„Penktos kategorijos uraganas yra niekas, palyginti su mamos rūpesčiu“, – tarnaudamas patyrė Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ jis sako, kad pasaulis vis užlipa ant to paties grėblio: padeda Rusijai išsikapstyti, o tada ji vėl trenkia. „Kažkas ten yra negerai“, – svarsto pašnekovas.
Vienas jo senelis – karys, o kitas – keramikas. Visgi E. Laustauskas pasirinko studijas Karo akademijoje. Ant jo krūtinės užrašyta paprastai: Lastauskas. Jis ją pasižadėjo paguldyti už Tėvynę ir visus jos piliečius, jei tik to prireiks. Jo mama sako, kad jis visada turėjo drąsos sakyti tiesą, o E. Lastauskas įsitikinęs, kad dvasios stiprybę paveldėjo būtent iš mamos. Jį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Kario profesijoje yra tokių ne visai teisingų percepcijų. Visi galvoja, kad kareivių reikalas yra žudyti. Iš tikrųjų kareivių reikalas yra kaunantis su priešu kuo daugiau jo sužaloti, sunkiai sužeisti, kad jį ilgai gydytų ir kad jis būtų pavyzdys kitiems piliečiams, paliegęs, visas suvargęs, kreivas ir visi sakytų: žiūrėkite, kas atsitinka, kai lendi į svetimą šalį.
Atsimeni, buvo toks filmas „The Tail Wiggles the Dog“. Ten kalbėta apie percepcijos galią. Tai ateina, mano supratimu, iš postmodernizmo, iš suvokimo, kad suformuoti įvaizdį šiais laikais... Karo mokslas iš to išsivystė: tam, kad laimėtum, tau nebūtinai reikia sumušti priešininką, tau reikia jį įtikinti, kad jis pralaimėjo.
Ilgą laiką didelė dalis visuomenės gyveno rožiniame pasaulyje. Va, dabar visi gyvens kaip Johno Lennono dainoje „Imagine“. Liūdna, kad tai paskatino blogiečius tuo naudotis.
– Aš, pavyzdžiui, kai pavargstu ir noriu atsipūsti arba susidėlioti mintis, šoku į mašiną ir važiuoju. Kaip ilsitės jūs, kaip atsipalaiduojate, ar yra koks nors tinkamas būdas nusiraminti, sustyguoti mintis?
– Ko gero, kiekvienas ieško atsakymo, kaip tą padaryti, bet karys – toks pat žmogus, kaip bebūtų keista. Atsimenu: „Tai kiek laiko tarnauji kariuomenėje?“ Sakykime, 20 metų. „O tai tave išleidžia namo?“ Įvaizdis – kaip rekrutus paimdavo penkeriems metams. Vėlgi, ko gero, yra daug klaidingų percepcijų, tai kas tas karys.
Mano kolegos turi suradę daugybę įvairių būdų, o aš turiu tokį vieną, tik dabar esu jį apleidęs, – tai fizinis aktyvumas ir bėgimas. Tai labai pravalo galvą.
– Skaitote?
– Skaitau, dabar labai daug to, kas susiję su profesiniais reikalais.
– O kokia buvo pirmoji vaikystės knyga?
– Pirmos nežinau, bet vaikystėje paliko įspūdį trys knygos: Tolkieno „Hobitas“, kažkodėl Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ir „Molio Motiejus“. Paskui, aišku, Hanso Falado „Anuomet mūsų namuose“ – labai šilta knyga. Aš labai daug skaitydavau: Žiulis Vernas, Majus...
– Bet kai teta yra nusipelniusi bibliotekininkė, dar ji – krikšto mama, būtų nepadoru neskaityti, ar ne? Nors dažnai tai kaip tik sukelia alergiją.
– O aš kažkaip knygas rydavau. Atsimenu, močiutė net sakydavo: Radviliškyje buvo toks vienas žmogus, skaitė, skaitė ir išprotėjo, žiūrėk, kad tau taip nebūtų.
