Domantas Razauskas į literatūrą sako įstojęs iš meilės, o kai ji išblėso, tai ir 4 kursas nebuvo kliūtis su meile atsisveikinti. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ muzikantas tikina, kad jam nesvarbūs jokie popieriai, – nei diplomai, nei santuokos liudijimai, kurių niekaip nerastų. Santuokos datos D. Razauskas su mylimąja irgi nesureikšmino – susituokė balandžio 1-ąją, o artimieji, žinoma, tądien tuo nepatikėjo.
„Vikipedija“ apie jį rašo: dainų autorius ir atlikėjas, poetas, gitaristas, kompozitorius, radijo laidų vedėjas. Socialiniuose tinkluose prisistato kukliau: dainininkas, dainų autorius, gitaristas Domantas Razauskas. Poetas iš sąrašo kažkur dingsta, nes Domas net žegnojasi išgirdęs „dainuojamoji poezija“, o paprašytas paieškoti žodžio, kaip būtų galima jį apibūdinti, sako paprastai: dainius“, – apie savo pašnekovą pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– Tu šiaip vairuoji?
– Ne. Galėčiau sugalvoti kalną pasiteisinimų, istorijų, bet taip tiesiog atsitiko. Kažkaip nevairuoja nei mano tėvas, nei mama, niekada šeimoje tokių nebuvo. Dabar mokosi žmona, noras prispaudė po 20 metų, bet šiaip niekada nebuvo tokio radikalaus poreikio, kad be vairo – viskas.
Visi aplinkui – kolegos, bičiuliai, draugai – vairuoja, jeigu mes važiuojame į koncertus, įšoku į jų automobilį ir važiuodamas atgal galiu sau leisti daugiau negu jie. Nuo manęs iki stoties – 3 minutės pėsčiomis. Galiu dar pasiimti kompiuterį, instrumentą, sintezatoriuką ir per tas tris su puse valandos atsidurti Klaipėdoje dar kažką kelyje dirbdamas. Stengiuosi tai išnaudoti. Mano absoliučiai visas skaitymas vyksta kažkur važiuojant autobusu ar traukiniu. Jis vyksta netgi ne vizualiai, bet akustiškai, esu didelis audioknygų mylėtojas.
<...> Turiu žiaurią ydą: ilgiau pabendravęs su kokiu nors žmogumi, kuriam jaučiu dažnai sunkiai paaiškinamą simpatiją, nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris, perimu kalbėjimo manierą, piktžodžius, žodelyčius, intonacijas. Tai vyksta pusiau nesąmoningai, nevalingai. Galiu ilgai mėgdžioti, o paskui imu tuo sąmoningai naudotis. Pavyzdžiui, radijuje man kartais reikia balsinio personažo.
O jeigu aš imu vaidinti tą tradicinį radijo balsą... Sako: tavo T neteisinga. Su visa meile ir pagarba žmonėms, kuriems tai pavyksta natūraliai, kurie yra seni vilkai diktoriai, aš juos myliu, bet negaliu šito suvaidinti, nes pradėčiau juoktis.
– Mes dabar važiuojame Vilniaus gatvėmis. Tu esi asfalto žmogus ar miško?
– Aš gimiau joks, visa tai metams bėgant formavosi ir keitėsi. Man labai didelę įtaką darė knygos. Vienos iš mano mylimiausių knygų – Tolkieno. Pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“ visą gyvenimą man yra šventraštis. Ten miškas, medžiai, kalnai yra esminiai, jie yra patys svarbiausi, bet sugyvena su šalia esančiais pasakiškais miestais. Jie ten telpa ir man tai labai gražu. Aš ir ten norėčiau pabūti, ir ten, bet miestas man yra mitologija, visų pirma, tai mano paties susikurtas mitas, pasaka, bet lygiai taip pat man labai svarbu medis, gamta.
Mano tėvas buvo prisirakinęs prie medžio, kad jo nenupjautų. Tai tokia detalė, kuri irgi esminė mano pasaulėvaizdyje, tik aš to gal nemoku parodyti taip radikaliai. Kitas mano mylimas autorius yra toks britas Terry`is Pratchettas. Nors gamta užima didžiausią dalį, daug veiksmo vyksta tokiame Ankh-Morporko mieste, kuris yra smirdantis, apšnerkštas, kur visi būtinai gauna į nosį, ir jis man irgi mielas.
Yra miestų, kurie vizualiai atrodo baisūs, bet juose jaučiuosi puikiai, ir atvirkščiai – yra nulaižytų Zalcburgų, kuriuose aš nesijaučiu gerai. Vilnius mano mylimiausias šia prasme todėl, kad čia yra labai lengva, lengviau negu bet kur kitur tai padaryti, t. y. rasti mišką čia pat. Kai gyvenau Karoliniškėse, man sakė: kaip tu gali ten gyventi, ten daugiabučiai, baisu. Taip gali sakyti tik žmonės, kurie absoliučiai nieko nežino apie Vilnių. Ten trys žingsniai – miškas, skardžiai, kraštovaizdžio draustinis, neįtikėtino gerumo pasivaikščiojimo takai ir gamta.
– Tavo pirmieji vaikystės prisiminimai – kokie jie būtų?
