„Jeigu kalbame žmogui su meile, su šypsena, jis atsako tau tuo pačiu, kad ir koks piktas būtų. Mes jį nuginkluojame“, – taip LRT PLIUS laidos „Pasivaikščiojimai“ pašnekovę, muzikę Bellą Shirin žvelgti į pasaulį ir žmones išmokė karą patyrę tėvai. Net šių dienų kontekste ji stengiasi blogyje matyti gera, tačiau jokiu būdu neneigia tragiškų karo pasekmių, kurios pasiekia ir trečią kartą.
B. Shirin gimė 1946 metais Kaune. Ji – muzikos pedagogė, muzikė, visuomenininkė. Baigė Tel Avivo muzikos akademiją, būdama 17-os kartu su tėvais emigravo iš tuometinio sovietinio Kauno į Izraelį. Ten gyveno, sukūrė šeimą, ten jos anūkai ir proanūkiai, tačiau jau 10 metų B. Shirin vėl gyvena Kaune. Sugrįžo čia, nes myli šį miestą, tapo neatskiriama Kauno kultūrinės terpės dalimi. Apie B. Shirin gyvenimą net parašyta pjesė ir sukurtas spektaklis.
Muzikę pasivaikščioti pakvietė LRT PLIUS laidos „Pasivaikščiojimai“ vedėjas Rytis Zemkauskas.
– Kalbamės su jumis trečią karo dieną, Rusijos agresijos prieš Ukrainą trečią dieną. Suprantama, kad labai daug žmonių Lietuvoje dabar jaučia nerimą dėl įvairių priežasčių. Jūs daugybę metų gyvenote Izraelyje. Žmonės Izraelyje iš arti pažįsta karą, taip?
– Atsimenu 1967 metų birželio mėnesį, kai prasidėjo 6 dienų karas. Pirmą kartą gyvenime išgirdau sireną. Mes į Izraelį atvykome 1963 metų gale, kaip tėtis sakydavo – pavyko pabėgti iš dar vienos koncentracijos stovyklos. Taip jis jautėsi, kai gyvenome okupuotoje Lietuvoje. Išgirstu sireną ir pirmas jausmas – man pakirto kojas. Tėvų pasakojimai, kaip tėvas bėgo iš Kauno, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas... Mama tada buvo Klaipėdoje. Tėvas bėgo į Tryškių pusę, kur Žemaitijoje buvo jo šeima, o mama – Pakruojo link, kur buvo jos šeima.
Tie pasakojimai ir vaizdai, kuriuos būdama vaikas įsivaizdavau, kaip žmonės bėga, buvo siaubas. Man pakirto kojas, bet tada mama pradėjo klykti. Mano mama neišgyveno karo dvasiškai – tą žino visi.
– Buvo patekusi į getą ir koncentracijos stovyklą.
– Abudu tėvai perėjo Šiaulių getą, paskui – koncentracijos stovyklą. Man reikėjo iš karto atsipeikėti. Jaučiau atsakomybę už mamą, reikėjo ja rūpintis. Mes įsikūrėme slėptuvėje. Vienas atsinešė gitarą, mes – čiužinius. Slėptuvėje prasėdėjome 6 dienas, neiškišome nosies.
– Ar įmanoma priprasti prie nuolatinių karo apraiškų? Izraelyje juk tai būdavo gana dažnas dalykas.
– Ką reiškia priprasti? Aš augau pacifistė, nuo vaikystės, jaunystės: „Karui – ne!“ Tai dėl istorijos, ką perėjo tėvai, kiek buvo nužudyta, kiek žuvo žmonių, mano mažos tetos, seneliai... Žodis „karas“ man sukeldavo baimę.
Izraelyje išmokau kalbą ir žiūrėdavau televiziją. Teroristai jau tada įsibraudavo ir išžudydavo šeimas lovose naktį, miegančius vaikus. Aš visa tai mačiau. Netrukus mano pacifizmas išgaravo. Aš supratau, kad tai – utopija, to negali būti, nes žmogus turi mokėti gintis. Tai yra svarbiausia – ginti savo žemę, savo namus. Tada ten buvo mano namai.
