Mes visi per daug dirbame ir visai nebeturime laiko tingėti. Dar daugiau, mus juk nuo vaikystės mokė: „Tingėti negarbinga, tingėti negražu“. Jungtinių Amerikos Valstijų Lojolos universiteto psichologas, profesorius dr. Devonas Price`as turi visai kitą nuomonę. Įsigalėjusius mitus apie tinginystę jis griauna savo knygoje „Tinginystės mitas“, rašoma leidyklos „Alma littera“ pranešime žiniasklaidai.
„Pervargimu didžiuotis nereikia, tai greičiau ženklas, kad turite rūpesčių. Devonas Price`as suteikia vilties nuolat persidirbantiems žmonėms. Jis jiems siūlo geresnį, labiau žmogišką būdą gyventi“, – taip apie „Tinginystės mitą“ kalba negrožinės literatūros bestselerių autorius, informatikos profesorius Calvinas C. Newportas.
Psichologijos mokslų daktaras Devonas Price`as nuo vaikystės pasižymėjo išskirtiniais gabumais. Jis anksti baigė koledžą, įgijo mokslo laipsnį, tačiau niekada nenumanė, kad už savo sėkmę turės sumokėti didelę kainą. Atėjo diena, kai pervargimas jį įveikė, mokslininkui buvo diagnozuota sunki anemija ir širdies negalavimai. Tai jį paskatino įsigilinti į tamsiąją produktyvumo pusę.
Knygoje „Tinginystės mitas“ profesorius nagrinėja psichologinius tinginystės mito pagrindus, šio posakio kilmę. Remdamasis naujausiais mokslo tyrimais, D. Price`as teigia, kad šiandien žmonės dirba kur kas daugiau nei bet kada žmonijos istorijoje, tačiau, nepaisant to, daugelis dažnai jaučia darantys nepakankamai.
Žemiau kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Įžanga
Kaip aš sužinojau, kad nesu tinginys
Gyvenime užsitarnavau gan produktyvaus žmogaus reputaciją, tačiau už ją man teko sumokėti itin didelę kainą. Aplinkiniams visada sudarydavau susikaupusios, organizuotos, uolios ir stropios bitės darbininkutės įspūdį.
Ne vienus metus man pavykdavo išlaikyti pusiausvyrą tarp profesinės sėkmės, kūrybinės ir aktyvios visuomeninės veiklos nieko neapviliant ir visuomet tesint duotus pažadus. Aš niekada nevėluodavau į darbą. Pažadėjęs dalyvauti renginyje, visada pasirodydavau. Jei naujo darbo ieškantiems draugams prireikdavo pagalbos suredaguoti motyvacinį laišką (ar moralinio palaikymo, kai skambindavo telefonu savo kongreso atstovui su žmogaus teisėmis susijusiu degančiu klausimu), visuomet būdavau šalia, kad padėčiau.
Vis dėlto mano neišsenkanti energija ir patikimumas tebuvo apgaulinga išorė, po kuria slėpėsi visiškai išsekęs žmogus. Anuomet valandų valandas praleisdavau vienas namuose tamsoje toks įsiaudrinęs ir nuvargęs, kad neįstengdavau net knygos atsiversti. Mintyse širsdavau ant visų, kuriems sutikdavau kaip nors pagelbėti ar padaryti paslaugą, net kai pats nesugebėdavau sustoti ir pasakyti „ne“. Amžinai sprausdavau save į siauriausius rėmus, negailėdamas savęs vieną po kito prisiimdavau krūvas naujų įsipareigojimų, o pritrūkęs energijos iškart manydavau, kad tampu nedovanotinai „tingus“.
Tokių žmonių kaip aš pažįstu labai daug. Tų, kurie nuolat dirba viršvalandžius ir niekada neatsisako papildomų darbų, nes bijo nuvilti viršininką. Kurių draugai ir artimieji kiekvieną dieną bet kuriuo paros metu gali tikėtis nuolatinio palaikymo ir patarimų srauto. Nors rūpinasi šimtu socialinių problemų, tokie žmonės visuomet jaučiasi kalti, nes nuveikia „nepakankamai“, kad jas išspręstų – galvoja, kad jų paroje tiesiog per mažai valandų.
