„Aš visą gyvenimą kovoju su panikos atakomis scenoje. Tai be galo trukdo dainuoti. Visas premjeras faktiškai dainavau su beta blokatoriais. Pernai pirmą kartą pabandžiau dainuoti premjeroje be jų“, – LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“ pripažino Asmik Grigorian.
„Už ką esu labai dėkinga savo profesijai – kad per vieną gyvenimą galiu nugyventi labai daug gyvenimų. Ir dėl to prikaupti daug įvairios patirties. Meno mano gyvenime yra labai mažai, vien vadyba, ypač su dviem vaikais. Planavimas – nuo ryto iki vakaro“, – teigia operos solistė.
A. Grirorian pastebi, kad jos kartai buvo būdinga tapatinti žmogų su profesija: „Aš visą gyvenimą mokiausi suprasti, kad mano sėkmė ar nesėkmė profesijoje nedaro manęs geresniu ar blogesniu žmogumi. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visos tos Asmik, kurios kažką daro, yra tik dalis to, kas esu iš tikrųjų. Visos jos esu aš, visos jos man patinka arba ne, bet su jomis reikia gyventi“.
– Kas laimi – protas ar jausmai?
– Jausmai, aš esu visiškas emocijos žmogus. Proto aš naudoju labai daug – planavimui, strategavimui, bet sprendimų priimti aš jam niekada neleidžiu. Dėl jausmais priimtų sprendimų niekada nesigailėjau. Aš ir taip nesigailiu dėl nieko, nes viską priimu kaip pamokas, bet daugiausia kaip tik tie sprendimai, kuriuos bandydavau priimti protu, nė karto man nepasitvirtino gyvenime.
– O koks yra asmeninės karjeros tikslas?
– Aš niekada neturėjau tikslo, mane visą gyvenimą labai „drožė“ už tai. Visiems atrodo, kad turi turėti kažkokį tikslą. Aš esu visiškas proceso žmogus. Man yra įdomus procesas. O visa tai, kas ateina, tai jau yra to proceso pasekmės, kurios labai priklauso ir nuo to, ar mėgaujiesi procesu, ar ne.
– Dalyvavimas operiniame gyvenime – gyvenimas ar projektas?
– Ir taip, ir taip. Man tai yra gyvenimas. Aš išgyvenu kiekvieną vaidmenį, kaifuoju nuo to, ką darau, ir niekada nedirbu – užsiimu tuo, kas man patinka. Tai yra gyvenimas. Bet vis tiek, kad ir kaip gyvenčiau, tai yra tik maža dalis manęs. Aš žinau, kad galiu būti daugiau. Tad kažkuria prasme – projektas.
– Kaip nuspręsti, kada jau karjeros finalas? Kai dingsta balsas?
– Ne, įvairiai. Turiu du pavyzdžius – mano tėvai. Mano tėtis baigė karjerą pačiame aukščiausiame taške. Jis prabudo, atsikėlė ir sako, kad viskas, nebedainuos. Išvakarėse buvo kažkoks neįtikėtino gerumo spektaklis ir sakė žinantis, kad geriau jau nebepadainuos.
Čia yra labai asmeninis sprendimas. O mano mama – atvirkščiai. Ji, žinau, kad bus scenoje iki pabaigos savo gyvenimo, nes ji taip renkasi.
– Tai sau esate numačiusi tėčio ar mamos finalą?
– Neturiu numačiusi. Darbiniai planai dabar jau 2028-iems metams. Aš planuoju gyvenimą, tarsi niekada nemirsiu, bet iš tikrųjų gyvenu šia diena. Aš taip keičiuosi – jeigu kažką šiandien pasakau, tai visai nereiškia, kad rytoj, pasikeitus aplinkybėms, aš sakysiu tą patį.
Pasvarstyti, kaip aš norėčiau, galima. Profesija man labai brangi, bet vis dėlto labai labai myliu gyvenimą. Manau, kad pavargsiu greičiau. Norėčiau dar to laiko turėti, nes šioje profesijoje mes kaip sportininkai – nuo ryto iki vakaro, kitiems dalykams to laiko truputėlį nėra. Aš manau, kad man ateis tas periodas gyvenime, kai sakysiu, kad noriu paveikti dar ir kitų dalykų, kažko dar išmokti.
– Dar yra minčių apie pačią techniką? Ar jau apie ją niekas nebegalvoja tokiame lygyje?
