Jei ne žemiški motinystės rūpesčiai, gyvenime galėjo nutikti visko, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pripažįsta geriausia pasaulio operos solistė Asmik Grigorian. Meniškos sielos asmenybė menų mokykloje buvo žeminama ir bauginama, kad nereikėtų laikyti egzamino, nesyk susilaužė ranką. „Iki šiol negaliu praeiti pro tą mokyklą, turiu tiek psichologinių sužalojimų“, – atvirauja ji.
1981 m. gegužės 12 d. Vilniuje Operos ir baleto teatro solistės Irenos Milkevičiūtės ir Armėnijos bei Lietuvos operos solisto Gehamo Grigoriano šeimoje – aukščiausia džiaugsmo nata. Gimė dukrytė Asmik, ateityje – geriausia pasaulio operos solistė.
Asmik reiškia „jazminas“. Toks vardas vienturtei suteiktas pagerbiant vos 4 metų anapilin iškeliavusią tėčio sesutę. Deja, tėvelių meilė taip pat trumpaamžė.
„Tėvų kartu neatsimenu, nes jie išsiskyrė, kai buvau 1,5 metų. Bet tėtį Lietuvoje atsimenu labai gerai. Jis išvažiavo, kai man buvo 7 metai. Labai gerai atsimenu tą dieną, kai jis išvažiavo iš Lietuvos. Visada su juo važiuodavau į sodybą, į Molėtus. Mes gyvenome prie „Tėvynės“ kino teatro, o tėtis – viena stotele toliau. Pas tėtį būdavau dažnai, nes jis buvo šalia. Kai užsinorėdavau, ir nušlepsėdavau ten.
Aš tik dabar suprantu, kad tai buvo ta diena, kai tėtis išvažiavo, nes atsimenu jį verkiantį. Jis man sakė: nepaisant nieko, atsimink, kad tave myliu labiau už viską pasaulyje. Tuo metu nelabai supratau, kas vyksta. Tik labai gerai atsimenu tą jausmą, kuris mane visada lydėjo link tėčio, – kai labai stengiesi neverkti, kad neparodytum, jog liūdna, kad neįskaudintum kito žmogaus. Mamai sunku priimti ir suprasti mano meilę tėčiui, nes ji buvo tas žmogus, kuris visada buvo mano gyvenime, visada man padėjo ir buvo šalia. Mylėti žmogų, kuris yra toli, yra gerokai paprasčiau. Manyje yra labai daug tėčio. Jis visada buvo saulė, gyvenimo džiaugsmas, kurį turiu. Mamai turbūt ir dėl to daug skaudėjo, bet per daug apie tai nesikalbėjome“, – pasakoja pašnekovė.
A. Grigorian tėvai susipažino stažuodamiesi bene garsiausioje pasaulio operos scenoje – Milano „La Scala“, į kurią durys atveriamos tik išrinktiesiems. Mama Irena – Operos ir baleto teatro solistė, tad jos dukra, manytum, mėgavosi prabanga. Tačiau praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžia Lietuvoje pažymėta kuklia buitimi net ir talentingų žmonių namuose.
Mums sakydavo, kad esame idiotai, kurie gali užsiimti tik muzika, jokioje normalioje mokykloje nepasimokysime, juk nieko nemokame. Tai užkirto kelius netgi svajoti, kad galėtum gyvenime veikti kažką kito.
„Mama grįžo iš Ukrainos. Laukiau kažkokios lėlės, o ji man atvežė dėžutę su zefyrais. Taip supykau ir sakiau, kad norėjau lėlės, o dėžės ir zefyrų nenoriu. Ji sakė: neturėjau pinigų lėlei nupirkti. Man pasidarė taip gėda ir negera. Ta dėžutė ir zefyrai man iki šiol akyse stovi.
Atsimenu žalius bananus, kuriuos įdėdavo į orkaitę. Atrodė, reikėdavo laukti amžinybę. Vieną nusivogi, traukia burną. Atsimenu tą muilo skonį. Vieną dieną sau pasakiau, kad nemėgstu bananų. Aš iki šiol jų nemėgstu dėl to proceso, laukimo beprasmybės. Man tai buvo tokia kančia, kad pasakiau, jog nemėgstu ir galiu gyventi be to. Tokia mano savybė. Manau, kad iki šiol ją turiu ir žmonių atžvilgiu“, – svarsto solistė.
