Tris mėnesius Ukrainoje vykstant karui, hipnotizuojančią ramybę spinduliuojantis Oleksijus Arestovyčius tapo savotišku tautos įkvėpėju ir padrąsintoju. Šio žmogaus biografija spalvinga, joje – ne tik politinė veikla, bet ir vaidmenys serialuose ar paties įkurta mąstymo mokykla. O jis pats sako, kad jam pasaulyje daug nereikia – tik mylimo žmogaus.
Socialiniuose tinkluose Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas prisistato kaip visuomenės veikėjas, politikos analitikas, filosofas, psichologas, o taip pat kaip mąstymo mokyklos įkūrėjas bei mokytojas.
Baltarusiškų ir lenkiškų šaknų turintis O. Arestovyčius gimė 1975-ųjų rugpjūčio 3 d. Sakartvele, jo šeimoje buvo nemažai kariškių, tėvas buvo Ukrainos nacionalinės gynybos akademijos priėmimo komisijos vadovas.
Į Ukrainą Arestovyčių šeima persikėlė netrukus po Oleksijaus gimimo. Čia jis ir užaugo, Kyjive baigė mokyklą, įstojo į Taraso Ševčenkos universiteto Biologijos fakultetą. Tiesa, jo nebaigė – neilgai trukus, 1993-aisiais O. Arestovyčius pradėjo vaidinti šiuolaikinio teatro studijoje „Juodasis kvadratas“ ir lankyti aktorinio meistriškumo kursus.
Taip prasidėjo jo, kaip aktoriaus, karjera – Oleksijus filmavosi televizijos reklamose, filmuose, serialuose „Muchtaro sugrįžimas“, „Laukimo sąrašas“ „Brolis broliui“ ir kt., sukūrė pagrindinį vaidmenį juostoje „Nebijok, aš šalia“. Beje, 2013-aisiais O. Arestovyčius buvo tapęs ir laidos vedėju.
Balandį Rygoje kuriamas naujienų portalas meduza.io interviu O. Arestovyčiaus pasiteiravo, kaip jis pats mano, kodėl tapo savotišku Ukrainos pasipriešinimo simboliu ir kas lėmė tokį jo populiarumą. Šis svarstė, jog veiksnių yra įvairių.
„Tai, kas visada buvo laikoma mano silpnybe (nes man sakė, kad švaistau savo gyvenimą), pasirodė esanti mano stiprybė. Esu kariškis, 17 metų teatre ir kine vaidinantis aktorius, daug metų studijavęs psichologiją, filosofiją, teologiją. Turiu populiarią psichologijos-filosofijos mokyklą, žinau, kaip save pateikti kadre. Tačiau svarbiausia yra sukauptų įgūdžių visuma, – dėstė jis. – Nedaug žmonių gali namų šeimininkėms paaiškinti sudėtingus karinius klausimus. Be to, esu psichologiškai užsigrūdinęs ramiai ištverti sunkiausias akimirkas.“
Vis tik, anot jo, svarbiausia yra tai, kad jis niekada nesistengia būti niekuo kitu, tik savimi. „Politikoje, mene, psichologijoje ir kariuomenėje yra daug amatininkų. Amatininkai yra tie, kurie nori kažkuo būti ir yra nenatūralūs. Žvaigždės yra tie, kurie natūraliai elgiasi ir rezonuoja.“
Iš tiesų, šalia aktorystės jis studijavo teologiją Šv. Tomo Akviniečio institute Kyjive, vėliau, iki 2010-ųjų, mokėsi psichologijos mokykloje, Odesos sausumos pajėgų institute įgijo karinio anglų kalbos vertėjo diplomą. 1994–2005 metais jis dirbo Centrinėje žvalgybos valdyboje, tačiau apie tai pasakoti nėra linkęs. Būtent 2005-asiais jis pasuko į politiką.
Nuo 2000 metų Oleksijus veda psichologinius seminarus ir mokymus, įkūrė mąstymo mokyklą „Apeiron“. Kaip rašoma mokyklos svetainėje, ten vykstančios pamokos yra pagrįstos filosofijos ir psichologijos deriniu, o jų metu galima išmokti mąstyti, geriau suprasti save ir supantį pasaulį, įtikinėti, ginčytis, priimti sprendimus.
O. Arestovyčius – įvairialypė asmenybė. Jis dar ir tinklaraštininkas, socialiniuose tinkluose turintis nemažą auditoriją. Instagrame jį seką pusantro milijono žmonių, beveik tiek pat jutube, o feisbuke – apie 850 tūkst. Tiesa, dauguma paskutinių Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjo įrašų socialiniame tinkle susiję su vasario pabaigoje prasidėjusiu karu Ukrainoje.
2015-aisiais O. Arestovyčius vedė savo mylimąją Anastasią, kartu jie augina sūnų ir dukrą. Tai antroji jo santuoka, iš pirmosios jis turi dar vieną dukrą.
Ką apie vyro populiarumą mano jo žmona? Ji, anot Arestovyčiaus, visa tai priima ganėtinai paprastai. „Labai myliu savo žmoną, ji man – visa visata. Ir man daugiau nieko nereikia. Instagrame mane seka 1,4 mln. sekėjų, tarp jų – ir didžiausios Ukrainos gražuolės, o aš seku tik vieną asmenį – savo žmoną“, – meduza.io sakė O. Arestovyčius.
Jis taip pat pasakojo, kad prasidėjus karui atsidūrė savo stichijoje – pasak jo, paprastai esame įpratę gyventi saugiai, nors, kaip ir mūsų protėvių, taip ir mūsų pasąmonė yra užprogramuota kovai su laukiniais žvėrimis.
„Kadangi mūsų pasąmonė negauna tinkamo krūvio, kyla daug šiuolaikinio žmogaus problemų. Kad jaustumėmės normaliai, mums reikia ir išbandymų, ir emocinių pakilimų bei nuosmukių ir t. t. <...> Taikiai gyvenant man gali būti nuobodu, tad karo metu suvokiu atsakomybę, esu savo vietoje ir savo stichijoje“, – tikino jis.
O. Arestovyčius pridūrė, jog daugeliui tik atrodo, kad jis bando nuraminti žmones. „Kai sakau, kad laimėsime, tai ne todėl, kad noriu nuraminti, bet todėl, kad žinau, jog laimėsime. Ir sakau tai kaip dalį tiesos, o ne kaip dalį savo nuraminimo mantros. Tai ir yra paslaptis“, – patikino jis.