– Ne, yra. Tarkime, karjeros pradžioje. Buvau iš tų stipriai degančių talentų, todėl niekas nesitikėjo, kad aš iš viso išgyvensiu iki dabar. Visiems manęs buvo gaila, nes akivaizdu buvo, kad talentas labai didelis. „Bet ji, – sakė, – tikrai sudegs, dega per greitai, per stipriai.“ Ir iki šiol visiems atrodo, kad aš apskritai ne tik darbe, bet ir kaip žmogus labai per stipriai degu.
– Taip ir pasako į akis?
– Taip. Tie žmonės, kurie rūpinasi. Karjeros pradžioje buvo tik plika emocija, plikas degimas, nežinant, kaip tai daryti. Tada buvo toks periodas, kur 90 proc. vaidmeniui, bet 10 proc. kontroliuoji techniką. O dabar toks momentas, kad visa tai susipynė, aš nebeįeinu į vaidmenį ir nebeišeinu iš jo. Aš jame esu tiek, kad yra ir 100 proc. vaidmens, ir 100 proc. technikos kontrolės.
– Tai čia tikriausiai geriausias įvertinimas – ne kokie ten plojimai, ne gėlės.
– Be abejo. Aš niekada nebuvau žmogus, besivaržantis su aplinka. Mano vienintelis konkurentas man visada buvau ir esu aš. Visada turiu savo asmenines kovas. Niekada nelyginau savęs su kitais. Man tai labai padeda, nes jei turi varžovą iš šono, tai esi labai priklausomas nuo jo stiprybės ir nuo jo silpnybių.
– Ar didelė konkurencija operos pasaulyje?
– Didelė, bet man, kadangi sąmoningai pasirinkau būti laisvai samdoma, yra kita sistema. Aš atvažiuoju kaip svečias, visada konkrečiai žinau, kad tai yra mano projektas, visi spektakliai yra mano. Jei dirbi teatre, iki premjeros nežinai, kas dainuos, 10 žmonių į tą patį vaidmenį pretenduoja. Šito viso aš neturiu.
Aš dirbau teatre tris mėnesius. Man niekada nepatiko.
– O kaip į pagyras reaguojate, kai jus giria? Ar įsijungia atsargumo filtras, nes daug turbūt pataikavimo yra?
– Aš kažkokiame dabar tokiame įdomiame lygyje, kad žmonės labai atsifiltruoja. Atradau, kad vis dėlto bėdoje ir kančioje surasti tikrų žmonių, kurie užjaučia, padeda, yra lengviau negu tikrų žmonių surasti sėkmėje, kurie gali dėl tavęs džiaugtis. Labai daug tų, kurie nesusitvarko su tavo sėkme. Sėkmė labai stipriai atsijoja tam tikrą dalį žmonių, o dabar jau prie manęs ir nebeprieina tie žmonės, kurie neturi prieiti.
Metams bėgant atsiranda toks savo laiko suvokimas – buvo, kai visiems norėjosi būti gerai, visiems padėti, ir po to ateina kažkoks toks suvokimas, kad nebenoriu švaistyti savo laiko, kalbėti su žmonėmis, kurie nėra pasiruošę girdėti, padėti žmonėms, kurie nepasiruošę priimti tos pagalbos.
– Koks yra, koks galėtų būti Asmik Grigorian idealus pasaulis?
– Labai norėtųsi, kad žmogus kuo labiau pajustų vienybę su pasauliu, vienas su kitu, su savimi pačiu – aš manau, kad automatiškai tada tas pasaulis keistųsi. Aišku, aš nenoriu, kad būtų karas, aš noriu matyti laimingus žmones aplink save, aš noriu matyti sveikus žmones aplink save, aš nenoriu, kad vaikai išeitų, nors ir supranti, kad yra taip, kaip yra.
Tas mūsų pasaulis turi taisyti labai daug dalykų. Norėtųsi daug džiaugsmo ir mažai kančios. Aišku, mums reikia tų sunkių momentų, bet aš kalbu apie kančią kaip gyvenimo būdą, kas yra labai madinga ir populiaru – gyventi su aukos sindromu. Aš irgi gyvenime mačiau labai daug dalykų, bet kadangi mano tikslas yra džiugesys ir laimė, tai į tą kančią kažkaip kitaip žiūri – priimi ją kaip kažkokias pamokas.
– Kadaise viename interviu sakėte tokį palinkėjimą – noriu, kad žmonės būtų jautresni. O aš pagalvojau, kad visi yra per daug jautrūs. Dėl to ir vyksta tie susidūrimai, nes jie iš karto yra užgauti.