Tokie žmonės dažnai stengiasi kokia nors veikla užpildyti kiekvieną mielą gyvenimo akimirką. Po ilgos ir varginančios darbo dienos parsiradę namo jie telefone įsijungia „Duolingo“ programėlę ir stengiasi pramokti ispanų kalbos arba virtualiai mokosi kompiuterinio programavimo „Python“ interneto svetainėse, pavyzdžiui, „Code Academy“.
Jie – žmonės, kaip aš – daro viską, ką daryti juos išmokė visuomenė, kad tik būtų dori ir nusipelnę pagarbos piliečiai. Mes esame atsidavę darbuotojai, aistringi aktyvistai, dėmesingi draugai ir amžini studentai. Mes nerimaujame dėl ateities. Mėgstame viską planuoti iš anksto. Stengiamės nuslopinti nerimą valdydami tai, ką galime suvaldyti – ir verčiame save dirbti labai labai sunkiai.
Dauguma mūsų dažnai jaučiame nuovargį, esame nusilpę ir nusivylę savimi, įsitikinę, kad neatitinkame mums keliamų lūkesčių. Nesvarbu, kad ir kiek užduočių pavyksta atlikti, kad ir kaip sunkiai plušame, niekada netikime padarę pakankamai, kad pagaliau leistume sau atsipūsti, pasijausti patenkinti ir ramūs. Mums niekada nė į galvą nešauna, kad nusipelnome atokvėpio. Net ir „perdegę“, susirgę įtampos sukeltomis ligomis ar savaitėmis nemiegoję, vis tiek užsispyrusiai tikime, kad šie apribojimai paverčia mus „tinginiais“ – ir kad tinginystė visada yra bloga būsena.
Tokia pasaulėžiūra griauna mūsų gyvenimą.
***
Ne vienus metus buvau įsisukęs į siaubingą užburtą ratą – pirmąsias penkias šešias darbo dienos valandas plušėdavau be jokių pertraukų, versdavausi per galvą stengdamasis žūtbūt atlikti kuo daugiau užduočių. Anuomet taip įnikęs atsakinėdavau į kalnus elektroninių laiškų ar rūšiuodavau šūsnis dokumentų, kad tiesiog pamiršdavau atsikvėpti ir ką nors užkąsti, pramankštinti kojas ar net nueiti į tualetą.
Visus, kurie išdrįsdavo mane patrukdyti, apdovanodavau buku, susierzinimo kupinu žvilgsniu. Po penkių tokio intensyvaus darbo valandų pavirsdavau į viskuo nepatenkintą, alkaną, emociškai sužlugdytą klipatą.
Man patikdavo būti superproduktyviam, uoliai triūsti prie darbotvarkės užduočių sąrašo, dėl kurio imdavau nerimauti jau išvakarėse. Per šių pašėlusių maratonų valandas gebėdavau atlikti išties įspūdingai daug darbų. Deja, šitaip nusivaręs nuo kojų, antroje dienos pusėje būdavau visiškai nedarbingas. Popietėmis mano produktyvumo nelikdavo nė lašo, likusias darbo dienos valandas prastumdavau naršydamas instagrame arba tumblre. Vakarais namuose energijos pakakdavo tik išsidrėbti ant lovos, greitomis peržiūrėti porą vaizdo įrašų jutube ir tamsoje užkąsti bulvių traškučių.
Galiausiai po kelių „įsikrovimo“ valandėlių mane pradėdavo graužti kaltės jausmas, kad neišnaudoju laisvalaikio produktyvesnei veiklai. Verčiau susitiktum su draugais, sakydavau sau; Galėtum padirbėti prie kūrybinių projektų. Pasigamintum skanią, sveiką vakarienę. Tada pradėdavau mintyti apie būtinus atlikti rytojaus darbus, kol sukildavo įtampa. O kitą rytą, kaip įprastai, įsisukdavau į tą patį užburtą kaltės, persidirbimo ir išsekimo ratą.
