„Aš labai mėgdavau nueiti į bažnyčią, ypač vasarą, nes ten labai vėsu“, – paklaustas, kaip jo gyvenime skleidėsi tikėjimas, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ šypsodamasis sako linksmasis aktorius Giedrius Savickas. Jis mano, kad ir žemėje gali būti rojus, o jeigu žmonės turėtų galimybę, tai „sušiktų“ ir rojų. „Rojuje mums bus atimta galimybė viską „sušikti“, – tiki G. Savickas.
G. Savicką kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Ar jūs esate kaip ir aš – tikintis praktikuojantis katalikas?
– Taip, aš tikintis ir praktikuojantis. Stengiuosi būti labiau praktikuojantis, bet...
– Pagal gyvenimą?
– Taip, pagal gyvenimą.
– Kaip tas tikėjimas atsirado jūsų gyvenime? Kažkas nutiko ar taip lengvai ir įplaukė?
– Aš nežinau, gal nuo krikšto? Na, taip jis ir prasideda. Krikštas, paskui – Pirmoji Komunija. Po to ta paauglystė... Dešimties metų gal nelabai kreipi dėmesį, bet visą laiką kabo, aš visą lauką jaučiau, kad kabo, kad yra. Ne tai, kad pasakė, mano tėvai nebuvo labai praktikuojantys, mano teta gal buvo labiau praktikuojanti, bet visą laiką kabėjo. Aš nesijaučiau vienišas, suprantate? Man iki dabar taip yra – tikėjimas yra tai, jog nesi vienišas. Tai man – vienas svarbiausių dalykų. Nėra kažkas, dėl ko aš tikiu. Nėra tokių dalykų, čia atsakymo nėra. Tu tiki arba netiki – ir viskas. Tu tiesiog jauti, kad yra, ir viskas.
Būdavo, kad nueinu į bažnyčią. Aš labai mėgdavau nueiti į bažnyčią, ypač vasarą, nes ten labai vėsu. Tu gali atsigauti, ypač jeigu labai karšta. Bažnyčia, kaip sako, iš vidaus sušildo, o iš išorės gali tave atvėsinti. Ir paskui buvo, bet, aišku, labiausiai tai buvo mano žmona, kuri yra praktikuojanti visą gyvenimą nuo mažens. Suprantu, kad tai labai svarbu mano žmonai, o man žmona labai svarbi, man labai svarbu šeima. Taip tas kelias toliau kažkaip... Kuo toliau eini, kuo arčiau žmogus tenai, jis tuo labiau ir tiki.
– O ką jums duoda tikėjimas? Sumažina mirties baimę?
– Ne, aš bijau mirties. Aš nenoriu mirti – aš dabar esu labai laimingas. Aš labai noriu čia pabūti, dar turiu čia labai daug reikalų. Nereikia to „ai, ne, nebebijau mirties“ – ne, aš bijau mirties, todėl kad visiems bus labai liūdna. Žinote, yra mano žmona, kaip aš dabar ją paliksiu? Negalima, žinote...
Nėra taip, kad: ai, tikintis žmogus, jis žino... Aš gal pateksiu į pragarą, palaukite, nėra taip, kad pateksiu į rojų. Visi labai gerai žino, kad pateks į rojų, na, gal to nepamatys... Aš apie rojų, pragarą ir skaistyklą galvoju labai primityviai: bus velniai ir degins mus katile, negalvoju, kad pragaras bus vidinė kančia, ne – degins normaliai ir su šakėmis badys. Ir visi tą pereis, nes, man atrodo, nėra žmogaus, kuris iškart pakliūtų į rojų. Nepykite, bet nėra. Galvojau, gal aš, bet dar ne, pagalvojau, kad ne.
Bus velniai. Dabar mes galime apie tai šnekėti ir nenusišnekėti, tiesa? O kas pasakys, kaip yra? Gi niekas nesakys: nesąmones, Savickai, šneki, nebus ten jokių velnių. O iš kur tu žinai? Bus tie velniai, pamatysite. Visi tai pereis ir visi pateksime į rojų. Aš taip galvoju.
– Atkreipiau dėmesį, kad mano socialiniuose burbuluose yra priešingai, – dabar pragaras romantizuojamas, nes ten bus smagu, o rojus – visiškai priešingas, tarsi kažkokia nuobodi vieta. Kaip jūs įsivaizduojate, kur papulsite?