– <...> Ar buvo nuojauta, kad tuoj bus karas?
– Matai, truputį darome klaidą sakydami, kad jis prasidėjo dabar. Dabar jis suintensyvėjo, jo mastas išaugo.
Sako, karas prasidėjo 2022 metų vasario 24 dieną, bet iš tikrųjų, pavyzdžiui, Lietuvos kariškiui karas, jeigu pažiūrėtume, drįsčiau sakyti, prasidėjo 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, kada mūsų pirmieji kariai išvažiavo į operacijas Afganistane. Po to – operacijos Irake, Afganistane, tik didelei daliai visuomenės tai buvo labai tolima, svetima, neaktualu.
Iš tikrųjų ilgą laiką didelė dalis ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio visuomenės gyveno tokiame truputį rožiniame pasaulyje, Fukuyamos „End of History“. Va, dabar bus rožiniai flamingai, viskas bus gražiai, visi gyvens kaip Johno Lennono dainoje „Imagine“. Liūdna, kad tai paskatino blogiečius tuo naudotis.
Atsimenu iš tarnybos: jeigu mama galvoja, kad sūnui ar dukrai gresia pavojus, reikia padaryti viską, kad ji taip negalvotų. Bus ramiau, nes penktos kategorijos uraganas yra niekas, palyginti su mamos rūpesčiu.
<...> Iš esmės tai nieko naujo. Jeigu pažiūrėsime, ar 17 a. rusų Vilniaus puolimas, ar 1812 metais rusų Paryžiaus puolimas, ar rusų veiksmai Čečėnijoje, – visur ta pati linija: plėšia, prievartauja ir dar pridirba. Kažkas ten yra negerai.
– Bet mes neišmokstame kažkokių pamokų – turiu omenyje, mes – likęs pasaulis.
– Paskutiniame šimtmetyje, mano supratimu, Rusija buvo išgelbėta tris kartus. Po pilietinio karo – humanitarinė pagalba ir pagalba industrializacijai, kuri po to virto Antruoju pasauliniu karu, nes iš esmės Antrąjį pasaulinį karą pradėjo Sovietų Sąjunga su Vokietija, pasirašiusios Molotovo ir Ribentropo paktą ir kartu užpuolusios Lenkiją, tada 1941 m. nuo sumušimo išgelbėjo lendlizas ir gavo Šaltąjį karą, o 1991–1993 metais – irgi tas pats: buvo mestos visos pastangos, kad ta Rusija atsilaikytų, kai Čečėnija ir kiti norėjo atsiskirti, buvo maksimaliai remiama, kad tik atsilaikytų... Man atrodo, Vakarai vis kažkaip išgelbsti ir po to susiduria su problema. Kartojasi lipimas ant grėblio.
– <...> Ar visada mamai sakydavote tiesą? Pavyzdžiui, važiuodamas į Iraką pasakėte, kad į Iraką?
– Ne, nieko nesakydavau. Buvo susitarimas su sese, kad esu Belgijoje, kažkokiame kurse kažką reikia daryti. Bet su Iraku mane mama demaskavo. Aš grįžau nupirkęs lauktuvių Kuveite, skridau su avialinijomis ir pamiršau, rupūs miltai, nusiimti tą čekiuką. Viską ir sudėliojo: įdegęs, ilgą laiką nebuvo, Kuveitas... Visa laimė, kad ta misija buvo link pabaigos. Nėra prasmės – kam dabar nervinti tą žmogų?
– Vis tiek galų gale turbūt ta mamos intuicija... Kalbame, kad žvalgyba dar iki galo neįvertino moterų.
– Dėl moterų galios atsimenu iš tarnybos: jeigu mama galvoja, kad sūnui ar dukrai gresia pavojus, reikia padaryti viską, kad ji taip negalvotų. Bus ramiau, nes penktos kategorijos uraganas yra niekas, palyginti su mamos rūpesčiu.
Visas pokalbis – gegužės 24 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