Auginti A. Grigorian, kurią mama vadina Asta, padėjo ir močiutė. Mergaitė tik pusmetį lankė vaikų darželį, o laiką leido pas mamą darbe arba kieme, kur susirinkdavo įspūdinga kompanija.
„Mylimiausia yra Kosto Smorigino istorija. Mes visi kartu augę, ir Balys Latėnas, ir Storpirštis – visi iš to paties kiemo. Kostas ir jo tėvai geriausiai atsimena, kad jau 7 val. ryto stovėdavau prie durų ir sakydavau: kada Kostas išeis į kiemą? Tik atsikeldavau ir būdavau kieme iki pat nakties“, – prisiminimais dalijasi ji.
Daugeliui vaikystėje stresą sukelia mokykla. A. Grigorian mokėsi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, fortepijono klasėje. Tą gniuždantį jausmą išgyveno taip stipriai, kad net sąmoningai žalojo save.
„Kiek kartų rankas laužiausi... Kokia turi būti baimė, kad tau susilaužyti ranką yra paprasčiau, nei laikyti egzaminą. Pradžioje į sienas daužydavome, paskui kišdavome po šaltu vandeniu, šaukštu trenkdavome ir skildavo kaulas. Kai vyresnė, supranti: kam laužytis, jei gali gipso nusikirpti ir užsidėti. Tai absurdai. Kiek turi žmogus turėti baimės, kad taip darytų? Niekam ten nebuvo lengva.
Nemėgstu nieko kaltinti, negalėčiau paaiškinti, kas konkrečiai negerai, bet man ten buvo katastrofiškai negerai. Iki šiol negaliu praeiti pro tą mokyklą, turiu tiek psichologinių sužalojimų – man ten buvo labai negerai. 80 proc. neatsimenu. Kai draugė papasakojo, supratau, kad man visiškai užsiblokavo. Buvo tiek baimės, tiek nepelnyto pažeminimo. Gerai priimu kritiką, esu sukalbama, kai man yra paaiškinama, bet ten buvo labai daug pažeminimo. Menų gimnazijoje muštro negali būti. Jei nori turėti talentingą žmogų, turi suprasti, kad jis niekada nebus įprastas. Tu turi būti išprotėjęs. Tai ir yra mūsų stiprioji pusė. Tokioje įstaigoje turi dirbti žmonės su didele kantrybe ir suvokimu, kad turi ugdyti žmogaus individualumą. Būčiau linkusi manyti, kad taip turėtų būti visur“, – kalba laidos herojė.
A. Grigorian po 9 klasės paliko Čiurlionio menų gimnaziją. Tarsi ir savo noru, bet jautė, kad geriau išeiti pačiai, nei būti išmestai.
„Mane lyg ir galvojo išmesti. Aiškiai davė suprasti: tu gal jau išeik. Bet kai atėjau atsiimti dokumentų, sakė: kodėl išeini? Manau, kad pavardė tokiose situacijose tik kenkia. Jei būčiau labai gražiai paprašiusi, niekas nebūtų manęs išmetę. Dar labai negeras dalykas, kad mūsų iš ten nepaleisdavo. Mums sakydavo, kad esame idiotai, kurie gali užsiimti tik muzika, jokioje normalioje mokykloje nepasimokysime, juk nieko nemokame. Tai užkirto kelius netgi svajoti, kad galėtum gyvenime veikti kažką kito. Kai išėjau į 22-ąją mokyklą, staiga tapau ir geru žmogumi, ir gera mokine“, – pamena ji.
Jei ne vaikai, gyvenime galėjo būti visko
A. Grigorian kelias baigus mokyklą – tarsi iš anksto žvaigždėse įrašytas. Ji įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dainavimo klasę. Prie fortepijono, kuriam skirta tiek metų, daugiau nebeprisėdo.
