Į laimės paieškas jau kuris laikas pasinėrusi laidų vedėja, knygų autorė ir „Laimės dietos“ įkūrėja Rimantė Kulvinskytė neslepia susidūrusi su daugybe savęs ieškojimo etapų – baimės būti kitų nepripažintai, diskomforto reikšti savo jausmus ir norus, priklausomybės nuo kitų nuomonės. Nors atrasti vidinį dialogą su savimi nelengva, moteris tikina, kad šiuo metu tai dažniau pavyksta. „Manau, kad esu meilės sau ir savęs priėmimo etape“, – svarsto Rimantė.
„Pavasario šnekesiai“ – LRT.lt vaizdo pokalbių ciklas, kuriame žinomi žmonės kalbinami apie savęs paieškas ir atradimus.
– Gyvenime mes banguojame: tai nutolstame nuo tos akimirkos, kai, atrodo, suradome save, tai vėl ieškome, tai būname čia pat, arti jo. Kokiame etape tu dabar esi?
– Manau, kad meilės sau ir savęs priėmimo. Savęs ieškojimas vis dar vertinamas kaip mada, liaudiškai kalbant – išsikalinėjimas. Ilgą laiką net ir man tai atrodė kažkoks baisiai savanaudiškas dalykas. Net pasakymas „sau naudos turėti“ lyg ir baisus. Nors jeigu klausytume mokytojų, kalbančių apie laimę, visų pirma reikia pasirūpinti savo laime, savo stiklinę pripildyti, kad galėtume girdyti. Pasakei apie bangas ir man iš karto iškilo jūros metafora. Mes turime tiek reikalavimų sau, taip nenoromis priimame save visokį, vis lyginamės, vis esame sau nepakankami, save dažniau plakame nei kitus aplink, o, tarkime, tą pačią jūrą priimame visokią. Mums vasarą labai gera, kad ten yra čeburekų ir alaus, žiemą, kad ji atšiauri, kiekvieną kartą mes ją mylime besąlygiškai. Aš tikrai daug ir nuoširdžiai mokausi iš gamtos. Jūra neatsiprašinėja, neklausia, ar mums tinka jos atoslūgiai, potvyniai, ar gerai, kad ji dabar banguota. Ji gyvena ir yra mylima. Buvau pasižadėjusi, kad daugiau būsiu kaip jūra. Prieš skubėdama save teisti pagalvosiu, ar jeigu tai padarytų mano vaikas, mano draugė, ar būčiau tokia griežta?
– Mes dažnai kitus žmones matome per iliuzijos prizmę. Atrodo, kad jiems viskas gerai, kokie jie įkvėpti, nematome jų vidinių kovų. Kartais žmonės atrodo tikrai labai save atradę, tačiau nežinai, kaip yra iš tiesų. Tu, Rimante, atrodai viena iš tų – save atradusių. Kaip manai, ar žmonės ieško ir randa, ar yra tokių, kuriuos galėtume vadinti pasmerktais ieškotojais?
– „Alchemikas“ yra knyga apie rato apėjimą ir sugrįžimą galiausiai į tą tašką, nuo kurio pradėjai. Mes iš prigimties esame besimokančios būtybės. Pati ir tą tikėjimą, ir Dievą suvokiu kaip mūsų visų sukauptą patirtį per tūkstančius metų, mūsų kaip žmonijos, kaip rūšies natūralų polinkį tobulėti. Man tai yra dieviškoji mūsų, kaip visos visuomenės, galia. Mes esame linkę keistis, kad ir kaip nenorime, kad ir kaip vertiname ramybę ir jos linkim. Tik mes pasiimame vadžias į savo rankas – ar mes norime keistis į gerąją pusę, ar į blogą? Pokytis, manau, yra būtinas. Kita vertus, nebūtinas tik tada, jei jautiesi viskuo patenkintas.
Ar ieškojimas yra blogai? Manau, kad kartais taip susikoncentruojame į tikslą, kad pamirštame džiaugtis pačia kelione. Netgi organizuojant kokį nors vaiko gimtadienį: ateina ta šventė, mąstai, kaip viską nufotografuoti, bet ar tu buvai toje šventėje? Ar būtinai tau visas tas nuotraukas padaryt? Štai čia yra klausimas. Ateiname, apsižvalgome, ko mes šioje vietoje išmokome? Aš stengiuosi save truputį pristabdyti ir iš kiekvienos dienos kažką pasiimti.