Jau tada žinojau, kad toks gyvenimo ritmas man žalingas, tačiau iš jo ištrūkti atrodė pernelyg sunku. Nors pervargęs jausdavausi siaubingai, malonus jausmas, aplankydavęs per kelias valandas užbaigus milžinišką krūvą darbų, galiausiai imdavo viršų. Regis, gyvenau tik tam, kad varnele pažymėčiau atliktus darbus darbaknygėje.
Pasijausdavau pakylėtas, kai kiti nustebę šūkčiodavo: „Oho, koks greitas!“, nes atliktą darbą elektroniniu paštu išsiųsdavau gerokai anksčiau, nei iš manęs buvo tikimasi. Be to, sutikdavau prisiimti kur kas daugiau įsipareigojimų, nei iš tiesų norėdavau, nes jaučiau būtinybę parodyti, kad esu uolus, patikimas darbuotojas. O tada, užsikrovęs neįmanomą naujų darbų naštą, neišvengiamai perdegdavau, puldavau į depresiją arba susirgdavau.
Ne vienus metus bariau save už tai, kad man pritrūkdavo jėgų. Kiekvieną kartą neišnaudojęs visų savo galimybių ribų, jausdavau gėdą, neva esu neveiklus. Kaskart, atsisakęs atlikti užduotį darbe, nerimaudavau, kad nenešu įmonei naudos. Nepavykus padėti pagalbos prašiusiam bičiuliui arba nesuspėjus į protestą ar draugo koncertą, kuriame ketinau dalyvauti, visada kuo aiškiausiai jausdavau, kad visi mane smerkia.
Vos tik pamėgindavau atsikvėpti ar nusibrėžti ribas, baisėdamasis savimi nuspręsdavau, kad esu tinginys. Nieko blogiau įsivaizduoti negalėjau. Kad ir koks būdavau pavargęs, nusilpęs ir perdegęs, be lašelio energijos užsiimti savo pomėgiais ar bendrauti su draugais, būti tinginiu man atrodė neabejotinai blogiau.
***
Dar vaikystėje išmokau susieti savo vertės jausmą su produktyvumu. Mokykloje gerai mokiausi ir mokytojai laikė mane gabiu, todėl skatino dar labiau stengtis, išnaudoti papildomas galimybes ir prisiimti daugiau atsakomybės. Suaugusieji nuolat manęs prašydavo prisiimti papildomų įsipareigojimų, pavyzdžiui, padėti atsiliekančiam bendraklasiui pasivyti klasę civilinės teisės pamokose ar vadovauti rankdarbių būreliui Biblijos stovykloje, o aš prašomas niekada neatsisakydavau. Norėjau būti paslaugus, darbštus ir sėkmės lydimas. Galų gale, argi ne sunkiai dirbdami ir daug visko nuveikdami užsitikriname šviesią ateitį?
O nerimauti dėl ateities turėjau savų priežasčių. Mano tėtis užaugo Apaleičijoje, sename, nuskurdusios infrastruktūros buvusių kasyklų mieste. Susirasti čia darbą perspektyvų nebuvo. Nuo tada, kai suaugo, tėtis amžinai nerimavo dėl savo finansinės ateities. Kadangi sirgo cerebriniu paralyžiumi, labai sunkiai rašė ir spausdino, mokytis koledže ar įsidarbinti biure neturėjo galimybių. Todėl jam teko imtis įvairių fizinių darbų ir baimintis, kad kūnas amžinai su jais nepajėgs susitvarkyti. Mano mama – burnos higienistė – sirgo skolioze, dėl kurios dirbti galėjo tik dvi tris dienas per savaitę.
Nė vienas iš mano tėvų nebuvo įgijęs universitetinio išsilavinimo, todėl jų profesinės galimybės buvo ribotos. Jie nepaprastai troško, kad išvengčiau tokio pat likimo, todėl mokė mane planuoti ateitį, jai ruoštis ir sunkiai dirbti. Vos tik sulaukiau tinkamo amžiaus, jiedu užrašė mane į mokymo programą, skirtą talentingiems ir gabiems vaikams. Skatino įsidarbinti pusę darbo dienos, lankyti papildomus užsiėmimus pirmūnams ir užklasinės veiklos būrelius, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų (JT) modelį ir „Kalba ir debatai“.