„Kai uždariau fortepijoną, niekada jo ir neatidariau. Tik ateidavau į egzaminą, atidarydavau, paskaitydavau iš lapo, uždarydavau ir išeidavau. Visada buvo aišku, kad balsas yra. Tėtis buvo tas žmogus, kuris man visada sakė, kad būsiu geriausia, kad turiu dainuoti. Abejonių, kad balsas yra, niekada nebuvo. Akademijoje aš labai „plaukiojau“: ar noriu tą daryti, ar ne, gal kitokią muziką dainuoti?.. Bet paskui galvojau: sakys, kad nuėjo į popsą, nes negali operos. Atsimenu, galvojau: kai kažką pasieksiu operoje, darysiu, ką noriu. Kai padainavau Milane, pagalvojau, kad dabar jau galėčiau daryti, ką noriu. Bet supratau, kad ir darau tai, ką noriu“, – juokiasi operos solistė.
A. Grigorian 21 metų su operos solistu Giedriumi susilaukė sūnaus Nojaus. Sako, motinystė atskleidė nepaprastus moters planavimo gebėjimus.
„Daug teatrų intendantų sako: jei baigsi dainuoti, gal gali būti mano asistente? Labai gebu planuoti. Mano planai – sekundės tikslumu, strateginiai. Tai man davė motinystė. Sako: kaip tu nepavargsti? Tai gal ir charakterio savybė, bet tą duoda ir motinystė. Tu neturi pasirinkimo, ar nori daryti, ar ne. Turi vienintelį pasirinkimą – arba tai darai su džiaugsmu, arba su liūdesiu. Labai džiaugiuosi, kad mama tapau anksti, nes daug išmokau. Vaikai yra mano žemė, nes jei neturėčiau įžeminimo, tai gyvenime galėjo būti visko.
Tas talentas, menas... Mes esame labai arti ribos. Visokios. Vienokios ar kitokios. Dėl to yra daug menininkų, turinčių problemų su alkoholiu ir narkotikais. Mes visada balansuojame ant labai slidžios ribos. Ir tu kitaip negali – negali sumažinti savo jautrumo, nes tada negalėsi daryti tai, ką mes darome. Tai nėra lengva, bet tai didžiausia dovana, nes tai mano įžeminimas. Manęs paklausia: kaip tu tokia paprasta? Kaip „išeinate“ iš vaidmenų? Aš pareinu namo ir plaunu indus. Tiek žinių. Ar Salomėja, ar Janufa, ar Asmik, skirtumo nėra“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Beveik visas premjeras dainuodavau su tabletėmis. Tik pernai pajutau, kad esu tokio profesionalumo lygio, jog net kai man labai blogai, sugebėsiu susitvarkyti. Susitvarkau, bet džiaugsmo iš to nebelieka, nes tu eini ir kovoji.
A. Grigorian kiekvienas pasirodymas scenoje – tarsi pasaulio čempionato finalas. Ji kenčia nuo panikos priepuolių, prieš kuriuos scenos baimė atrodo tik menkas trikdis.
„Neturiu baimės jausmo niekam. Bėda ta, kad negali to įvardyti baime. Jei jaučiu diskomfortą arba man atrodo, kad bijau, pasistatau baimę prieš akis, išsiaiškinu, suprantu, kas gali būti blogiausia, išsianalizuoju ir nebebijau. Panika – toks dalykas, kai logiškai supranti, kad nėra, ko bijoti, o staiga kažkas iš kažkur ateina ir negali to kontroliuoti. Jei tai būtų baimė, ją pasisodinčiau prieš akis ir su ja susitarčiau. Bet tai nėra baimė – tai kažkas visiškai kitokio. Beveik visas premjeras dainuodavau su tabletėmis. Tik pernai pajutau, kad esu tokio profesionalumo lygio, jog net kai man labai blogai, sugebėsiu susitvarkyti. Bet man vis tiek buvo labai blogai. Susitvarkau, bet džiaugsmo iš to nebelieka, nes tu eini ir kovoji“, – kalba ji.
Kovoje lengviau, kai esi ne vienas. A. Grigorian sutiko žmogų, kuriuo pasitiki kaip tikru draugu ar net antra mama. Tai – Dalia Ibelhauptaitė.