– Sakai, jog stengiesi sau priminti, kad reikia pasimokyti iš kitų, iš artimųjų. Save pristabdyti. O ar tai nėra irgi primesta? Gal tavo natūrali būsena tokia?
– Biochemiškai esu sudėliota taip, kad negeneruoju tiek laimės hormonų? Vis dėlto, ir tai daro įtaką. Spaudimas tikrai yra. Aš jį pati susikuriu. Visų pirma, nelabai kam įdomu, kaip tu gyveni ir jautiesi, tik mes patys sau įdomūs. Yra to, kad noriu kiekvieną minutę išnaudoti, pavyzdžiui, mokslinės tinklalaidės pasiklausyti valydama grindis (juokiasi), kad nebūčiau beprasmis žemės kirminas. Bet stengiuosi ir priimti save. Kuo daugiau matai save iš šono, kuo daugiau nuimi nuo savęs svarsčių, suvoki, ar tikrai tau to reikia, ar tikrai tu to nori. Beje, tai du skirtingi dalykai. Tada viskas susidėlioja visai kitaip. Aš mokausi. Mokausi pykti, mokausi nenorėti ir norėti – man to labai reikia. Mokausi svajoti, nes labai atsargiai tą darydavau. Mokausi ant savęs nepykti, kai nieko nenoriu. Suprasti, kad nei viena mano nuomonė ar būsena nėra baigtinė.
– Ar tu tiki savimi? Ar jauti, kokia esi? Turiu omenyje, ar išgyvenai etapą, kai esi labai priklausomas nuo to, ką kiti apie tave sako? Pavyzdžiui, pasakyčiau tau: „Rimante, tu nusišnekėjai.“ Ar eitum ir galvotum, ar tikrai čia labai nusišnekėjai?
– Aš tikrai turiu stiprų apsišaukėlio sindromą, su juo kovoju ir dažnai savimi suabejoju: savo žiniomis, savo gebėjimais. Turiu Povilui, savo vyrui, padėkoti už tai, kad jis yra mano proto balsas. Ir, žinoma, psichoterapijai, kur tu labai aiškiai gali sudėlioti savo išgyvenimus, iššūkius, pasiektus tikslus, karjeros dalykus, galbūt ir skaičius, kurie įrodo tavo vertę.
Visaip, aišku, nutinka, ypač kai artimas žmogus pasako. Netgi išmokau, kai man kažkas pasako žodžius ir jaučiu, kaip jie mane žeidžia, perklausti. Kai tu man sakai tą ir tą, aš girdžiu taip ir taip, ar taip ir yra? Kai pasitikslini, dažniausiai paaiškėja, kad ne. Kai kiti stengiasi tave apibūdinti, kai kitiems suteiki tokią galią nuspręsti, kas tu esi <...>, reikia sustoti ir pasižiūrėti, – ar tai buvo veiksmas, ar tai buvo žodis – ar aš jį teisingai supratau? Statistiškai suklystu. Nežinau, kodėl mums, žmonėms, taip išeina, kad mes labai puikiai kuriame pasaulio pabaigos scenarijus, o su laimingomis pabaigomis – prasčiau.
– Ar buvo, gal paauglystėje, etapas, kai tu norėjai dramatiškai, žūtbūt save surasti? Ar pameni tokį etapą?
– Manau, kad daug ką gyvenime darome automatiškai ir nesuvokiame dalykų, tam tikrų elgesio įpročių, dėsningumų. O kai pradedi gilintis, kodėl viskas gerai, bet tu esi ne iki galo laiminga, tada jau atsiveria kiti keliai. Aš visada buvau pirmūnė, baigiau mokyklą vien dešimtukais. Tuo labai didžiavausi nesuprasdama, kiek man ant pečių uždeda tas kitų pritarimo noras, savo vertės surinkimas per balus, pasiekimus.
– Tau tai primetė tėvai ar tu pati?
– Mano sesė su broliu labai gerai mokėsi, gal čia buvo toks savaime suprantamas dalykas. Negalėjau nusileisti. Klysti man yra gana sudėtinga. Supratau, kad būdama labai empatiška aš stengiuosi nešti atsakomybę už visų emocijas, kad visi būtų laimingi: ir dukra, ir tėvai, ir vyras, bet neklausiu, o kaip jaučiuosi aš?
