Bella Shirin tikina nebijanti karo, bet į nužudytus ukrainiečius tikrai ramiai nežiūri. Nepaisant nieko savo akimis karo baisybes mačiusios muzikės veido šviesa nepalieka: smalsi moteris klausosi daug ypač gerai veikiančios klasikinės muzikos, rytais šoka rytietiškus šokius, kalba penkiomis kalbomis ir nori mokytis šeštą, skaito psichologinę literatūrą, kad išmoktų dar geriau nuraminti išsigandusius žmones.
„Tai, kas svarbu, – kinta, tai, kas svarbiausia, – išlieka“, – tokio šūkio lydima LRT atnaujino vizualinę išraišką. Kviečiame susipažinti su atsinaujinimo kampanijos herojais – paprastais žmonėmis su tikromis istorijomis. Kampanijos klipo kūrybinė komanda prieš filmavimą bendravo su kiekvienu herojumi ir uždavė du klausimus: kas jums yra svarbu ir kas jums yra svarbiausia?
– Įdomu, kaip leidžiate laiką, ką veikiate? Esate „Kaunas 2022“ ambasadorė – tai referuoja, kad jūsų kasdienybėje yra ir kultūrinis gyvenimas. Kuo gyvenate, kaip leidžiate dienas?
– Dabar viskas sulėtėjo, bet nesutinku su pasakymu, kad kai vyksta karas, mūzos tyli. Aš manau, kad atvirkščiai. Kultūrininkai, menininkai yra jautresni, juos tai gali labiau veikti, žmonės dabar ypač sunerimę.
Daugiausia laiko aš skiriu socialiniams tinklams: kad raminčiau, pasakyčiau gerą žodį, papasakočiau apie žydiškas šventes, kurios kaip tik tinka dabartiniu laikotarpiu. Atsakinėju į daugybę žinučių. Visi žino, kad turiu ypač daug patirties su karu, tai tuo ir dalinuosi. Šiuo laikotarpiu tai yra svarbiausia. Aišku, klausausi muzikos, kurią labai mėgstu, kiekvieną rytą atsikeliu ir šoku.
– Šokate? Kaip? Papasakokite, kaip jūs šokate.
– Tai suteikia puikią nuotaiką, įkvepia. Yra rytietiška muzika, o aš moku rytietiškų šokių iš Jemeno, Maroko. Izraelyje gyvenau su žmonėmis iš daugybės kraštų. Dar tvarkausi butą, skaitau, dabar – apie psichologiją, kaip galima labiau paveikti žmogų, jam padėti, išklausyti, bendrauti.
Aišku, laukiame turistų Kaune – kultūros sostinėje. Mano siekis – būti tiltu tarp tautų. Daugiausia kalba eina apie draugus, pažįstamus iš Izraelio, Ameriką, kur turiu daug ryšių, Italiją, kur irgi turiu daug draugų. Visi laukia, labai nori atvažiuoti, bet kol kas bijo. Tikiu, kad viskas aprims.
– O kokios klausote muzikos?
– Aš mėgstu Šopeną, Bethoveną – labai mėgstu klasiką, bet ir lietuvių liaudies dainas, visų tautų dainas. Visgi geriausiai, aišku, veikia klasika. Aš pati Izraelyje baigiau muzikos akademiją, grojau fortepijonu.
– Įdomu, kiek dienose būna kūrybinio impulso? Ar norisi ką nors sukurti, parašyti, įvertinti, perklausyti? Ar yra išlikęs dar darbinis muzikinis impulsas?
– Yra. Aš skaitau garsiai eiles, tą dariau ir per pandemiją, bendrauju su menininkais, rašytojais iš Izraelio.
Aš laikau, kad dar nieko nežinau, nieko nemoku. Esu labai smalsi, noriu daugiau suprasti. Pavyzdžiui, prisipažįstu, Lietuvos istorijoje man daug ko trūksta, tad įdomu televizijos laidos. Tai svarbu ir tam niekada ne vėlu.
Kaip mano tėtis svajojo apie laisvą Lietuvą, taip ir aš svajojau. Mano tėtis žinojo ir visada sakydavo, kad ateis diena, kai Lietuva bus laisva, ir aš šito sulauksiu.