Tėvai buvo įsitikinę – jei sunkiai dirbsiu, taupysiu ir gyvenime prisiimsiu daug „papildomų“ įsipareigojimų, turėsiu galimybę prasistumti į priekį. Galėsiu įstoti į padorų universitetą, gauti šiokią tokią finansinę paramą ir susikurti sėkmingą karjerą – jei tik nebūsiu tinginys. Mokytojai manyje įžvelgė potencialą ir taip pat labai ragino eiti šiuo keliu.
Aplinkinių spaudimas sunkiu darbu skintis kelią į stabilumą kėlė didžiulį nerimą, tačiau alternatyvūs sprendimai atrodė dar baisesni. Jau buvau pradėjęs pastebėti, kad toli gražu ne visi vaikai taip spaudžiami siekti sėkmės kaip aš. Kai kuriuos jų nurašydavo kaip beviltiškus, nes buvo nepaklusnūs arba pernelyg lėtai įsisavindavo mokomąjį dalyką. Kol dar buvo maži, šie vaikai gaudavo šiokio tokio palaikymo ir užuojautos. Tačiau itin ilgai su sunkumais moksle besigrumiantys kantrybės ir atjautos sulaukdavo vis mažiau.
Galiausiai žmonės tiesiog liaudavosi aptarinėję specialius šių mokinių poreikius ar apribojimus. Vietoj to visi pokalbiai pakrypdavo apie tai, kokie jie yra tinginiai. Vos tik kuriam vaikui prilipdydavo tinginio etiketę, iš karto didesnė tikimybė jam būdavo tapti aprėktam, nei sulaukti pagalbos. Tingiems vaikams būdų padėti niekas neieškojo. Jie buvo patys kalti, kad laiku neatlikdavo namų darbų, negebėdavo perkąsti sudėtingų sąvokų ir neskirdavo laiko „produktyviai“ popamokinei veiklai. Vaikai tinginiai neturėjo ateities. Rodos, visas pasaulis man kartojo – jie turi tai, ko nusipelnė.
***
Maksė taip pat išmoko susieti savo vertę su produktyvumu. Kaip ir aš, ji kilusi iš šeimos, kurios kelios kartos skurdžiai gyveno kaimo vietovėse Pietuose; kaip ir aš, ji pasišventė siekti aukščiausių akademinių ir profesinių tikslų. Ir, lygiai kaip ir aš, dėl įsipareigojimo dirbti iki nukritimo ji vos nepakratė kojų.
Šiandien Maksė yra tekstų rašytoja informacinių technologijų įmonėje, kur rengia paraiškas ir pasiūlymus, taip pat kuria įrašus tinklaraščiui apie įmonės veiklą. Kad gerai atliktų savo darbą, Maksei būtinas didelis bendradarbių palaikymas. Šie jai turi pateikti išsamią informaciją apie kiekvieną projektą, užpildytas paraiškos formas ir nepriekaištingus, pagal reikalavimus surašytus projektus.
Vis dėlto dažnai Maksė reikiamos medžiagos sutartu laiku negauna, tad pasiūlymų pateikimo terminams artėjant į pabaigą ir nekantriai viršininkei kvėpuojant į kaklą, trūkstamą informaciją jai tenka greitomis susirinkti pačiai. Paprastai Maksė dirba 80–90 valandų per savaitę ir, regis, dėl nuolatinės įtampos visada atrodo sutrikusi.
