Kai žygyje vyras Neringai priminė seniai kirbėjusią mintį pradėti maitinimo verslą, ji sutiko su viena sąlyga – jei jiedu keps jos pamėgtus prancūziškus lietinius. Taip kauniečiai iš Lenkijos parsivarė retro stiliaus vagonėlį ir įrengė jame keliaujančią blyninę. Kol kas versle sukasi dviese ir yra tikri: kai labai nori, kliūčių nelieka, nors dirbti tenka be išeiginių.
Neringa su Vytautu susipažino skautų stovykloje. Tada ji, penktokė, dar nežinojo, kad Vytautas taps jos vyru, o kiek vėliau – ir verslo partneriu.
Draugauti artimiau jaunuoliai pradėjo dvyliktoje klasėje. Vos tik prasidėjęs suaugusiųjų gyvenimas greitai juos įsuko. Darbas vijo darbą, bet tada aukso žiedus jau sumainę mylimieji nutarė: viską mes ir leisis į gyvenimo nuotykį.
„Vienas po kito ėjo įvairūs darbai, skirtingų sričių veiklos, pareigos, atsakomybės. Gyvenime atėjo etapas, kai supratome, kad mes esame visur, bet kartu ir niekur. Visko buvo tiek daug, kad nutarėme viską mesti ir išvažiavome į Maltą.
Gyvenome nuomojamame būste ant jūros kranto, įsidarbinome padavėjais. Išvykome ne siekdami kuo daugiau užsidirbti, o norėdami pagyventi saloje, susipažinti su kultūra, skirtingais žmonėmis, galiausiai ir nuo visko pailsėti“, – portalui LRT.lt pasakoja Neringa Malkevičienė.
Visgi gyventi užsienyje kauniečiai niekada neketino, tad po pusantrų metų susikrovė lagaminus ir grįžo į gimtąjį miestą. „Kai sužinojau, kad laukiuosi dukrytės, iškart pagalvojau, kad ji tikrai gims ir augs Lietuvoje. Esame dideli patriotai, savo ateities nematėme nei Maltoje, nei kitoje užsienio šalyje“, – sako pašnekovė.
Vyro idėja Neringą sužavėjo ne iškart
Maltoje dirbdami padavėjais, sutuoktiniai susipažino su darbo virtuvėje užkulisiais. Vytautą ši sfera taip pakerėjo, kad jis pasakė: vieną dieną atsidarys ir dirbs savo virtuvėje. Visgi Neringa su šypsena prisipažįsta, kad šią mintį sutiko toli gražu ne taip entuziastingai.
„Manęs ši mintis nesužavėjo, kadangi aš su šia sfera nebuvau niekaip susijusi. Tiesa, visada mėgau prancūziškus lietinius, vadinamuosius crêpes. Jie ypač populiarūs Azijos šalyse. Kai keliaudavome, niekada pro juos nepraeidavau. Taigi su vyru radome kompromisą – gerai, tebūnie virtuvė, bet tada joje būtinai bus ir šitų blynų“, – juokiasi Neringa.
Idėja gal taip ir būtų likusi tik idėja, jei jos per vieną žygį nebūtų atgaivinęs Vytautas. Tuo metu jis dirbo vienos įmonės virtuvėje ir žmonai pasakė, kad jau laikas pradėti galvoti apie savo verslą. Neringa ir šįsyk žvelgė atsargiai: juk nėra nei tinkamų sąlygų, nei tiek santaupų. Sutuoktiniai ėmė svarstyti, kad reikės susirasti papildomo darbo, pasitaupyti šeimos verslo pradžiai.
„Galvoje pasėjome idėją ir žinojome, kad kada nors ją įgyvendinsime. Gyvenime jau esame įsitikinę, kad jei ko nors iš tikrųjų labai nori, pagalbos sulauki ir iš aukščiau“, – sako Neringa.
Vagonėlį parsivarė iš Lenkijos
Vieną dieną visai atsitiktinai Neringai už akies užkliuvo žinia, kad pradedantieji verslininkai gali rašyti projektus ir pretenduoti sulaukti paramos verslo pradžiai. Tada nebeliko jokių abejonių. „Darom“, – pasakė.
„Pamenu, vyras grįžo iš darbo, sakau, žiūrėk, yra tokia galimybė. Kadangi jis stipresnis vienur, aš – kitur, tai abu susėdome ir galvojome, kūrėme, rašėme projektą. Paramą gavome, nors, tiesą pasakius, nelabai tikėjausi. Galvojau, kodėl, už ką ir kas mums turėtų ką nors duoti“, – juokiasi Neringa.
Sulaukę paramos, sutuoktiniai ėmė ieškoti vagonėlio, kad jame jau po pusmečio galėtų įkurdinti blyninę. Neringa su šypsena prasitaria – istorijos, kaip „Pankiki“ vardą gavęs vagonėlis keliavo į Kauną, antrą sykį nekartotų.
„Kadangi vagonėliai Lietuvoje gana brangūs, susiradome mums patinkantį Lenkijoje. Ieškojome retro stiliaus vagonėlio, kaip patys sakome, su dvasia. Radome tokį, kurio išvaizda mums patiko, tiko ir kaina. Internetu su pardavėju sutarėme, kad atvažiuosime pirkti.
