Prasidėjus karui Andrius Mamontovas negalėjo nei klausytis muzikos, nei jos kurti. Nors vaikai gyvena Berlyne, kuris jam ypač artimas, niekur emigruoti neketina. „Vis tiek esu Lietuvos atlikėjas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako dainininkas, tačiau laikinam gyvenimui svetur nesipriešina. Svetima aplinka skatina naujas ar perdėlioja senas mintis, iš kurių gali gimti ir memuarai. Tik ar išdrįs juos parašyti?
Kaip gyventi, kai šalia vyksta karas? Kaip dainuoti? Kaip kurti muziką? Vienam populiariausių Lietuvos dainininkų A. Mamontovui šie klausimai ramybės neduoda iki šiol. Jis net svarstė atšaukti savo seniai planuotus koncertus Klaipėdoje ir Kaune. Pirmas dvi karo Ukrainoje savaites sako galvojęs tik apie tai, ką galėtų padaryti, kad padėtų ukrainiečiams.
„Vos ne pirmą dieną, aišku, paaukojau pinigų, užsirašiau į savanorius vairuotojus... Žiūri, ką gali daryti, kas tavo jėgoms. Praėjus dviem savaitėms supratau, kad aš neklausiau muzikos. Tada pagalvojau, kad vis tik negali leisti Putinui sustabdyti tavo gyvenimo. Mes nei vienas negalime leisti agresoriui sustabdyti mūsų gyvenimo.
Kol kas tik vieną kartą teko nuvežti šeimą iš Vilniaus į Zarasus. Kai padarai bent kažkokį tokį mažą dalyką, nerimas pasitraukia, užsipildai kitais jausmais. Visų pirma, pasikalbi tiesiai su žmonėmis, kurie yra iš karo zonos. Kitas dalykas – tu pats kažkaip susirikiuoji savo veiksmų planą, savijautą“, – pasakoja jis.
Pagalba žmonėms geriausiai nugali nerimą, darbas – lygiai taip pat, todėl A. Mamontovas sako tiesiog liepęs sau grįžti prie muzikos. „Tas dvi valandas, kol vyksta koncertas, žmonių galvose karo nėra, žmonės gali emociškai pailsėti nuo tų sunkių minčių. Nors čia karo nėra, jis mus stipriai liečia, o kultūra turi gydomąjį poveikį“, – kalba jis.
Karo mėnesiai, pasak dainininko, aiškiai parodė, kokie visgi vieningi pavojaus akivaizdoje gebame būti, tik turbūt realiam karui retas esame pasiruošęs iš tiesų. „Tu pereini per visas įmanomas mintis, ką darytum: ar reikėtų išvežti šeimą, ar kažkur pasitraukti, ar likti... Ir atsakymo net neturi. Greičiausiai aplinkybės susiklostytų vienaip ar kitaip. Bet paskui, kai nusiramini, supranti – čia yra mano vieta, aš ginsiu savo namus, jeigu kas nors prieis prie mano namų vartų. Jeigu tai atsitiktų, kažką daryčiau, bet dabar negaliu net nuspėti. Aišku, galbūt verta turėti planą, visada galima kalbėti: eičiau, daryčiau... Bet tik tą akimirką, kai tai ištinka, tu geriausiai žinai, ką daryti“, – mintimis dalijasi A. Mamontovas.
Pasak muzikanto, daug kas dabar raminasi malda, tačiau jis save vadina ateistu. Niekada nebuvo tikintis, nors daug metų ieškojo tiesos skirtingose religijose, keliavo po Tibetą. Neslepia, budizmą turbūt vadintų sau priimtiniausia dvasine praktika.
„Malda yra pasikalbėjimas su savimi pačiu, bet labai atviras. Žmonės tik naudoja kokios nors dievybės, pavidalo, paveikslo įvaizdį, per kurį atseit kalba kažkam, bet iš tikrųjų kalba sau. Būna, kad sakai: aš norėčiau, kad karas pasibaigtų. Aš suprantu, kad niekas to negirdi. Aš pats girdžiu. Man pačiam nuo to lengviau – aš pasiunčiu į kosmosą savo žodžius.
Aš į tai žiūriu kaip į savipagalbos mechanizmą, kurį žmonės turi. Kita vertus, religija nuo senų laikų atlieka psichologo vaidmenį: žmogus ateina į klausyklą, išsako savo nuodėmes, tuo pačiu išsikalba. Tai tas pats, kas paskambinti į „Jaunimo liniją“ ar nueiti pas psichologą ir atvirai papasakoti, kaip tu jautiesi“, – mano pašnekovas.
Ir pats, prisimena, ne kartą buvęs tuo nuodėmklausiu psichologu, į kurį žmonės kreipėsi pagalbos ar tiesiog norėjo išsikalbėti.