– Sakoma, kad būdavo labai sunku išvažiuoti į Izraelį. Tai buvo Chruščiovo laikai.
– Mes buvome pirmieji. Tėvas padavė prašymus išvažiuoti, jeigu neklystu, 1957 metais. Jis negalėjo, buvo laisvos Lietuvos patriotas, tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje.
– Mes einame pro Kauno choralinę sinagogą.
– Čia vaikai susirinkdavome per šventes.
– Dabar jūs čia ateinate?
– Ne.
– O kodėl?
– Aš – netikinti. Nemeluosiu sau ir niekam. Mano tėvas buvo labai tikintis. Mano senelis – visi eidavo pas jį pasitarti. Buvo beveik kaip rabinas Tryškiuose. Visi vaikai taip augo, tėvas ėjo į tikybos mokyklą.
– O jūs namie su tėvais kokia kalba kalbėjote?
– Tėvai kalbėdavo jidiš, aš – lietuviškai. Mano tėvai teigė, kad mes gyvename Lietuvoje, tad vaikas turi puikiai mokėti lietuvių kalbą.
– Puikiai ir mokate, nesigirdi jokio akcento, nors tiek metų pragyvenote Izraelyje ir tikrai ten labai daug lietuviškai nekalbėjote.
– Mažai, tik su pussesere Eglute, išgelbėta lietuvių.
– Greičiausiai tas vardas duotas lietuvių?
– Taip, tikrasis jos vardas – Liuba.
– Jums gyvenime neteko nė karto keisti vardo ir pavardės?
– Pavardę, kai išsiskyriau.
– Esate pasakojusi, kad tas išsiskyrimas buvo visai nejuokingas. Jis visą laiką visiems žmonėms sunkus, bet Izraelyje išsiskirti ne taip paprasta.
– Labai sunku. Jeigu skyrybų prašo vyras, jam lengviau, o moteriai daug sunkiau. Reikia įrodymų, jų neturėjau, nors jis smurtavo. Jis dalyvavo 6 dienų kare, buvo artileristas, tarnavo kariuomenėje ir buvo kontūzytas. Žuvo jo draugai – galima suprasti. Iš vienos pusės, man buvo jo gaila. Aš prašiau, kad eitų gydytis, eitų pas psichologus, psichiatrus. Jam užeidavo smurto priepuoliai. Bet jis nesutiko, sakė: „Man gerai, tau negerai, visam pasauliui negerai.“
Karas užmuša ir antrą kartą, baisus poveikis pereina ir į trečią – aš jaučiu tai. Aš užaugau su tiek daug streso. Kad ir dėl mamos – kiekvieną naktį girdėti: „Gelbėkite – naciai!“ Kiekvieną naktį... Aš buvau mažas vaikas.
Mano mokytoja buvo nuostabi moteris, buvusi vienuolė, ji žinojo mano mamos problemą ir man sakydavo, kai buvau mažytė: „Tavo mamos širdis labai serga, tau reikia saugoti mamą.“ Kai tik mama pradėdavo naktį rėkti, bėgdavau pas ją, apkabindavau: „Mamyte, aš čia, nebijok...“ Būdavo ir dar baisesnių priepuolių, kai ji daužydavo galvą į sieną. Tada ją išveždavo greitoji. Tai – karo pasekmės ir tai perėjo į mus.
– Tai, ką dabar kuria Putinas.
– Dabar, kai išgirdau žodį „karas“, man plaukai pasišiaušė, aš nemiegu naktimis, matau mažiukus išsigandusius vaikus, kurie bėga įsikibę į tėvus, matau šeimas, kurias išskiria... Tai yra baisu, tai yra siaubas. Kaip vienas žmogus gali tai padaryti?
