„Kai Gintas mirė, nuvažiavome su Mykolu į Jeruzalę. Aš prašiau trijų dalykų: Gintui dangaus, Mykolui sveikatos ir kad man parodytų, jog gali būti koks nors gyvenimas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ pamena Edita Mildažytė. Sakoma, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius, tačiau žurnalistė atvira – jeigu būtų galima kai kurių patirčių neturėti, norėtų nebūti jų išgyvenusi.
Gyvenime nutinka visko – ir pergalių, ir pralaimėjimų, bet, nepaisant visokių išbandymų, svarbiausia, kad virš visko būtų meilė. Išskirtinio dėmesio sulaukiančią žurnalistę, televizijos laidų vedėją, prodiuserę E. Mildažytę kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Ar tiesa, kad Edita yra lygu meilė?
– Man iš esmės gyvenime meilė yra labai svarbu. Man turbūt tai svarbiausias dalykas gyvenime.
– O kas jums yra meilė, kas telpa į tą žodį?
– Turbūt tai yra labai gera žmogaus būsena su kuo nors ir labai bloga be ko nors. Turbūt primityviausia būtų taip pasakyti. Galima pakartoti milijoną banaliausių teiginių, kad tai yra sugebėjimas žiūrėti ta pačia kryptimi ir taip toliau, bet būsiu labai nepopuliari ir mane visos dabartinės modernios moterys prikals prie kryžiaus, nes vis dėlto manau, kad meilė – pirmiausia pasiaukojimas, o dalykas, kurio mums labiausiai trūksta šiandien, ypač moterims, tai sugebėjimas aukotis. Neatlygintų aukų nebūna, tik jos gal ne taip atlyginamos, kaip mes tikimės.
– O kaip jos būna atlyginamos?
– Įvairiausiai, tik reikia sugebėti pastebėti, kaip tau buvo atlyginta. Galbūt visai ne iš to šono atėjo tas atlyginimas, kaip tu tikėjaisi. Jeigu tu galvoji, kad vyrui išskalbus kojines ir iškepus torčiuką jis dėl to turėtų mirti iš laimės, taip tikrai niekada nebus.
Ilgalaikis ryšio palaikymas – ne sakymas, o rodymas savo gyvenimu, kad kas beatsitiktų ir kokiame mėšle tu besėdėtumei, aš vis tiek esu šalia tavęs. Tylėsiu, tai žinosime mes abudu, niekas daugiau nežinos, bet aš būsiu geriausia žmona tau, jeigu tu būsi geriausias vyras man. Tai visada būna atlyginama. Nebūna taip, kad nebūtų.
Aš neturėjau vyrų, kurie manęs nemylėtų. Prisiekiu tau. Tai tikrai yra tiesa. Man kažkuri draugė sakė: Edita, kas su tavimi yra, – kai tu pradedi gyventi su kokiu nors bernu, tai jis būna paprastas bernas, bet kai tu truputį su juo pagyveni, jis pasidaro kažkoks ypatingas, visoms jo reikia.
– Tai ką jūs darote?
– Nieko nedarau. Aš tiesiog labai spontaniškai renkuosi ir, aišku, renkuosi visada aš.
– Bet ir intuityviai?
– Be abejo, ir spontaniškai, ir intuityviai...
– O protas?
– Oi ne, protui – viso gero. Jeigu jūs norite įsimylėti, patirti meilės aferų, apskritai nugyventi spalvotą ir įdomų gyvenimą, yra vienas kelias – rizikuoti. Aišku, kad skaudės, bet ir gera bus kaip danguje. Kitaip nebūna. Net neturiu jokių iliuzijų, kad gali būti taip, jog nerizikuodamas patirtumei kokį nors iš tikrųjų didžiulį emocinį išgyvenimą. Net gimdymas yra mirtina rizika net ir mūsų dienomis. Jeigu nori patirti tikrą palaimą, vadinasi, turi rizikuoti, vadinasi, gali būti taip, kad visam likusiam gyvenimui nusibrozdinsi nosį. Taip gali būti ir taip būna visoms, bet tai nereiškia, kad neturi bandyti dar kartą.