„Privalome pateikti tobulai parengtus pasiūlymus, tačiau aš negaliu pasikliauti niekuo kitu, tik savimi, kai juos reikia atidžiai patikrinti, – sako Maksė. – Visos valstybinės įstaigos, su kuriomis dirbame, kelia skirtingus reikalavimus. Kartais jie būna itin specifiniai, pavyzdžiui, kad formas pasirašytume mėlynu, o ne juodu rašalu. Žmonės, su kuriais dirbu, tokias smulkmenas nuolat praleidžia pro akis, o mano vadovas to nesužiūri. Todėl aš sėdžiu biure nuo 6 iki 22 valandos ir taisau kitų darbus, kad neprarastume galimybės laimėti sutartį.“
Kai bene dešimtą kartą išgirdau Maksę skundžiantis, jog per tris darbo dienas išdirbo 50 valandų, supratau, kad ji turi bėdų dėl darbo ir įsipareigojimų perviršio. Ji visada atrodydavo nusibaigusi ir išsekusi, o aš pastebėjau, kad jos susierzinimas dėl darbo virsta pykčiu ir neviltimi. Įprastą darbo dieną Maksė valandų valandas rašo ir redaguoja pasiūlymus, grįždama namo restorane užsisako maisto išsinešti ir be jėgų susmunka ant sofos priešais televizorių.
Dažnai būna tokia išsekusi, kad pamiršta suvalgyti parsineštą vakarienę. Ką jau kalbėti apie kadaise turėtus pomėgius raganauti ir siuvinėti, kurie dabar lieka nuošaly. Savaitgaliais ji miega iki 16 valandos, kad tik įkrautų vidines baterijas ir atsigautų nuo per savaitę patirtos įtampos. Kartais, kad atsikratytų įtampos, Maksė susiplanuoja masažą ar atostogas, tačiau įprastomis dienomis ji būna irzli, greitai įsiplieskia dėl niekų ir dažnai laido replikas apie savo bedžiaugsmį gyvenimą.
Man kilo įtarimas, kad šitoks intensyvus gyvenimo ritmas turėjo pakenkti moters sveikatai, tad jos apie tai pasiteiravau. Ji atsakė: „Šitas sušiktas darbas sugriovė mano sveikatą ir asmeninį gyvenimą. Pernai man diagnozavo tulžies pūslės uždegimą, tačiau net susirgusi nusprendžiau neprašyti laisvų dienų, nes iš anksto žinojau, kad viršininkas ims kabinėtis prie priežasčių, kodėl man jų reikia, tad vis tiek privers mane jaustis kalta ir ateiti į biurą.
Kai susiruošiau vykti į ligoninę, nepaliaudama vėmiau ir iki tualeto ropojau keturiomis, nes eiti nebepajėgiau. Man atliko operaciją, per kurią atvėrus pilvo ertmę paaiškėjo, kad tulžies pūslės ląstelės yra visiškai negyvos. Chirurgas pareiškė, kad tokį sunykusį organą savo praktikoje mato pirmą kartą, ir klausinėjo, kodėl nesikreipiau bent prieš mėnesį. Tada atskaitė griežtą moralą apie tai, kad privalau pasirūpinti nedarbingumo pažymėjimu ilgesniam laikui. Norėjau rėkti.“
Kai susipažinome su Makse, abu svajojome tapti rašytojais, tarpusavyje dalijomės trumpomis savo kurtų apsakymų ir esė ištraukomis. Susižavėjęs Maksės kūryba iškart panorau ją geriau pažinti. Anuomet savo rašiniais ji perteikdavo vidinės ramybės jausmą ir gebėjimą į pasaulį žvelgti iš platesnės perspektyvos, o dabar to jos gyvenime tiesiog nebeliko. Maksė visada buvo stipri asmenybė (savybė, kuria žaviuosi), tačiau darbas pavertė ją dirgliu ir nervingu žmogumi.
Ji bemat netenka kantrybės, kai susiduria su kitų žmonių neveiksmingumu ar žioplumu. Gali akimirksniu įniršti dėl menkiausios priežasties, pavyzdžiui, jei picą pristatantis vaikinas pamiršta atvežti česnakinį padažą. Jau daug metų ji neparašė nė vieno apsakymo.