„Dalia buvo be galo išmintinga, kai pasirinko man duoti dainuoti Miuzetę, o ne Mimi, nes ji suprato, kad kitaip aš neišgyvensiu. Mane reikia momentaliai atskirti nuo mamos ir lyginimų. Tai buvo korta, kuri sužaidė puikiai. Dalia šiandien man – vienas brangiausių žmonių gyvenime. Kuo aukščiau lipi, tuo žmonių ratas siaurėja.
Šiais metais ypač daug buvo svarstoma apie vienišumą, bet ne iš blogosios pusės. Dalia yra iš tų žmonių, su kuriais nereikia dažnai skambintis, bet žinai, kad žmogus kopia savoje vienatvėje į savo viršūnę, yra ten pat, kur tu. Gali kartais susižiūrėti, žinai, kad žmogus tolygiai su tavimi kopia į savo viršūnę. Vien to žinojimo, jog jis ten, užtenka, kad nesijaustum vienas. Mes su Dalia juokiamės, kad ji yra mano smegenys, o aš – jos širdis. Aš nepažįstu kito žmogaus, kuris turėtų tiek energijos. Vienas jos el. laiškas išsiųstas 3 val. nakties, kitas – 6 val. ryto. Ji atsimindavo kiekvieno tvarkaraščius mintinai... Dalia yra atskiras gyvūnas“, – tikina operos solistė.
A. Grigorian į profesines aukštumas kopė tokiais plačiais žingsniais, kad net nepastebėjo, jog buvo nominuota kaip geriausia jauna atlikėja.
„Kai 2016 m. mane pirmą kartą paskelbė geriausia jauna atlikėja, net nežinojau, kad aš nominuota. Man parašė tėčio buvęs agentas, kad tėtis manimi didžiuotųsi. O 2019 m. jau tapau šiaip geriausia. Man tie apdovanojimai labai svarbūs dėl komandos, su kuria dirbu, kuri nematoma: dėl mano mokytojų, tėvų, žmonių, kurie man gyvenime labai daug padėjo. Iš kitos pusės, iš Čiurlionio menų gimnazijos yra dar tai, kad neegzistuoja apdovanojimai, kurie galėtų man pačiai įrodyti, kad esu verta, kad esu pakankamai gera. Ir dėl tėvų, kurie tokio lygio meistrai.
Man nebe gėda pasakyti, kad esu jų vaikas, nesijaučiu, kad gadinu jų reputaciją, bet visada turėsiu jausmą, kad man dar augti ir augti. Tai nereiškia, kad nežinau savo vertės. Aš ją žinodavau ir iki tampant dainininke. Tai labiau žmogiška savybė. Be to, suprantu žaidimo taisykles. Aišku, kad tavo vardas, statusas auga. Tai labiau ne apie tai, ar tu jautiesi žvaigžde, o apie tai, kaip tu supranti žaidimo taisykles. Tu negali būti kažkur, kur negali būti. Yra tam tikros žaidimo taisyklės, bet tai nėra vidinis jausmas, kad dabar aš jaučiuosi žvaigžde. Žvaigždės yra danguje. Kiekvienas iš mūsų esame tam tikra žvaigždė“, – mintimis dalijasi dainininkė.
A. Grigorian – geriausia pasaulyje operos solistė, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ savininkė ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė – didžiausiu savo laimėjimu laiko sūnų Nojų ir dukrytę Lėją, kurios susilaukė su Rusijos režisieriumi Vasilijumi Barchatovu.
„Gyvenime esu sutikusi daugiau žmonių, kurie bijo ne mirties, o gyvenimo. Dėl to visiems ir linkiu nebijoti, nes tai labai svarbi savybė. Kai mes bijome, sąmoningai užstringame toje kančioje. Kai tik užstringame kančioje, nuolatos ją ir pritraukiame. Yra toks visatos dėsnis: ji visada mus girdi. Jei mes norime kentėti, ji visada mums atsiųs situacijas, kuriose kentėsime. Jei norime džiaugtis, visada turėsime galimybę“, – teigia ji.
Plačiau – kovo 10 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