Lygiai tas pats su perfekcionizmu. Aš nekalbėdavau apie tai, kas man sunku, kas man yra iššūkiai su Luna. Mano vaikui dėl to buvo pradėję darytis sunku, nes ji verkdavo, net jeigu jai nepavykdavo užsirišti bato. Juk mamai viskas labai lengva, faina, ji superlaiminga ir visada labai pozityvi. O jei ne, jei būna visaip. Labai džiaugiuosi, kad laiku tą pastebėjau. Pradėjau dalintis, kad šiandien bijau eiti į susitikimą, nerimauju, kaip aš pasirodysiu, kad mane kažkas nuvylė, kad susipykau su drauge, bet mes susitaikėm.
Manau, kad buvau susigalvojusi, kaip aš turiu atrodyti – pirmūnė, pasitempusi, savo vietoj, tvarkinga, laiku dalykus pasakanti mergina. Kad tokios manęs nori aplinka, tokios manęs nori televizijos žiūrovai. Užtruko laiko ir buvo keista, net skausminga suvokti, kad aš esu pakankama tokia, kokia esu. Kad manęs nori ne todėl, kad esu laidų vedėja, o todėl, kad esu Rimantė Kulvinskytė.
Labai norėjau sutilpti į visas įmanomas dėžutes, niekam neužkliūti, baisiai bijojau nepatikti žmonėms, išgyventi atstūmimo baimę. Bet pamažu atėjo pasitikėjimas savimi, žinojimas, kas esi, kas tave daro laimingą ir kokių žmonių nuomonė tau svarbi.
– Kitaip tariant, dabar, jei žmogus tau sako „Rimante Kulvinskyte, tu man nepatinki“, tu sakai „gerai, ačiū“?
– Visų pirma, jei tuos žodžius matai kaip kažkokį fizinį dalyką, kaip dovaną, gali jos nepriimti. Jo žodžiai negali manęs žeisti, aš pati pasirenku, kaip reaguoti. Save žeidžiu tik aš pati – mano reakcija. Mano reakcija, mano emocijos sukelia chemines reakcijas, išskiria streso hormonus ir t. t. Jeigu jums reikia dar kokio nors vieno kodo, pagalvokit – ar kažkam, be savęs, norėtumėte suteikti privilegiją save žeisti, skaudinti ir menkinti?
– Kas tave labiausiai žeidžia santykiuose? Melas, pažadų netesėjimai?
– Man svarbus žinojimas, kad esu mylima besąlygiškai. Meilė be sąlygų, tiesa, ne visada reiškia besąlyginę toleranciją, to nereikėtų pamiršti.
Norėčiau, kad vaikams mažiau knistume protą. Kai matau tuos mažiukus, kuriems tėvai sako „patylėk, kaip tu garsiai kalbi“, man atrodo, mes vaikams trukdom, savo baimėmis sunaikiname jų tobulumą. Labai noriu, kad vaikai augtų apsupti laimės ir meilės. Apskritai žodis „vaikas“... „Nebūk vaikiškas“, sakome, lyg tai būtų koks įžeidimas, nors tai turėtų būti didžiausias komplimentas. Mumyse yra gerumo tiek, kiek yra vaiko.
– O asmeniškai?
– Galbūt etiketės mano elgesiui. Įsižeisčiau, jei pasakyčiau, kad man reikia meilės ar komplimento, o man pasakytų – tu čia trepsi kojomis, išsikalinėji ir prašai dėmesio. Kai labai aiškiai įžodina ir sumenkina tavo intencijas. Žodžiai... Aš ir pati jiems teikiu labai didelę galią. Žinau, kaip koreguojamas žodynas gali keisti gyvenimą. Mane žeidžia neįsigilinimas, išankstinės nuostatos ir senų poelgių prikišinėjimas.
– Viename savo interviu prasitarei, kad paklausta „kas tu esi, Rimante?“ apsiverkei, nes neturėjai atsakymo į šį klausimą. Ar dabar jau bent gaires turi?
– Aš esu mylintis, kuriantis, pasauliu tikintis ir nenustojantis tikėti smalsus žmogus.
