„Dieną po mamos laidotuvių, suvokiau, kad augsiu kaip vilkas ir viską, ką turiu padaryti gyvenime, turėsiu padaryti pats, neturėdamas užnugario“, – laidai „Išpažinimai“ sako atlikėjas Alanas Chošnau, prisiminęs skaudžią vaikystę, karą Bagdade, mamos mirtį. Kai jam buvo aštuoneri, prasidėjo naujas gyvenimo etapas, kuriame viltimi tapo kūryba. Vis tik Alanas sako, kad dažnas per daug užsisukame buityje, kitų žmonių žodžiuose, prarandame sąlytį su tuo, kas yra didžiausia mums duota dovana.
A. Chošnau kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Grįžkim laiku atgal, kai tu gyvenai Bagdade, kai buvo ta laiminga graži vaikystė su mamyte ir tėveliu. Kaip tai atrodė?
– Tie prisiminimai, apie kuriuos paklausei, yra Bagdadas, šeima – jie buvo labai trumpi. Man, kaip vaikui, jie praėjo gal tik kaip sekundė. Neprisimenu mamos balso, neatsimenu jos kvapo. Prisimenu vaikystę, kuri praėjo be rūpesčių.
Tuo metu gyvenome Saddamo Husseino Irake, kuris buvo visiškai vakarietiškas. Visas vakarų pasaulis buvo ten. Tada dar buvo tik Saddamo Husseino valdymo pradžia. Taigi vaikystė buvo tikrai buvo be rūpesčių, turėjome daug draugų, kiekvieną savaitgalį pas mus būdavo vakarėliai, atvažiuodavo daug draugų. Buvo linksma.
Būdamas aštuonerių likau čia vienas ir pradėjau visiškai naują gyvenimą etapą.
Tačiau viskas labai greitai pasikeitė, nes Irakas pradėjo karą su Iranu. Tas paveikslas pradėjo griūti, paskelbė mobilizaciją. Keletas mano šeimos narių iš tėvo pusės, mano pusbrolių, buvo sušaudyti, nes atsisakė eiti kariauti Saddamo Husseino karo su Iranu.
Sirenos kaukė praktiškai kiekvieną dieną, trūko vandens, nebuvo elektros. Mes pastoviai gyvenome nežinioje. Nežinojome, kur nukris raketa – šalia kaimyno ar šalia mūsų. Supratome, kad reikia kažkur judėti. Tuo metu mano mama susirgo.
– Ir tu atsidūrei Lietuvoj, taip?
– Taip, Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje. Man tebuvo 7-8 metai. Bagdade mane įsodino į lėktuvą, vykusį į Maskvą. Visą kelią skridau vienas, o močiutė mane pasitiko Maskvoje. Tačiau man buvo sudėtinga, kad mane ištraukė iš šeimos, atskyrė. Širdyje jaučiau kažkokią neviltį ir nežinią.
Iš Maskvos traukiniu važiavome į Vilnių. Turėjau grandinėlę, labai gražią, auksinę, su tėvų nuotraukomis. Atsimenu, važiavau traukiniu, žiūrėjau pro langą, pro tą gražią gamtą, o aš vis žiūrėdavau į tėvų nuotraukas, o galvoje sukosi mintys: „Kur jie?“, „Kada juos pamatysiu?“ Nežinojau, kada pamatysiu.
Visa tai, ką aš mačiau, man atrodė taip pilka ir labai niūru. Jau būdamas mažas žmonių veiduose mačiau baimę, uždarumą. Nepalyginsi su tuo, kas tuo metu mane supo Bagdade.
Neprisimenu mamos balso, neatsimenu jos kvapo.
– Ką reiškia tokiam aštuonmečiui netekti mamos? Koks tai buvo jausmas?
– Nėra žodžių tam nupasakoti. Žodžiai nepadės. Tai yra visiška dykuma. Labai karšta ir labai šalta. Jautiesi kaip vaisius nukritęs nuo medžio, nors dar esi nesubrendęs. Esi dar nesuaugęs, nesi net paauglys. Esi vaikas.