„Aš kartais gaunu laiškų. Tai būna nedažnai, bet kartais jaučiu, kad žmogui reikalinga emocinė pagalba. Išklausyti niekada nėra sunku, žmogui svarbu būti išgirstam. Juolab kad aš kažkada vedžiau laidą radijo stotyje. Tai buvo labai seniai, laida vadinosi „Nakties balsai“, bet žmonės tiesiog skambindavo į eterį ir kalbėdavo, ką nori. Mes pasikalbėdavome apie įvairiausius dalykus. Ilgainiui ta laida pavirto į tokią savotišką emocinės pagalbos liniją. Buvo keli atvejai, kai specialiai to nesiekdamas padėjau tiesiog tuo, kad buvau kitame laido gale“, – sako žinomas vyras.
Kai sūnus buvo mažesnis, eidavome į kiną kiekvieną savaitę. Pakeliui paplepėdavome, aptardavome dalykus, gal tokio veiksmo man iš tikrųjų trūksta. Bet suprantu, kad tai buvo įmanoma, kai jie buvo maži.
Dabar kitame laido gale neretai būna dainininko vaikai – jau suaugę. Vokietijoje gyvenantiems 27-erių dukrai Viktorijai ir ketveriais metais jaunesniam sūnui Andriui muzikantas visada stengėsi būti ne tik tėtis, bet pirmiausia draugas. „Esu visada pasiruošęs, jeigu jiems reikia kokio patarimo ar pokalbio. Per jėgą nesiūlau, bet jeigu jaučiu, kad reikia, tai reaguoju“, – pažymi jis.
Savarankiški, laisvi patys spręsti ir rinktis, kaip gyventi, – tokie buvo siekiai auginant vaikus. Megzti stiprų santykį šeimoje netrukdė nei populiarumas, nei darbų gausa.
„Kai jie buvo maži, aš labai daug keliavau, nes vaidinau Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Beveik pusę laiko buvau namuose, pusę – viešbučiuose, kitose šalyse. Kai grįždavau, stengdavausi jiems skirti maksimalų dėmesį, labai lepindavau juos grįžęs, visada parveždavau dovanų. Mes eidavome į kiną, pasivaikščioti, papietauti, važiuodavome kartu pasivažinėti...“ – pasakoja atlikėjas.
Atsigręžęs atgal A. Mamontovas kaskart įsitikina – vienas geriausių sprendimų buvo saugoti žmoną ir vaikus nuo viešumo.
„Jeigu žmogus kažką gyvenime pasiekia ar kažkuo yra įdomus, tada jį susiranda žurnalistai. Jeigu žmogus yra įdomus tik tuo, kad jis – kažkieno giminaitis, mano manymu, tai šiek tiek turėtų žeminti tą žmogų, kai su tavimi kalbasi tik dėl to, kad esi kažkieno žmona“, – mano A. Mamontovas.
Džiaugiasi, ne kad sūnus muzikuoja, o kad jam sekasi
Kadaise iš savo tėvo mediko patyręs spaudimą būti gydytoju vyras visgi pasirinko muziką. Gal todėl, kai jo paties vaikai rinkosi profesijas, palaikė visas jų idėjas ir leido būti, kuo nori.
„Kai dukra baigė mokyklą ir įstojo į Hagos universitetą, išvažiavo ten ketveriems metams. Žmona labiau išgyveno, su ašaromis lydėjo, aš kažkaip... Yra tas nerimas: kaip seksis, ar viskas bus gerai? Bet nuvykusi kitą dieną parašė, kad jau apsistojo, turi kur gyventi, tai nerimas ir baigėsi. Sūnus, kai baigė mokyklą, išvažiavo į Berlyną studijuoti muzikos, ten liko gyventi“, – pasakoja A. Mamontovas.
Vaikams užaugus ir išvažiavus šiek tiek pasikeitė ir dainininko gyvenimas – su žmona jie išsikėlė į namą miškuose. Juokauja, kad pušyne jį dabar galima sutikti dažniau nei miesto centre, tačiau visgi yra dalykų, kurių pasiilgsta.
„Kai sūnus buvo mažesnis, eidavome į kiną kiekvieną savaitę. Pakeliui paplepėdavome, aptardavome dalykus, gal tokio veiksmo man iš tikrųjų trūksta. Bet suprantu, kad tai buvo įmanoma, kai jie buvo maži. Jie dabar yra suaugę žmonės“, – svarsto atlikėjas.
Politikos mokslus Hagoje studijavusi Viktorija pasuko į kultūros vadybą. Jau kurį laiką ji yra tėčio vadovė, tiksliau, jo įkurtos įmonės direktorė, prisideda organizuojant koncertus ir jau daugiau nei penkerius metus rūpinasi „Gatvės muzikos diena“. Būgnais grojantis sūnus Andrius vis dažniau koncertuoja su tėčiu – buvo atvažiavęs ir į koncertą Kaune.
„Grojome Kauno „Žalgirio“ arenoje, vieną dainą išėjo pagroti jis. Būgnininkas turi sukurti tvirtą pagrindą visai grupei, visai muzikai, o jis puikiai tai daro. Aišku, kad didžiuojuosi. Neturiu to fetišo, kad vaikai turi tęsti tėvų darbą. Nebūtinai. Man kartais atrodo, kad jis iki galo neatrado, gal dar ieškos. Man maloniau, kad jam gerai sekasi, kad ką jis daro, daro gerai. Mane tas džiugina. Jeigu jis būtų virėjas ir puikiai gamintų maistą, mane tas džiugintų lygiai taip pat“, – tikina jis.