Nuvykome su vyru į Lenkiją. Nesame mechanikai, tad iš karto neapsižiūrėjome, kad neveikia autobusiuko valytuvai. Grįžę į Lietuvą supratome, kad parvažiavome su vasarinėmis padangomis. Pamenu, kelionė buvo nelengva – buvo žiema, šalta, ledas, o važiavome ilgai, nes autobusiukas greit nevažiavo“, – šypsosi Neringa.
Darbo valandų neskaičiuoja
Kol kas jau pusantrų metų gyvuojančiu verslu Neringa su Vytautu rūpinasi dviese. Vytautas atsakingas už gamybinę pusę: ruošia maistą, rūpinasi technologinėmis patiekalų kortelėmis. „Aš čia tik linksiu galva ir ragauju. Pati rūpinuosi įmonės rinkodara, teisiniais reikalais“, – paaiškina Neringa.
Visgi netolimoje ateityje sutuoktiniai į savo kompaniją žada priimti darbuotoją. Sako, norisi daugiau laiko praleisti su dukra, galų gale – retsykiais ir atsikvėpti. Tikra tiesa, kad dirbant sau tenka dirbti tiek, kad net baisu prisipažinti, šypteli Neringa.
„Žinai, kad reikia, ir darai. Darbo valandų neskaičiuoji. Visgi jei dirbant sau neatsirastų gerų dalykų, jau seniai būtume užsidarę. Kartais būna sunku, rodos, nebegali, nori sustoti. Vis dėlto mums gyvenime labai svarbi laisvė, vieta kūrybai, svarbu daryti tai, kuo tu degi. Tai ir varo mus į priekį – kad galime kurti, daryti, kas patinka, ir kad tai priklauso nuo mūsų pačių“, – kalba moteris.
Neringa neslepia labai dažnai sulaukianti klausimo, ar dirbant kartu nenukenčia santykiai su vyru. „Aišku, kad pasipykti tenka, kaip ir visoms šeimoms, bet mes gyvenime visur kartu. Būti ne kartu mums blogai, o būti kartu visada norėjome ir siekėme.
Ir studijavome kartu, ir ne vieną darbą dirbome kartu. Kai reikia, vienas kitą pakeliame, kai reikia – sustabdome. Tai, turbūt, ir parodo, kad gera komanda galime būti ne tik gyvenime, bet ir darbe“, – šypsosi Neringa.
Rado raktą į klientų širdis
Lietuvius gastronominiais malonumais nustebinti ne taip ir lengva, tad atsidaryti ir išlaikyti vagonėlį, kuriame prekiaujama blynais ir vafliais, nėra paprasta, sako Neringa. Kol kas beveik viską, ką uždirba, sutuoktiniai investuoja į verslo plėtrą, mat stiebtis verčia ir klientai, ir rinka.
„Kadangi esu blynų mėgėja, keliaudama po užsienį dažnai galvodavau, kodėl Lietuvoje nėra tokios vietos – juk taip skanu! Visgi kai atsidarėme, buvo iššūkis – nors klientų ratas vis plečiasi, blynai ir vafliai pas mus nėra tokie populiarūs. Todėl esame lankstūs, prisitaikantys prie klientų pageidavimų.
Kad pavyktų išgyventi, vis atnaujiname meniu, įtraukiame papildomų patiekalų. Nors jau pusmetį esame įsikūrę toje pačioje vietoje, sulaukę kvietimų važiuojame į renginius, privačias šventes. Nešame blynelių idėją, kad su ja susipažintų kuo daugiau žmonių“, – kalba Neringa.
Taigi, blynų valgiaraštyje būna kasdien, be išimčių. Populiariausi tarp klientų – saldūs blyneliai, su bananais ir „Nutella“, karamele, „Oreo“. Savaitgaliais prie jų rikiuojasi didžiulė eilė, žmonės blynų užsisako ir į namus. „Ypač sekmadieniais visos sistemos lūžta nuo užsakymų. Matyt, saldūs blyneliai daugeliui šeimų yra savaitgalio tradicija“, – šypteli Neringa.
Blynų ir vaflių vagonėlio šeimininkė tikra – jei nori rasti raktą į kliento širdį, nepakanka būti tiesiog maisto gamintoju ar pardavėju. „Turi būtinai atkreipti dėmesį į kritiką, stengtis ir viską daryti su meile. Dabar, kai turime tokį didelį maisto pasirinkimą, klientas tikrai atskiria, kur kokybiška, o kur – ne. Reikia visą meilę sudėti į bendravimą su klientu, produktą, jo pateikimą, įpakavimą. Žingsnių daug, ir visi jie svarbūs. Visgi bene svarbiausia – viską daryti su meile ir šypsena“, – įsitikinusi Neringa.
Ir dar labai svarbu svajoti, priduria pašnekovė. O kai svajonę pasiryžti įgyvendinti, nelieka nei kliūčių, nei stabdžių. „Be svajonių pasaulis būtų labai niūrus, būtinai reikia jų turėti. Tiesa, svarbu, kiek esi pasiryžęs atiduoti savęs, nes lengvai tikrai niekas neateina. Bet jeigu dėl savo svajonės esi kiek išprotėjęs – pirmyn. Visada bus, kas stabdo, todėl reikia turėti pakankamai užsispyrimo“, – šypteli Neringa.