Pasakysiu atvirai, mano mama mirė prieš mano akis. <...> Ji kentė beprotiškus skausmus, nebuvo galima normaliai miegoti naktimis. Tačiau kas įvyko, tas įvyko – tai jau vis tiek yra praeitis. Ir tai yra mano gyvenimo dalis, kuri niekur nebedings.
Kas svarbu, tai man davė visiškai naują gyvenimą. Supratau, kad stiprūs pokyčiai žmonių gyvenime verčia juos tobulėti ir eiti į priekį. Jau kitą dieną po to, kai palaidojom mamą, suvokiau, kad būsiu pats sau, būsiu kaip vilkas ir viską, ką turiu padaryti gyvenime, turėsiu padaryti pats, neturėsiu jokio užnugario, kaip kiti vaikai, kurie turėjo tėvus.
Tačiau tai nepadarė manęs silpnu, tai suteikė man daug jėgų ir aš apsisprendžiau, priėmiau sprendimą eiti tuo keliu ir pripažinau, kad nuo tos akimirkos esu vienas. Vis tik mano tėvas atvažiavo ir paliko mane. Jis su sese daugiau nebegrįžo.
Taigi būdamas aštuonerių likau čia vienas ir pradėjau visiškai naują gyvenimą etapą. Tik vėliau supratau, kad mama paliko kažką tokio, ji tai įrašė. Bet aš tai atradau tik būdamas 13-14 metų.
Beje, kai buvau mažas, tėvai manyje įžvelgė labai artistišką berniuką – mėgau rodytis, maivytis, dainuoti. Bagdade mane vedė į berniukų grožio konkursus, kur net tris kartus esu laimėjęs, bent man taip pasakojo. Aš neatsimenu. Tėvui netgi buvo siūlę pakišą, kad manęs daugiau nebevestų.
Taigi man sugrįžo meilė muzikai. Savotiškas mamos palikimas – suvokimas, kad jei kas nors nutiks, aš visą laiką turėsiu kelią, kuris padės išgyventi. Ne tik išgyventi, bet ir kurti, kas yra net svarbiau nei išgyventi.
Pasinėriau į kūrybą, kuri viena vertus, paverčia tave vienišu, o kita vertus, praturtina.
Įsimylėjau pianiną, jo garsą. Negalėdavau atsitraukti nuo jo valandų valandas. Jis man suteikdavo kažkokį įspūdingą pojūtį, nebejausdavau laiko.
Mano supratimu, talentu negimstama. Talentą reikia išugdyti darbu. Pasinėriau į kūrybą, kuri viena vertus, paverčia tave vienišu, o kita vertus, praturtina. Kūryba suteikia tai, ko paprastai gyvenime neturėtum, tai, už ko gali laikytis, kas praskaidrina kiekvieną dieną ir suteikia daug gerų emocijų, ypač, kai tavo muzika yra išgirsta ir klausoma. Ji daro įtaką aplinkiniams ir jiems taip pat padeda išgyventi.
– Vienoje dainoje yra žodžiai „Mano siela lauks iš aukščiau malonės“. Apie kokią malonę kalbama? Ar ta malonė iš dangaus ateidavo?
– Pamirštame, kad gyvenimas mums yra dovana. Didžiulė dovana. Pasineriame į buitį, į tai, ką kažkas pasakė, kaip kažkas atrodo... Bet truputėlį prarandame sąlytį su pačiu gyvenimu. Tai yra dovana.
– Bet ta dovana – kieno? Iš Dievo ateina? Visatos?
– Kiekvienas turbūt turi savo įsivaizdavimą, vienokį ar kitokį. Aš įsivaizduoju, kad tai ateina iš Dievo. Yra dalykai, kurių nematome. Galime tai vadinti visata, galima – Dievu. Jaučiu, kad kažkas tokio yra ir manyje, ir aplinkui.