Apskritai gyventi reikia turėti drąsos, nes jeigu tu neturi drąsos gyventi, tai tu ir negyveni. Tu kažką veiki, marmaliuojiesi, gal būni socialiniuose tinkluose, gal turi saugų darbą, tiksliau, net ne darbą, o greičiausiai tarnybą, turi kokius atšalusios bulvės lygmens santykius su bičiuliais ir draugais, kurių, jeigu nebūtų, nelabai pasigestum, turi žmonių, su kuriais gali kartu važiuoti, bet gali ir nevažiuoti... Tada tau neskauda, tada tu nerėki, nesikeiki, neini stogais ir nenori pradėti mylėtis virtuvėje, pabaigti ant kamino.
Buitis neužgraužia, tai toks dalykas, kuris gali būti patrauktas į šoną. Užgraužia monotonija. Užtai visą laiką sakau, kad žmonės skiriasi ne dėl kokių nors esminių trūkumų, o dėl to, kad jie pasiilgsta stiprių emocijų.
– Iš kur jūs turite tos drąsos?
– Man stipriai sekėsi gyvenime dėl to, kad turėjau vyrus, su kuriais galėjau bendradarbiauti. Banalu, bet ir stalo tenisas žaidžiamas dviese, ir tango šokamas, ir kas tiktai nori, netgi valgoma dviese skaniau. Neįmanoma žaisti, jeigu su tavimi niekas nežaidžia. Jeigu su tavimi niekas nebendradarbiauja, jeigu tu sakai: „davai padarome tą“, o kažkas žiovauja... Arba sakai, kad važiuojame šiąnakt kur išsimaudyti ežere, nemiegame iki ryto, nes trumpiausia naktis, o toliau žiovauja, tai tu pasiieškosi, su kuo važiuoti. Tada neaišku, kuris gailėsis. Bet tam irgi reikia turėti drąsos.
– Bet vis tiek būna, kad nusėda baterija, atsibosta. Šeimoje – ypač, gi buitis užgraužia, ar ne?
– Ne, buitis neužgraužia, tai toks dalykas, kuris gali būti patrauktas į šoną. Užgraužia monotonija. Užtai visą laiką sakau, kad žmonės skiriasi ne dėl kokių nors esminių trūkumų, o dėl to, kad jie pasiilgsta stiprių emocijų. Žmonėms tiesiog prisireikia stiprių jausmų, stiprių išgyvenimų, tai gali būti net ir neapykanta savo kažkada mylimiausiam žmogui, kuris iš geriausio draugo, įsivaizduokite, tampa geriausiu tavo priešu.
Tad reikia mokėti žaisti kartu. Tu turi išmokti prisikviesti tą žmogų, pasakyti: ateik, bus faina, pamatysi, aš tau sakau, o jeigu nebus, tada tu galėsi kitą kartą bandyti, aš irgi eisiu, kur sakiau, kad man neįdomu, bet pabandysiu, gal bus nieko, gal ir toje pelkėje su tomis gyvatėmis ir tais uodais bus visai faina.
– Bet santuokoje, šeimoje jūsų meilė buvo visaip išbandyta: ir skyrybos, ir sunki liga, ir mirtis, ir tas gedulas, ir vėl nauji santykiai. Pakilimai ir nusileidimai – ką reiškia tie amerikietiški kalneliai?
– Žinote, yra toks geras posakis, kad tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius, bet jeigu būtų galima tų patirčių neturėti, tai aš visiškai nenorėčiau būti jų patyrusi, visiškai nenorėčiau būti jų išgyvenusi. Kitas dalykas, aš tikriausiai būčiau kokia nors kitokia, bet gal ne blogesnė, ką gali žinoti.
– Meilė Dievui – ar yra tokia jūsų gyvenime?
– Be abejo.
– Kuo ji paremta, kokie pamatai ten sudėti?
– Pirmas dalykas, tai yra koordinačių sistema pradedant dekalogu, baigiant tradicionalizmu. Man yra svarbu netgi katalikiški ženklai. Aš džiaugiuosi, kad Vilniuje skamba varpai, o ne iš minareto bliauna mulas. Tada, kai labai sunku, tampu labai tikinti, o tada, kai gerai, tai nelabai.