– Jeigu reikėtų suformuluoti, kas jums šiuo metu gyvenime yra svarbu, kaip atsakytumėte į šį klausimą?
– Mano šeima – visada, mano gimtinės ir tėvynės, nes turiu dvi, gerovė ir taika visame pasaulyje. Ir kiekvienas žmogus man svarbus – norėčiau labiau nuraminti žmogų, apkabinti. Kartais tai galiu daryti iš tolo. Žmonėms reikia kalbėti, nelaikyti savyje išgyvenimų, tai tiesiog nesveika. Ateityje noriu mokytis italų kalbą.
– O kiek kalbų jūs kalbate?
– Penkiomis.
– O kodėl norite išmokti būtent italų?
– Todėl, kad man visada labai patiko italų operos. Kai mokiausi muzikos, buvo daugybė žodžių itališkai: staccato, legato, forte, piano... Tai labai daininga kalba ir nuostabūs žmonės.
– Ar tie svarbūs dalykai keitėsi su metais?
– Aš augau okupacijos laikais. Mane visą laiką lydėjo žodžiai: negalima kalbėti. Reikia kalbėti apie žaislus, knygutes – nė žodžio apie tai, ką girdžiu namuose, o namuose buvo kalbama labai daug ir, aišku, prieš sovietų okupaciją. Bet kaip mano tėtis svajojo apie laisvą Lietuvą, taip ir aš svajojau. Mano tėtis žinojo ir visada sakydavo, kad ateis diena, kai Lietuva bus laisva, ir aš šito sulauksiu. Gal nebūsiu Lietuvoje, bet sulauksiu.
– Klausiau, kas yra svarbu. Išvardijote ilgą sąrašą, bet visgi kas yra svarbiausia jums šiuo metu?
– Kad Ukraina nugalėtų ir kad žūtų kuo mažiau žmonių. Tai dabar yra svarbiausia. Bet aš nebijau karo, tikrai nebijau ir nebėgsiu iš čia, nors mano giminės jau: atvažiuok. Ne, aš labai rami.
– Sakote, kad Ukraina nugalėtų. Ar tai yra tas pats, kad būtų taika?
– Aš nemanau, kad bus taika. Tai dar tęsis, bet kad nors būtų paliaubos, kad nebūtų ugnies. Oi, truks laiko... Man skaudu matyti žuvusius žmones, ypač vaikus, sugriuvusius pastatus – kiek Ukrainai truks atsistatyti... Ieškau žinių, kažką gero išgirsti, bet ir ne visomis naujienomis reikia tikėti.
– Ar jus karas palietė tiesiog, nes yra čia pat, ar turite sąsajų su Ukraina? Ar vis dėlto tai dėl to, kad gyvenote čia, jūsų tėvelis gyveno su sovietinėmis represijomis? Kaip susietumėte savo stiprų įsitraukimą į karą? Kodėl taip įsitraukėte, nors esate pasaulio pilietė, o tų karų vyksta daug?
– Man tai rūpi, nes man labai svarbu, kad žmonės kovoja už savo laisvę, gina savo žemę, tai yra svarbiausia. Prisimenu tėvų pasakojimus, kaip jie bėgo. Čia, Lietuvoje, bandė slėptis. Mano tėvas pasakojo, kad Lietuvos miškuose slėpėsi 10 dienų, valgė uogas... O paskui vis tiek vokiečiai jį pagavo. Visą dieną kiekvieną dieną grėsė pavojus gyvybei, tiesiog gyvenome mirties akivaizdoje. Aš tikrai galiu suprasti, ką jaučia ukrainiečiai.
Be to, Izraelyje lankydavau draugų, pažįstamų sužeistus vaikus. Buvo baisu, daugelis liko neįgalūs. Buvo tėvų, kurie nusižudė praėjus metams po vaikų žūties. Kiek ėjau reikšti užuojautos tėvams, kuriuos pažinojau, kiek sirenų girdėjau... Manau, kad galiu suprasti labiau nei kiti. Aš labai tikiu, kad tai Lietuvos nepalies, bet norėčiau, kad ir ten baigtųsi.
Visuomenininkę B. Shirin kalbino LRT KLASIKOS žurnalistė Austėja Kuskienė.
Parengė Indrė Motuzienė.