– O kodėl visi galvoja, kad rojuje nebus vyno, aš nesuprantu? Taigi bus vyno. Kai užsimerki ir galvoji, vienas dalykas, rojuje bus labai daug saulės. Tai lietuviams ypač svarbu, kad rojus toks būtų, nes čia to nėra. Bus labai šviesu... Bet gyvenime kiekvienam rojus skirtingas. Gali ir čia rojus būti, ar ne? Mums gi davė tokią žemę, gal mums čia davė rojų? Su žuvimi, su karameliniais ledais, su vynu, su gražiomis moterimis, su meile – davė visą šitą.
Aš supratau vieną dalyką, ko rojuje nebus. Jeigu mes visi ten pateksime, o po visų pragarų tikrai pateksime, tai ten mums bus atimta galimybė viską sušikti. Mes turime šitą bruožą, kad viską sušikame. Mums gali duoti gražiausią dalyką... Jeigu turėtume šitą galimybę, tai ir rojų sušiktume. Vėl visi susipyktų, pasidalintų sklypus, pradėtų kovoti dėl žemių ir viskas. Žemė irgi yra rojus, bet ne – mes taip. Man atrodo, kad ten nebus nei kairės, nei dešinės, nei priekio. Tai bus centras, o geriausios vietos bus su langais į pragarą žiūrėti, kaip kiti kenčia.
Man labai faina, kad galime kalbėti apie rojų taip, kaip norime, o ne kad „mūsų dvasia kažkur slankios“... Ne, bus labai normaliai, būsime visi, bus mūsų artimieji, būsime tos 17 metų energijos, tos gyvuliškos jaunystės, kai myliesi ir bučiuojiesi, kad net žandus išplėštum. Bet, galvoju, kad iš mūsų bus atimta viena galimybė, – viską sušikti.
Blogiausias dalykas gyvenime – kai žmonėms duoda, o jie nepasidalina. Man atrodo, Dievas per mus norėjo kažką padaryti gražiau, jis gi per mus viską daro.
– Kai, pavyzdžiui, stovite ant scenos, vaidinate, ar išgyvenate kažkokius būsimo rojaus, dangaus blyksnius?
– Tai aišku – kai ploja.
– Kai ploja?
– Tai aišku, aš gi aktorius, aš gi mėgstu, kad man plotų ir mane girtų, kad sakytų, kaip vaidinai. Tada tu truputį pakyli... Ir lenkiesi. Nepakilęs žmogus negali nusilenkti. Tai, aišku, yra rojus.
Kartais žmonės truputį pakimba, bet gal žiūrovai, mums tai labiau darbas, o kartais repeticijos – ir pragaras. Nėra taip, kad aktorius visą laiką nori vaidinti ir kai vaidina, tai rojus. Būna labai sunku, repeticijos būna labai sunkios, bet ne fiziškai, o kad kažko nesupranti. Pradedi save nuvertinti, ieškai... Bet taip, man patinka, kaip ploja ir dovanoja gėles.
– Tas jausmas, kad esate reikalingas, yra rojaus dalis?
– Tai labai svarbu, nes jeigu būsi nebereikalingas, tai tikrai yra pragaras. Aišku, ši profesija yra tokia, kad mes turime patikti, mes gi darome spektaklį tam, kad patiktume. Mes du mėnesius repetuojame ne tam, kad nepatiktume, bet tam, kad patiktume, kiekvienam patiktume. Kiekvienam nepatiksi, bet...
Tas reikalingas... Vieną kartą tokia močiutė apie 90 metų gatvėje priėjo, apsikabino ir pasakė: žinokite, aš pamatau – man taip ramu, aš einu miegoti. Ir man labai gerai. Tada aš supratau – reikia tęsti toliau. Jeigu kažką turi, tai reikia pasidalinti. Man atrodo, jeigu davė, tai neslėpk. Aišku, labai daug dirbi, bet mums ir duoda, man atrodo, kažką duoda ir tu turi pasidalinti.
Blogiausias dalykas gyvenime – kai žmonėms duoda, o jie nepasidalina. Man atrodo, Dievas per mus norėjo kažką padaryti gražiau, jis gi per mus viską daro. Mes gi gėles sodiname – mes, mano mama prie namo klombas, vazonus sodina, kad būtų gražiau. Bet kartais, aišku, būna, kad mes ir sutriname tas gėles.
– Giedriau, viename interviu sakėte, kad jūsų svajonių rolė yra Karlsonas. Kodėl?