Maksė puikiai žino, kad darbas siurbia iš jos gyvybės syvus. Mato, kokią žalą padarė santykiams, sveikatai ir gebėjimui mėgautis pomėgiais. Maksė taip pat puikiai žino, kad pati sau kelia nesąžiningus lūkesčius ir kad neturėtų nuolat savęs versti dirbti dvigubai daugiau valandų, nei reikalauja jos pareigos. Vis dėlto ji nežino, kaip sustoti.
***
Visai kaip mano draugė, aš dirbdavau tol, kol visiškai išsekdavau ir susirgdavau. Neįsivaizdavau, kokiais būdais priversti save liautis. Protu suvokiau, kad dirbu gerokai daugiau, nei reikia, tačiau baimė neatiduoti darbų laiku ar sudaryti tinginio įspūdį vertė mane toliau arti be stabdžių. Man niekaip nepavyko išmokti pakeisti savo gyvenimo ritmo, kol vieną dieną dėl pervargimo visiškai pašlijo mano sveikata.
2014 m. vasarį dariau paskutinius pataisymus savo disertacijoje. Jau paauglystėje žinojau, kad norėsiu siekti psichologijos mokslų daktaro laipsnio, ir pagaliau mano svajonė buvo beišsipildanti. Apie nieką kitą negalėjau galvoti. Valandų valandas praleisdavau laboratorijoje analizuodamas duomenis dar ilgai po to, kai mano bendrakursiai išeidavo namo pas partnerius ir vaikus. Išsinuomojau butą už dviejų kvartalų nuo Lojolos universiteto, kuriame studijavau, kad „nešvaistyčiau“ laiko veltui kelionėms į biurą. Ten praleisdavau tiek daug laiko, kad nė nesivarginau įsigyti baldų namams ar įsivesti interneto ryšį.
Tada, likus maždaug dviem savaitėms iki disertacijos gynimo dienos, pasigavau bjaurų gripą. Neleidau jam manęs sustabdyti. Kiekvieną dieną šliauždavau į darbą ir likdavau iki vėlaus vakaro, kaip visada, nekreipdamas dėmesio į prastą savijautą. Netgi nesilioviau sportavęs. Kadangi nedaviau sau laiko pasveikti, gripas organizmo taip greitai nepaliko. Disertacijos gynimo dieną vis dar karščiavau, tirtėjau apsivilkęs kostiuminį švarką, desperatiškai stengdamasis nuslėpti ligą ir lyg niekur nieko pristatyti savo atliktų tyrimų rezultatus.
Daktaro diplomą gavau. Gripas niekur nesitraukė. Pradėjau ieškoti naujo darbo. Vis dar sirgau. Ištisus mėnesius liga gyveno su manimi. Dienomis ją ignoruodavau, kad tik išlikčiau „produktyvus“, tačiau vakarais mane apimdavo nevaldomas šaltkrėtis ir aš jausdavausi toks silpnas ir taip alpėdavau, kad guldavausi tiesiai ant žemės ir apsikamšęs antklodėmis išgulėdavau iki pat ryto. Tai tęsėsi ne vieną mėnesį. Kone visą vasarą praleidau įsisupęs į elektrines šildomas antklodes tirtėdamas iš šalčio net tomis dienomis, kai termometro stulpelis pakildavo virš 32 °C.
Aš vis tiek ėjau į darbą. Stengiausi nuslėpti nuo darbdavio, koks paliegęs esu. Gėdijausi savo nusilpimo. Laisvu nuo darbo laiku visada tik miegodavau, bet net tuomet bariau save už „tinginystę“. Gydytojams niekaip nepavyko nustatyti, kas man yra. Jie įtarė reumatoidinį artritą, vilkligę ir infekcinę mononukleozę, tačiau atlikti tyrimai nė vienos diagnozės nepatvirtino.
Galiausiai kardiologas nustatė širdies ūžesius, o hematologas diagnozavo sunkią mažakraujystę, tačiau nė vienas negalėjo tiksliai paaiškinti šių negalavimų priežasties. Atėjus žiemai, maždaug po metų nuo tada, kai pasigavau gripą, aš vis dar sirgau.
