagal rimą, pagal būgnų gaudesį tu gali žinoti. Man, viena vertus, baisu, tačiau, kita vertus, tai yra dar viena paskata studijuoti istoriją. Man tada sprogo visi saugikliai.
Kodėl aš rašau apie karą? Karas viską išryškina. Karas aiškiai parodo viską, kaip yra, nes karo metu krinta kaukės ir žmonės pasirodo labiau panašūs į save – nesvarbu, ar geri, ar blogi.
– Vieni ruošėsi rengtis bunkerius, kiti emigruoti, o jūs ar svarstėte, ką pats darytumėte, jei vis tik karas ateitų iki mūsų?
– Baimė nėra išeitis, nuo savęs nepabėgsi. Ir dėl savo šalies, nežinau, ar gali pabėgę iš jos būti. Čia yra labai svarbus dalykas. Žmonės turėtų suprasti, kad gyvename labai didelių pokyčių laike ir tame pokyčių lauke mes turime sugerti viską, ką tie pokyčiai mums duoda. Nes jie vyksta ne be reikalo, pasauliui atėjo metas kažkaip išsispręsti.
Kodėl dabar visi žavisi Ukraina, žiūrėdami į ją? Ukraina kol kas vienintelė normaliai ir tikrai skaito šitą situaciją taip, kad ji leidžia jai išmokti tas pamokas, daryti išvadas ir kurti kažką naujo, ant ko galima statyti ateitį.
Tačiau pamokos nėra išmokstamos laukiant, kaip viskas išsispręs. Ir kai ukrainiečiai šiandien kovoja, jie rodo mums, kaip viskas turėtų būti.
Aš keliauju per Lietuvą ir pasakoju, kad mūsų istorija su Ukraina yra labai bendra, labai glaudi ir mes esame daug jiems skolingi, bet Ukraina kokius tris šimtus metų yra aukos būsenoje. Ir ji dabar iš jos pakyla, ji nebėra auka, ji atsistoja pilnu pajėgumu. Mums kyla pavydas, susižavėjimas, mums kyla toks nepaaiškinamas jausmas iš vidaus žvelgiant į Ukrainą, nes mes visi tai savyje turime, bet viskas yra kažkur pabėgę.
Mums svarbiau yra pagalvoti, kur mes pabėgsime, jei karas pas mus ateis. Mums svarbiau pagalvoti, kaip mes išsaugosime savo turtą ir kur mes galėsime apsistoti, kol per tris ar keturis metus čia viskas baigsis. Tačiau pamokos nėra išmokstamos laukiant, kaip viskas išsispręs. Ir kai ukrainiečiai šiandien kovoja, jie rodo mums, kaip viskas turėtų būti.
Aš šioje vietoje visada prisimenu psichologės Rasos Mažionienės nuostabią paskaitą apie penkias meiles. Pirmoje vietoje yra Dievas. Be Dievo būtų sunku atrasti prasmę. Tada eina tėvynė. Meilė tėvynei reiškia, kad aš čia ne be reikalo gimiau, kad aš gerbiu savo protėvius. Meilė, kuri neleidžia galvoti, kad sunkiu metu aš galiu išvažiuoti.
Tada yra meilė sau, nes nemylėdami savęs mes nelabai ką galime duoti kitiems žmonėms. Tada yra meilė savo antrajai pusei, kurią sutinki ne be reikalo. Tada eina meilė vaikams ir visiems kitiems.
Esmė ta, kad šie dalykai mūsų gyvenime nesusimaišytų. Ukrainoje dabar visas tas stuburas sustojo į tą tiesią poziciją, kaip turėtų būti. Jie kovoja pasiryžę pasiaukoti, o mes žiūrim ir laukiam. Turime padaryti dideles išvadas, jei galvojame, kad Ukraina laimės šitą karą ir mums nieko nereikės daryti, mes klystame. Mes esame civilizaciniame lūžyje ir turėtume būti laimingi ir dėkingi pasauliui, kad jis tokią galimybę mums davė.
Mes esame civilizaciniame lūžyje ir turėtume būti laimingi ir dėkingi pasauliui, kad jis tokią galimybę mums davė.
– Minėjote tą hierarchiją, kurios viršuje yra Dievas. Apie ką jūs su Dievu šiandien kalbate, ko jo klausiate, ar net apie ką pykstatės?
– Yra visokie tikėjimo Dievu lygiai, tarp jų ir tas, kai ateini į bažnyčią ir sakai, kad, Dieve, duok man tą, nes tada būsiu geras. Jei neduosi, suabejosiu, kad esi. Dievas neturi kitų rankų žemėje, tik mus. Visus tuos blogus darbus, kuriuos regime, padarė žmogus, ne Dievas.
Ir gerus darbus padaro žmonės. Absoliutus determinizmas ir pasitikėjimas Dievu yra būdingas fanatikams ir Rusijos civilizacijai. Jis nukelia į tą radikalią pusę, kurioje žmonės nieko nesistengia daryti, nes viskas priklauso nuo Dievo, viskas yra nulemta ir aš negaliu nieko pakeisti. Jie paprasčiausiai atsiduoda tėkmei, o ta tėkmė, kaip matome, būna visokia. Ta tėkmė juos nusineša. Toks determinizmas yra labai pavojingas.
Aš Dievą nešiojuosi širdyje kaip meilės pavidalą. Dievas yra ten, kur žmonės juokiasi. Kiekvienas tarsi nori turėti kažkokį Dievo įvaizdį, tačiau Dievas yra mumyse, šalia mūsų, kai žmonės juokiasi, kai yra ramybė, džiaugsmas. Ramybė yra tas matas, kuriuo aš matuoju Dievo artumą. Įeini į Kyjivo Pečorų Laurą ir jauti, kaip oras, tarsi, sutirštėja aplinkui tave. Dievas yra išgelbėjimas nuo baimės.
Visas pokalbis – laidos „Išpažinimai“ įraše.
