Kartą Nedui toptelėjo mintis: reikia kelti virtinių prestižą. Dar daugiau – pabandyti pripratinti lietuvius prie virtinių su varške. Pastaroji mintis gal ir vargiai įmanoma, bet juk svarbiausia – turėti tikslą, šypsosi vyras. Iš Vilniaus persikėlęs į Alytų ir tapęs tėčiu, jis kuriam laikui metė pagal profesiją įgytą darbą ir atidarė rankų darbo virtinių cechą. Pats raito virtinius, bendrauja su pirkėjais ir džiaugiasi, kad alytiškiai nesidrovi gerą žodį pasakyti.
Į Alytų šiaulietis Nedas Kavaliauskas keliavo per Vilnių. Sostinėje sėkmingai krimto kelių inžinerijos mokslus, nors pripažįsta – dalį studentavimo laikų mielai sukdavosi virtuvėje. Ko gero, nesunku nuspėti, kokiu firminiu patiekalu vaišindavo bičiulius.
„Studentavimo laikais kambariokai supirkdavo reikiamus produktus ir prašydavo: „Nedukai, padarom makaronų su faršu ir padažiuku“. Pagamindavau studentišką vadinamųjų Bolognese makaronų versiją ir visi patenkinti prisivalgydavome, – šypsosi portalui LRT.lt pasakodamas Nedas. – Virtuvė man nesvetima. Kiek pamenu, joje eksperimentuodavau nuo mažumės, gaminimas man kaip meditacija.“
Vilniuje Nedas sutiko ir būsimą žmoną. Netrukus abu pajuto, kad sostinės gyvenimas – ne jiems.
„Galiausiai Alytuje gavau darbą pagal specialybę, šeimos gydytoja dirbančiai žmonai rasti darbą taip pat nebuvo sunku, tad patraukėme į jos gimtinę“, – sako Nedas. Jam Alytus tiko: kiek laiko susitaupo, o kur dar visi kiti malonumai, šypsosi pašnekovas, – ežerai, miškai, viskas vienoje vietoje.
„Nebuvo taip, kad paukšt – ir sugalvojai verslo idėją“
Netrukus naujakurius aplankė gandrai – šeimai gimė pirma dukra, po kelerių metų – ir antra. Tuo pat metu naujai iškepto tėčio galvoje ėmė suktis mintis, kad reikia kažko imtis. Sako, tiesiog ėmė trūkti naujovių, iššūkių.
„Žinote, nebuvo taip, kad paukšt – ir sugalvojai verslo idėją. Sakyčiau, pirma pajauti, kad kažko trūksta, kad buksuoji. Tada sau sakai: „Velnias, arba eini tuo pačiu keliu ir save truputį grauži, kad kažko trūksta, arba pabandai.“ Susidėlioji pliusus, minusus, ir, jeigu pliusai nusveria svarstykles į vieną pusę, atsakymas kaip ir aiškus“, – šypteli Nedas.
Lemtinga tapo kelionė į Italiją, per kurią Nedas sako pamatęs, jog italai tiesiog pamišę dėl makaronų. Gamina juos šviežius, labai gardžius, estetiškai patrauklius. „Pagalvojau, kad makaronai makaronais, o štai gerų, kokybiškų rankų darbo virtinukų Lietuvoje nėra“, – toptelėjusią mintį prisimena Nedas.
Nutarė: kels virtinių prestižą
Kilus idėjai, Nedas ėmėsi antro žingsnio – aiškiai apsibrėžė ne tik ką darys, bet ir kokią misiją turės. Sakosi nuo pat pradžių norėjęs sugriauti liaudyje sklandantį mitą, kad šaldyti koldūnai – pigus, ne visai sveikas maistas, skirtas tik greitai užkišti skrandį. Tad nors gamina tai, kas išvaizda primena koldūnus, Nedas mieliau juos vadina virtiniais.
„Supratau, kad žodis „koldūnai“ daliai žmonių vis dar asocijuojasi su prastu produktu, o mes norėjome gaminti subtilaus skonio produktą, kitokį negu visur kitur. Galiausiai siekėme gaminti sveikiau – kad ir kaip būtų, sveikų produktų jau yra ir bus ieškoma vis dažniau“, – kalba Nedas.
Sekamos mitybos tendencijos virtinių meistrui padėjo sudėlioti meniu: dabar „Kavalio virtiniai“ siūlo virtinius iš tradicinių kvietinių miltų, o tuos, kurie baltų miltų prisibijo, kviečia paragauti viso grūdo arba speltų miltų virtinius.
Dar vienas Nedo tikslas – paskatinti lietuvius pamėgti virtinius su varške. Tiesa, pats juokiasi, kad tai gal taip ir liks neįmanoma misija, bet juk pabandyti verta.
„Juk svarbiausia išsikelti neįmanomus tikslus, kurie vestų į priekį, – juokiasi Nedas. – Nors yra nemažai žmonių, nevalgančių mėsos, virtinių su kiauliena turbūt niekas nepakeis – jie lietuvio širdžiai yra patys skaniausi. Vis dėlto siekiame, kad žmonės prisijaukintų varškės įdarą, suprastų, kad ji nebūtinai turi būti prėska ar rūgšti.“
Bene svarbiausia Nedo verslo taisyklė – kiekvieno virtinio krašteliai čia raitomi rankomis. „Jei ant stalo pasidėsite gamykloje pagamintą virtinuką ir mūsiškį, pamatysite, kad mūsų gal ne tokie simpatiški, gal kur šoniukas prasidaręs – be vargo suprasite, kur yra rankų darbo gaminys“, – sako pašnekovas.