Nepadėjo jokie medicininiai tyrimai ar gydymas. Joks gydytojas negalėjo išgydyti mane kamavusios paslaptingos ligos. Priežastį, o kartu ir sprendimą, galiausiai radau 2014 m. lapkritį – man reikėjo poilsio. Tikro poilsio, nevaidinant, kad jaučiuosi gerai, neverčiant savęs mankštintis, rašyti ir eiti į darbą. Sėdinėti nieko neveikiant buvo nepakeliama kančia. Praleisdavau darbo susitikimus ir verčiau save atsipalaiduoti, nes kitos išeities tiesiog neturėjau.
Mano būklė vis sunkėjo, o neigdamas kūno poreikius niekaip sau nepadėjau. Kitus du mėnesius buvau visiškai neproduktyvus, nesistengiau suderinti darbo su liga, neatsiprašinėjau už „tinginystę“ dirbdamas daugiau darbų, nei leido sveikata.
Pamažu grįžo energija. Karščiavimas liovėsi. Raudonųjų kraujo kūnelių kiekis kraujyje šovė į viršų. Širdies ūžesiai nurimo. Kai visiškai pasveikau, atėjo laikas vėl sugrįžti į pasaulį ir atrasti naują būdą gyventi – tokį, kuris nesunaikintų mano kūno, kaip tai padarė senasis gyvenimas.
***
Keletą metų po ligos kruopščiai dėliojausi sau tinkamą gyvenimo ritmą. Turėjau išmokti skirti laiko atsipalaiduoti ir gyti. Atsisakiau svajonės užimti etatinio profesoriaus pareigas, nes tokiu atveju būtų reikėję daugybę valandų pašvęsti tyrimams. Vietoj to papildomai šalia tiesioginio darbo pradėjau dėstyti ne visą darbo dieną ir kuo dažniau stengiausi surasti dėstytojavimo internetu galimybių. Šitaip galėjau susidėlioti laisvesnį grafiką. Dariau pertraukas ir nuožmiai kovojau už savo laisvalaikį. Kantriai mokiausi gyventi patogiai, atsipalaiduoti ir mėgautis laime.
Kaip tik tada nutiko kai kas juokingo. Kuo labiau gerėjo sveikata ir savijauta, tuo dažniau ėmiau pastebėti tą patį savibauginantį požiūrį į darbą savo studentų, bendradarbių ir draugų elgesyje, kurie, kaip ir aš, jau buvo pradėję už tai skaudžiai mokėti. Tada supratau, kad mane supa „perdegę“, sergantys, pernelyg darbui pasišventę žmonės. Tarp jų ir Maksė, plušanti 80–90 valandų per savaitę. Ir draugas Edas, kurio psichinei sveikatai kilo pavojus dėl beprotiško atsidavimo darbui karštojoje smurto artimoje aplinkoje krizių linijoje.
Taip pat mano kolegė Alisa, kuriai nuolat tenka verstis per galvą derinant motinystės keliamus reikalavimus ir mokslinį darbą universitete visą darbo dieną, ką jau kalbėti apie pastangas atremti smerkiančius jos pasirinkimų nesuprantančių uošvių ir kaimynų žvilgsnius. Tada daugybė mano studentų, kurių kiekvienas vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu mokykloje išgirdo, jog nepakankamai dirba, kad prasimuštų į priekį, – kad yra „tinginiai“, todėl neverti laimės ar sėkmės.
Suvokiau, kad mano sunkumai buvo kur kas rimtesnės socialinės epidemijos dalis – epidemijos, kurią vadinu tinginystės mitu. Tinginystės mitas yra giliai įsišaknijusi, kultūriškai įsisavinta įsitikinimų sistema, verčianti daugelį mūsų tikėti, kad:
– giliai viduje esame tingūs ir niekam tikę;
– privalome nuolatos labai sunkiai dirbti, kad įveiktume vidinį tinginį;
– vertę užsitarnaujame būdami produktyvūs;
– darbas yra gyvenimo ašis;
– nieko nepasiekę ir neveržlūs žmonės yra amoralūs.