– Bella, neišvengsiu šito klausimo. Jūsų tėvai perėjo koncentracijos stovyklą, buvo gete, patyrėte visa tai. Kaip jūs galite būti dabar nepikta? Aš žinau, kad jūs nesate piktas žmogus, pažįstu jus daug metų.
– Mano tėvai nebuvo pikti. Tai auklėjimas – matyti blogyje ir gera.
– Kaip matyti? Aš niekaip negaliu matyti Putine arba jo pakalikuose gero.
– Bet aš žiūriu į priekį ir matau, kad tas karas yra jo žlugimo pradžia.
– Iš čia matosi jūsų kiemas [B. Shirin gyvena E. Ožeškienės g. Kaune, name, esančiame vadinamojoje „Kiemo galerijoje“, čia seniau gyveno žydai – LRT.lt]. Kuris jūsų mėgstamiausias piešinys iš čia esančių?
– Mažasis princas. Tai – Lietuvos ateitis, vaikai, geroji ateitis. Aš tikiu. Įdomiausia, kad iš pradžių nenorėjau čia gyventi. Tada jau buvo nutapytos sienos, buvo nuotraukos žydų, kurie čia gyveno. Aš sakau: Dieve mano – vėl į praeitį? Ne! Bandžiau dar ieškoti ir neradau. Taip buvo lemta, nors norėjau bėgti nuo praeities.
– Ką jūs atsakote tiems žydams, kurie sako, kad visi lietuviai – žydšaudžiai, kad neįmanoma išpirkti kaltės?..
– Man dabar šito nesako. Pavyzdžiui, aš gyvenu čia ir aš esu viena. Kiek aš sulaukiu pagalbos, kiek daug gerų žmonių. Daugiau yra gerų.
Žmonės pikti, bet kiekvienas turi priežastį. Kiekvienas neša naštą, mes nežinome, kodėl. Turiu daug tokių pavyzdžių. Jeigu mes kalbame žmogui su meile, su šypsena, jis atsako tau tuo pačiu, kad ir koks piktas būtų. Mes jį nuginkluojame. Tai labai paprasta. Aš kitaip negaliu.
– Aš irgi toks pat – realistas, nors man daugybę kartų sakė: „Koks tu naivus...“
– Man irgi: „Tu nešioji rožinius akinius.“ Toks buvo mano tėtis ir mano sūnus toks.
– <...> Bella, kodėl neištekėjote antrą kartą?
– Aš mėgstu laisvę. Man laisvė svarbiausia, kad manęs niekas neklaustų, ką aš darau, kur einu. Laisvas žmogus, nors šeima man labai svarbi: mano sūnus, mano anūkės... Manau, kad esu stipresnė už bet kokį vyrą, galiu susitvarkyti.
– Apie jūsų gyvenimą sukurtas spektaklis. Kaip jaučiatės žiūrėdama spektaklį apie savo gyvenimą?
– Iš pradžių buvo sunku, nes ten buvo ir sunkių momentų, ir apie mano mamą. Per pirmus spektaklius verkdavau, o paskui pripratau.
– Ten daug prikurta?
– Nieko – viskas tiesa.
– Kaip atsirado ta idėja?
– Tai buvo mano svajonė. Dar būdama Izraelyje sakiau: Lietuvoje bus spektaklis apie mano gyvenimą, o gal aš ir save vaidinsiu. Bet mano sūnus nesutiko. Vaidinti – tai grįžti į praeitį. Po mamos savižudybės aš buvau baisioje padėtyje. Sūnus sako: „Tu nori vėl grįžti?“
Man būdavo baimės priepuoliai. Matydavau kraujyje gulinčią mamą – ji iššoko iš antro aukšto tiesiai ant galvos. Pradėdavau naktį rėkti: „Aš nenoriu mirti!“ Taip būdavo dažnai po mamos mirties. Buvo pavojus grįžti į visa tai.
– Jūs ją radote?
– Aš pirmoji.
Visas pokalbis – kovo 5 d. laidos „Pasivaikščiojimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