Berlyne, kuris tapo namais dainininko vaikams, A. Mamontovas taip pat jaučiasi lyg savas. Vadina jį savo miestu.
„Berlyne lankausi nuo 1989 metų. Pirmą kartą buvau, kai dar buvo siena. Spėjau pamatyti visus tuos kareivius, spygliuotas vielas. Kai atvažiavau kitą kartą, viskas buvo nugriauta. Jau beveik dvidešimt metų kasmet ten važiuoju, kartais – ir po kelis kartus, o kai vaikai ten gyvena, tai dar dažniau.
Prieš kelis metus su žmona Inga išsinuomojome Berlyne butą ir nusprendėme porą mėnesių tiesiog ten pagyventi, kad pajaustume, nes mums labai patinka tas miestas. Kai nuvažiuoji kelioms dienoms, perbėgi pagrindinius taškus, turi kažkokį vaizdą, bet nepajunti miesto, kuo jis gyvena, jo ritmo: kaip žmonės eina į darbą, kada eina pietauti, kur eina pietauti, kur eina vakare, kokios populiarios vietos... Kai pabūni bent porą mėnesių, vieną dieną supranti, kad po miestą jau gali vairuoti be žemėlapio“, – pasakoja A. Mamontovas.
Po šios patirties dainininkas sako vis dažniau su žmona susimąstantys kurį laiką pagyventi kokioje nors nepažįstamoje šalyje, kad ir Italijoje.
Aš negaliu visai iš čia išvažiuoti, bet kažkur pabūti, prisikaupti naujų minčių ar senas surikiuoti iš naujo, galbūt parašyti memuarus... Nežinau, ar išdrįsiu parašyti viską, kas man yra nutikę, bet tai galėtų būti įdomi knyga.
„Pabuvimas kitur truputį „perjungia“ tave, ištraukia iš rutinos, prie kurios tu pripranti. Kadangi mes abu nepririšti, nedirbame tokio darbo, į kurį reikia kiekvieną dieną eiti... Kai rašau dainas, galiu jas rašyti bet kur, jokio skirtumo, kokioje šalyje. Jei turiu gitarą ir užrašų knygutę, man beveik nieko daugiau nereikia“, – dalijasi kūrėjas.
Pandemija visus išmokė daug ką daryti per nuotolį ir parodė, kaip naudinga kartais atitrūkti nuo savo įpročių. Tik emigruoti iš Lietuvos dainininkas pripažįsta niekada nenorėjęs.
„Kai labai daug keliauji, kraustymasis nebetenka prasmės. Aš vis tiek esu Lietuvos atlikėjas. Mano pagrindiniai koncertai – čia. Aišku, groju ir užsienio lietuviams, bet mano svarbiausi koncertai vyksta Lietuvoje. Aš negaliu visai iš čia išvažiuoti, bet kažkur pabūti, prisikaupti naujų minčių ar senas surikiuoti iš naujo, galbūt parašyti memuarus... Nežinau, ar išdrįsiu parašyti viską, kas man yra nutikę, bet tai galėtų būti įdomi knyga“, – teigia jis.
Pasak dainininko, kelionė būna ypač reikalinga po didelio koncerto ar naujo albumo pristatymo. Tik laikas vėl padeda sukaupti savyje kažką, ką vėl galėsi atiduoti publikai.
„Kartais žmonės, atėję į koncertą, galvoja, kad jis tiesiog kažkaip vyksta. Išėjo, padainavo dainą, pamojavo ranka, visi paplojo – lengva ir paprasta. Bet tai yra didelio darbo rezultatas. Kažkuria prasme tu lieki toks pavargęs... Tai atsistato per kelias dienas, bet lieki tuščias, nes atidavei labai daug darbo, širdies, energijos, idėjų. Tu iš savęs išėmei viską, ką turėjai sukaupęs, viską sudėjai į tą dalyką. Kol atsiras naujų išgyvenimų, emocijų, kurias gal norėsis išreikšti, reikia laiko. Tam reikia patirti, gyventi gyvenimą“, – sako pašnekovas.
Net skausmingiausias karas skatina kūrybiškus protestus. A. Mamontovas teigia, kad jam kol kas sunku net rasti žodžių savo jausmams ir išgyvenimams išreikšti, tik kartais senose dainose netikėtai atsiveria nauji kontekstai.
„Brutalus šiuo metu vykstantis karas užmuša visa kita, bet įspūdžiai, emocijos kiekviename kaupiasi. Bus momentas, kai jos pavirs daina, paveikslu ar nuotrauka, kažkuo, kažkaip vis tiek norėsis išreikšti tuos išgyvenimus. Bet dainos kol kas iš to karo negimsta“, – prisipažįsta menininkas.
Plačiau – balandžio 16 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