Aš turiu tokį drausminantį elementą, tai yra Saulius. Jeigu aš tingiu poteriauti vakare, jis poteriauja, tai man nėra kur dingti. Aš matau, kad žegnojasi, tai jo vakarinė malda, ir galvoju: tai ką, aš tų trijų minučių negaliu?
Aš prašiau trijų dalykų: Gintui dangaus, Mykolui sveikatos ir kad man parodytų, jog gali būti koks nors gyvenimas. Kai tai išsipildė man vos grįžus, sakiau: gerai, Dieve, ne taip greit, prašom.
– O ką jūs sakote?
– „Tikiu į Dievą Tėvą“, „Sveika, Marija“ ir „Tėve mūsų“ – ryte ir vakare tas pačias. O dar, kai einu tuos savo kilometrus, kurių dabar neinu, tai turiu tokią tradiciją: sukalbu 25 kartus „Sveika, Marija“, 15 – „Tikiu į Dievą Tėvą“ ir vėl 25 – „Sveika, Marija“. Kiekvieną kartą kalbu už ką nors kitą. Labai greitai nueinu, o einu pas savo masažistę, nemanyk, kad į bažnyčią. Tą dieną į vieną pusę paskiriu vienam, į kitą pusę – kam nors kitam. Pavyzdžiui, jeigu mano vaikui nesiseka, tai tam vaikui, jeigu kokiam draugui, tai tam draugui ar kam nors. Paskui tyčia paklausiu: ar tau tą dieną kas nors nutiko gero? Beveik visą laiką būna nutikę kas nors gero.
Anksčiau eidavau per bažnyčias ir degdavau žvakes už visokius draugus, kurie man ką nors gero padarė, galvodavau apie tuos žmones. Iš tikrųjų stengdavausi sugalvoti, kada, kas man padėjo, kada, kas iš tikrųjų pasikalbėjo su manimi, kai man buvo labai blogai. Už juos degdavau žvakes ir man pačiai būdavo labai gera, bet dabar jau nustojau, nes, matyt, neblogai gyvenu.
Tikėjimas – tai dalykas, kuris priklauso nuo tavęs, yra tavo viduje arba jo nėra. Tai tau tiesiog padeda gyventi. Tai yra tavo egoizmas. Kitas dalykas, man visai tas pats, kas, pavyzdžiui, apsireiškė Fatimoje arba kodėl Šiluvos Mergelė, antroji po Gvadelupės, pasirodė Lietuvoje, kad čia vyko katalikų ir protestantų kovos, bet jeigu aš einu Fatimoje per aikštę, kur buvo pasikėsinta į popiežių, ir man bėga ašaros taip, kad aš nieko nematau, vadinasi, tai yra kažkoks išgyvenimas. Būna, kartais priimu Komuniją, pareinu atgal ir tuo metu, kai turėčiau kalbėti padėkos maldą, žliumbiu iš visos sveikatos. Ir aš iš tikrųjų net neverkiu. Nemoku pasakyti, kas man pasidaro, šliuzai atsidaro ir pasipila vanduo. Taip yra iš tikrųjų.
Kai Gintas mirė, nuvažiavome su Mykolu į Jeruzalę. Tai su Gintu buvo beveik mūsų pati pirma kelionė ir galvoju: noriu pasimelsti, pereisiu visą tą Kryžiaus kelią ir t. t. Mus vedė tokie jauni bernai iš ambasados. Aš nežinau, ką jie apie mane galvoja.
Buvo labai šalta, lijo. Atveda mane prie kažkokios šventos vietos ir sako: čia įvyko tas ir tas. Bet aš jaučiu, kad ten nieko neįvyko, stoviu ir kikenu. Paskui mane nuveda iki ten, kur Veronika padavė skepetą. Aš jaučiu, kad tai greičiausiai bus ta vieta, ir mane pradeda kratyti, imu siaubingai žliumbti. Štai tokiu būdu mes su tais trim jaunais vyrais ir su tuo Mykolu šlapiom kojom apėjome tą visą Kryžiaus kelią. Aš prašiau trijų dalykų: Gintui dangaus, Mykolui sveikatos ir kad man parodytų, jog gali būti koks nors gyvenimas. Kai tai išsipildė man vos grįžus, sakiau: gerai, Dieve, ne taip greit, prašom.
Plačiau – kovo 27 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