Tinginystės mitas verčia mus jausti kaltę dėl to, kad „darome nepakankamai“; be to, tai yra varomoji jėga, raginanti dirbti, kol prarandame sveikatą.
Pradėjęs pastebėti tinginystės mito apraiškas savo aplinkoje, pasinaudojau mokslinių tyrimų srityje įgytais įgūdžiais, kad išsamiau panagrinėčiau tinginystės istoriją, taip pat naujausius psichologinius tyrimus apie produktyvumą. Tai, ką atradau, suteikė ir didžiulį palengvėjimą, ir gilų nusivylimą.
Visi žmonių produktyvumo, profesinio perdegimo ir psichinės sveikatos srityse atlikti tyrimai rodo, kad įprasta vidutinė darbo diena yra gerokai per ilga, o kiti, mūsų dažnai įprastais laikomi įsipareigojimai, pavyzdžiui, studijų kursas visu krūviu koledže ar kassavaitinis dalyvavimas visuomeninėje veikloje, daugumą išmuša iš pusiausvyros.
Dar atradau, kad būdo savybė, kurią vadiname „tingėjimu“, iš tiesų yra galingas savisaugos instinktas. Nemotyvuoti, praradę kryptį ar „tingūs“ jaučiamės dėl to, kad mūsų kūnas ir protas šaukiasi ramybės ir tylos. Išmokę įsiklausyti į atkakliai apie save pranešančius nuovargio jausmus ir juos gerbti, galime pagaliau pradėti gyti.
Per pokalbius su psichologais ir korporacijų darbuotojus konsultuojančiais ugdančiaisiais vadovais sužinojau, kokie žingsniai padeda nusibrėžti ribas profesiniame ir asmeniniame gyvenime. Įsitikinau, kad pasisakydami už teisę „tingėti“, galime atlaisvinti erdvę žaidimams, atsipalaidavimui ir gijimui. Be to, patyriau milžinišką palengvėjimą – tokį, kuris aplanko nustojus sieti savo įvaizdį su išbrauktų punktų darbų sąraše skaičiumi.
Tinginystė, kurios mus visus mokė bijoti, yra pramanas. Mūsų nevaldo jokia moraliai sugedusi vangi vidinė jėga, be jokios priežasties skatinanti būti neproduktyvius. Nieko blogo turėti apribojimų ir norėti pertraukų. Jausdamiesi pavargę ar nemotyvuoti nekeliame grėsmės savo vertei. Tiesą sakant, jausmai, kuriuos nurašome „tingėjimui“, yra vieni svarbiausių žmonijos instinktų, padedančių mums išgyventi ir ilgą laiką klestėti. Šia knyga iš visų jėgų stoju ginti šmeižikiškai „tingėjimu“ vadinamą elgesį ir žmones, kuriuos visuomenė negailestingai nurašė kaip beviltiškus „tinginius“.
Joje pateikiu praktinius patarimus, kaip nubrėžti veiksmingesnes ribas visose gyvenimo srityse, kuriose kyla didesnis pavojus ant savo pečių užsikrauti pernelyg daug įsipareigojimų, scenarijus, kaip neleisti kitiems peržengti jūsų nusistatytų ribų ir apginti savo nuostatas, taip pat gausybę įtikinančių įrodymų, kad jūsų didžiausia baimė – būti nepataisomu tinginiu – yra visiškai nepagrįsta.
Žmonės netenka energijos ar motyvacijos dėl svarių priežasčių. Pavargę ir išsekę jie nekovoja su kaži kokiu gėdingu, piktu vidiniu „tinginiu“, priešingai, jie visomis išgalėmis stengiasi išgyventi pernelyg reiklioje, darboholizmu persmelktoje aplinkoje, niekinančioje žmones už norą viso labo patenkinti savo pagrindinius poreikius. Mes neprivalome versti save dirbti iki išprotėjimo, ignoruodami kūno siunčiamus pavojaus signalus ir bausdami save savigrauža. Neprivalome atsisakyti pertraukų. Mums nereikia bijoti tinginystės. Nes tinginystė neegzistuoja.