– Aš atsimenu gigantišką Johno Lennono plakatą. Man gal buvo kokie dveji treji metai, ar virš tėvo darbo stalo, ar virš lovos kabėjo didžiulis Lennonas. Tai vienas ankstyviausių vaizdinių ir jis buvo labai stiprus mano asmenybės formavimesi.
<...> Mano tėvas su Aidu Marčėnu buvo sukūrę grupę „Ramapedas“. Buvo Razauskas, Marčėnas, Pečiulis. Su Marčėnu jie buvo klasiokai, geriausi draugai, buvo toks Lennonas ir McCartney, kurie kartu grojo. Aidas daužė būgnus, tėvas grojo gitara. Aš turiu tos grupės juostų, kurios yra suskaitmenintos, vis pamirštu, reikia kada šantažo būdu jas paviešinti.
Man buvo labai akivaizdu ir aišku, kad aš įstojau iš meilės literatūrai. Kai ta meilė baigėsi, pasakiau: ačiū, buvo labai gera, buvo treji be galo įdomūs metai, mano didžiausios pažintys gyvenime, bet aš tai išgyvenau.
– Kokio amžiaus tu pradėjai vaikščioti, kalbėti, skaityti?
– Kaip ir mano dukra, kalbėti pradėjau anksčiau, negu vaikščioti, bet ką kitą daryti – pliurpti ir skaityti. Skaityti pradėjau labai labai anksti, puikiai atsimenu, kad šešerių metų savarankiškai perskaičiau „Stebuklingąsias Nilso keliones“. Tai buvo labai stora knyga, didžiulė knyga smulkiu šriftu. Ją turiu išsaugojęs iki šiol – tą pačią knygą bandžiau ir dukrai įgrūsti.
Tai buvo jau pasiekimas. Man labai keista kartais, kai septynerių metų vaikai, būna, skaito dar didžiulėmis raidėmis iš lėto.
– O kada pradėjai rašyti? Irgi panašaus amžiaus?
– Taip, bet vištos koja. Atsimenu kaip didžiausią traumą dailyraštį... Aš iki šiol rašau vištos koja. Tiesą sakant, studijavau literatūrą, prasimokiau beveik ketverius metus.
– Ir staiga likus pusmečiui pasakai: viskas, baigta. Kodėl?
– Nebuvo taip, kad atsistoji ir pasakai su vėliava. Skamba kaip kažkoks protestas – nieko panašaus nebuvo. Mes tiesiog tuo metu pradėjome labai aktyviai groti su tokiu a. a. Remiu, Remigijumi Audiejaičiu. Jis buvo aklas fleitininkas, tragiškai žuvo su kitu mano draugu Mantu Gimžausku-Šamanu. Tas muzikavimas buvo taip suaktyvėjęs, jau buvo atsiradę galimybių iš to pragyventi arba bent jau užsidirbti, kad iškilo „arba, arba“: arba vaidinsiu kažkokį skrebenantį lituanistą, kuris rašys diplominį... Ketvirtame kurse pasitaikė iki apmaudo, iki ašarų neįdomūs dalykai.
Problema ta, kad esame susikūrę žaidimą: tai, kaip tu išlaikysi kažkokius egzaminus arba kaip tu suvaidinsi juos išlaikęs, pritapsi prie kažkokio vidurkio, lems, ar tu vėliau kažkur įstosi, o įstoti yra labai svarbu todėl, kad vėliau gautum darbą, už kurį galėtumei gauti pinigus. Labai svarbu gauti gerą darbą, kad vėliau gautumei pensiją, o paskui numirtum. Šita visa grandinė gali išvesti iš proto.
Ką jaučiau mesdamas mokslus? Aš labai aiškiai turėjau prieš akis šitą sistemą, tai dariau absoliučiai sąmoningai. Mačiau, kaip mano kursiokai pritempinėja tuos balus, kenčia, bet vis tiek: reikia gauti tą diplomą, nes kaip paskui gyventi, dirbti.
– Tai tu toks maištininkas.
– Ne, koks čia maištas, – man buvo labai akivaizdu ir aišku, kad aš įstojau iš meilės literatūrai. Kai ta meilė baigėsi, pasakiau: ačiū, buvo labai gera, buvo treji be galo įdomūs metai, mano didžiausios pažintys gyvenime, patys įdomiausi žmonės, bet aš tai išgyvenau.
– Bet yra popierėlių, kuriuos tu turi, pavyzdžiui, santuokos liudijimas.
– Nežinau, kur jis yra, nerasčiau niekada. Pasakysiu atvirai – nerasčiau nei mokyklos diplomų, nei santuokos liudijimų. Man tai absoliučiai neįdomūs popieriai.
– Jūsų abiejų su Egle motyvacija buvo labai juokinga. Kodėl jūs susituokėte?
– Nes reikėjo. Balandžio 1-ąją nuėjome į zaksą, dar, atsimenu, pasiūlė: ar norėtumėte, kad už 100 litų skambėtų fleitos? Neėmėme tų fleitų. Susituokėme, paskambinome tėvams, broliams. Aišku, balandžio 1-oji, niekas nepatikėjo, o už poros savaičių paaiškėjo, kad iš tikrųjų. Mūsų povestuvinė kelionė buvo troleibusu atgal į Karoliniškes, sustojome kažkur pavakarieniauti.
Visas pokalbis – gegužės 17 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