– Todėl, kad aš noriu, jog jis nedingtų iš mūsų gyvenimo. Karlsonas – tai mūsų vaizduotė, kuri yra pas Mažylį. Kai Mažylis lieka vienas, pas jį atskrenda Karlsonas: tūkstančiai tortų, uogienė... Taip tu tiki. Aš gi vaikystėje tikėjau, kad yra Karlsonas, taip norėjau nuskristi į mokyklą. Ne kaip kažkas atvažiuoja su mašina – ne, aš atskrisčiau su Karlsonu į mokyklą, su geriausiu propeleriu, suprantate? Tada tu tiki, o dabar mes jau nebetikime tais dalykais. Tai yra tikėjimo reikalas. Kai mes prarandame tikėjimą kažkokiais dalykais, yra labai sunku.
– Jeigu netikime vienas kitu, tai ir tuo rojumi nebetikime, ir ateitimi, ir Dievo mums nereikia. Mes esame emigrantai, patys save išsitrėmę iš rojaus?
– Mes dažnai ištremiame save iš kitų žmonių gyvenimo. Turime galimybę pasakyti ir gerą žodį, bet kartais pasirenkame tą kitą galimybę, pasakome tai, dėl ko paskui patys save išsitremiame iš kitų žmonių gyvenimo. Kodėl paskui neskambina ar dar kažkas? Kiti ištremia save iš tėvų gyvenimo... Tas nebendravimas yra tremtis. Nereikia išvažiuoti labai toli – emigracija gali būti į kitą kambarį. Žmonės gyvena, bet būna emigravę vienas nuo kito.
Sakiau, tuoj pradėsiu į socialinį tinklą dėti gėles ir viskas. Kai žmonės deda gėles, aš suprantu, kad jiems viskas yra gerai. Kol jie deda save ir rodo prabangą, supranti, kad dar jiems viskas neaišku.
– Gal atsimenate dieną, kai buvote arčiausiai dangaus? Kas joje yra, kai nesate emigracijoje, kai esate tarsi namuose?
– Tai namuose ir yra. Man namai yra rojaus kampelis, ten tu saugiausias. Žinote, kur rojus? Ten, kur yra ramybė. Man atrodo, kad ramybė yra pats pagrindinis dalykas. Man nuo vaikystės, kai linki vienas kitam ramybės, yra pats gražiausias dalykas. Aš visą laiką laukdavau.
Namie – mylintis žmogus, darantis valgyti, skalbiantis, siurbiantis – tai yra didžiausia ramybė. Po visko tu juk nori grįžti namo, į tą 40–60 kvadratų, po to viso miesto. Išeini į miestą ir pereini visus Dantės ratus. Mažesnį ratą, teatre kažkas nesiseka, mokesčiai, o visus ratus perėjęs – vėl namie.
– O ką jūs pasiruošęs paaukoti dėl tos ramybės, švelnaus ramaus buvimo? Ko jūs atsisakytumėte?
– Kažkokių ambicijų. Jau atsisakau.
– Sunku?
– Ne, labai lengva. Tiesiog nebesinori būti pagrindiniu. Tai kainuoja – lipti per galvas. Aš niekada nelipau per galvas, bet kad pasiektum kažkokių dalykų, aukštumų, karjeros... Nebenoriu nieko. Sakiau, tuoj pradėsiu į socialinį tinklą dėti gėles ir viskas. Kai žmonės deda gėles, aš suprantu, kad jiems viskas yra gerai. Kol jie deda save ir rodo prabangą, supranti, kad dar jiems viskas neaišku.
Kai man suėjo 40 metų, aš pamačiau, kaip žydi kaštonai, kaip teka upė. Ačiū Dievui, pagaliau. Kai tu tai pamatai, norisi knistis žemėje. Jeigu tu nori šiltnamio ir dar kažko, jau viskas, vadinasi, viskas su tavimi gerai.
– Jeigu žinotume, kad rytoj yra paskutinė diena, kaip atrodytų ta jūsų diena?
– Aišku, pavalgyčiau. Žinote, žiūriu į tuos žmones, kurie yra nuteisiami mirties bausme, jų visą laiką paklausia, ko jie nori, labai svarbu yra pavalgyti, pasirodo. Amerikoje tie kaliniai dažniausiai užsisako braškinių ledų, nes tai yra vaikystė.
Aš irgi gal suvalgyčiau ledų, pašokčiau su žmona, nes ji visą laiką to nori, visada. Paskambinčiau mamai, jeigu ji būtų. Ir iškelta galva – ir viskas. Vadinasi, taip ir reikia gyventi, tiesa? Supratau, kad dabar taip ir reikia gyventi: reikia šokti su žmona, skaniai valgyti ir būtinai kiekvieną dieną paskambinti mamai.
Plačiau – vasario 20 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