Pirkėjai ir receptais, ir geru žodžiu pasidalija
Dažniausiai virtinius lipdo, kaip sako Nedas, jo auksarankės darbuotojos. Pats šeimininkas kartais irgi atskuba į pagalbą, bet daugiausia dėmesio šiuo metu skiria klientams – šeštadieniais stovi už prekystalio, kalbasi su pirkėjais. Šie, pamatę pažįstamą veidą, mielai pasidalija patarimais, o geriausia, kad Alytuje žmonės nesidrovi pasakyti gerą žodį, sako Nedas.
„Pamenu, pradžioje gaminome virtinius su varške ir špinatais. Atėjo viena moteriškė, berods, kilusi nuo Pasvalio krašto. Papasakojo, kad vaikystėje jos mama gamindavo lygiai tokius pačius virtinius, tik dar įdėdavo kmynų. Kodėl ne, pagalvojome, pabandykime ir mes. Žiūrime, kad geras akcentas, tinka, skonis intensyvesnis .
Man atrodo, virtiniai mūsų visuomenėje yra gana plačiai vartojamas produktas, daugelis žmonių yra jų ragavę, beje, ir skirtinguose Lietuvos regionuose paplitę kitokie skoniai. Kiekvienas nori pasisakyti, parodyti, ką žino apie virtinius. Kai pats bendrauju su pirkėjais, sulaukiu grįžtamojo ryšio. Na, o jei dar kokį gerą žodį pasako – tai varo tik į priekį“, – pripažįsta Nedas.
Verslo pradžioje virtinių gamyba ir prekyba vyko Alytuje, dabar ratas jau išsiplėtė – Nedo virtinius skanauja ir marijampoliečiai, uteniškiai, šiauliškiai, vilniečiai. Viskas prasidėjo nuo keturių skonių virtinių, o šiandien pirkėjai gali rinktis net iš devynių.
Paklaustas, kaip nusprendžia, kokie virtiniai keliauja į prekybą, Nedas šypteli – pirma ateina mintis, o paskui prasideda ilgi ieškojimai. Į juos įsijungia ir šeima, o dukros – itin patikimos degustatorės.
„Pavyzdžiui, virtinių su rikota ir bananais receptą gryninome labai ilgai. Jeigu mano dukros pasako, kad, žinai, tėti, nelabai skanu, manau, kad ir kitų vaikams nebus skanu. O kai tampa skanu ir man, ir mano vaikams, vadinasi, galima siūlyti ir pirkėjams“, – sako Nedas.
Gyvena mintimi: mažiau skųstis ir daugiau daryti
Nedas nesijaučia nei nuvertęs kalnų, nei sukūręs sėkmės istoriją – nors iš šono gali pasirodyti kitaip, kardinaliai keisti darbo sritis nelengva. „Psichologiškai iš kelių sektoriaus pereiti į maitinimo sferą nebuvo lengva, nežinai, nei kaip, nei kas, tos nežinomybės žudo. Pavargsti ir fiziškai, ir morališkai“, – pasakoja Nedas.
Gyvenime jis laikosi taisyklės: reikia mažiau skųstis ir daugiau daryti. Tiesa, pripažįsta, kad įsitvirtinti mažiems verslams – didelis iššūkis.
„Pripažinkime, mažiems verslams startuoti nėra lengva. Daugelis pradedančiųjų esame nepatyrę, tad būtina bet kokia pagalba. Juk iš pradžių viską, ką uždirbi, tenka sudėti atgal, kad tas variklis suktųsi. Gaila, kad šiandien parama, mokestinė sistema Lietuvoje vienoda tik dideliems, tiek mažiems verslams. Negaliu sakyti, kad niekas nepadeda ir neprisideda“, – mintimis dalijasi Nedas.
Anot jo, pradėti verslą Alytuje jam sekėsi gana sklandžiai. „Pavyzdžiui, Maisto ir veterinarijos tarnyba Alytuje yra supratinga ir padedanti. Su kalbomis, kad tai – baudėjai, manau, truputį persistengta. Jeigu stengiesi, darai kokybiškai, tai ir jie adekvačiai vertina tavo pastangas“, – pasakoja Nedas. Priduria, kad pagalbos sulaukė ir iš savivaldybės – į ją kreipėsi dėl paramos naujam verslui, mokestinės lengvatos patalpų nuomai.
Šiandien Nedas sako negyvenantis vien iš virtinių verslo – po poros metų pertraukos vėl grįžo ir į kelių sektorių. Paklaustas, kaip viską suspėja, šypteli – laiko paroje, kaip ir daugeliui, galėtų būti daugiau.
„Bet negi geriau sėdėti ir žiūrėti televizorių? Ne, reikia veikti, judėti į priekį, nes gyvename tik kartą. Manau, kad žmogus gali viską, nes visos kliūtys yra tik mūsų galvoje. Kartais galbūt pritrūksta ryžto, bet pabandykime ir pažiūrėkime, kas bus. O blogiau tikrai nebus“, – šypteli Nedas. Priduria: „Gi nebus taip, kad uždarbį gausi nedirbdamas.“