– Jautrumas yra man viena iš svarbiausių man žmogaus savybių. Sūnus manęs dažnai klausia, kaip aš priimu sprendimus, kaip sugebu atsijoti žinojimą ir pasirenku netikėtus sprendimus. Tai aš atsakau, kad tai yra jautrumas. Jei esi jautrus, visada sugebėsi pamatyti tą situacijos kaitą. Ir tas jautrumas nieko bendro neturi su ambicijomis. Tas jautrumas tai yra būtent empatija ir gebėjimas pajusti situaciją, kitą žmogų. Aš manau, kad pasaulyje jautrumo yra per mažai.
Jei manęs klaustų, kas yra didžiausia žmogaus stiprybė, sakyčiau, kad tai yra jautrumas. Kad gebėtum išlikti jautrus, reikia būti labai stipriam, nes aišku, kad mes gyvenime daug kartų skaudinti. Be to, jeigu esi toks atviras pasauliui, toks jautrus, tave skaudina labai daugybė dalykų, nes matai ir kiekvieną situaciją prisimatuoji sau. Dėl to aš manau, kad patys jautriausi žmonės yra patys stipriausi.
Kai tik bandau save saugoti ar bent kažkiek užsidaryti, aš nebegaliu kvėpuoti. Tada suprantu, kad mirsiu greičiau besisaugodama, uždusiu, negu kad tada, kai būsiu šimtui žmonių atvira, iš 50 iš jų gausiu gerai „į snukį“. Man su tomis mėlynėmis susitvarkyti lengviau, negu gyventi užsidarius.
Galima klaidingai galima suprasti tą mano minimą jautrumą, nereikia painioti. Pasaulyje yra labai daug baimės, ta baimė irgi veikia žmones, verčia reaguoti būtent taip, kaip jie reaguoja.
– Tai baimės išraiška yra agresija?
– Taip, visada. Jeigu manęs kas nors klaustų, kas yra tau šviesa ir tamsa (aš niekada gyvenime netikėjau tikrąja kažkokia tamsa, nes visada manau, kad viskas turi savo priežastis), bet jeigu tai reikėtų įvardinti vienu žodžiu, kas yra tamsa man, tai yra baimė. Aš manau, kad visus baisiausius dalykus kiekvienas žmogus ir visa žmonija yra dariusi vien dėl šito jausmo.
– Ko jūs bijote?
– Kartais atrodo, kad nieko nebijau, bet jeigu aš suprantu, kad nesusitvarkau, ir man tikrai baisu, tai aš sau piešinį nusipiešiu, išsidėlioju visas atšakas, kas gali būti blogiausia. Aš kovoju su baime, aš neleidžiu baimei manyje augti ir gyventi.
Visada labai norėjau būti gera. Tada pradedi ignoruoti tam tikrus savo jausmus, tokius kaip pyktį, agresiją, nuoskaudą, ir tai yra irgi labai negerai, nes tokie dalykai visų pirma perauga į ligas. Gyvenime aš mokausi sau leisti pykti, suprasti, kad pykti yra normalu.
– O kaip su kerštu?
– Jeigu normaliai tvarkaisi su jausmais ir jų nebijai, tai manau, kad kerštui nelabai lieka vietos. Neturiu iš prigimties šito jausmo. Aš visada išeinu anksčiau. Gyvenime buvo labai mažai tokių situacijų buvo, kad aš likau kažkokioje situacijoje ar su kažkokiu žmogumi taip ilgai, kad norėčiau jam atkeršyti. Aš niekada sau neleisdavau taip ilgai užsibūti, kad pradėčiau to žmogaus tiek nekęsti, jog galėčiau keršyti.
Jeigu jau matau, kad atėjo tam tikra riba, kur aš prarasiu pagarbą ir meilę, stengiuosi išeiti anksčiau, kad palikčiau dalelytę meilės ir pagarbos tam žmogui, kad galėčiau mylėti jį visą likusį gyvenimą. Jei iš esmės labai nepakeliui, jei negaliu mylėti, jo nepastebiu, aš tiesiog einu kitu keliu.
– O buvo kažkada, kad per nenoriu, per negaliu reikia eiti į sceną?
– Labai daug. Paskutiniai ketveri metai buvo labai sunkūs techniškai, tada jau tu nebesimėgauji, tada jau tai yra kova.
Be to, aš visą gyvenimą kovoju su panikos atakomis scenoje. Su tuo aš iki šiol niekaip negaliu susitvarkyti. Baimė, kurios aš negaliu pamatyti, nes ji nerodo man savo veido. Ir aš nieko negaliu padaryti. Tai be galo trukdo dainuoti. Visas premjeras esu dainavusi su beta blokatoriais.
Pernai pirmą kartą pabandžiau dainuoti premjeroje be jų, ir šie metai buvo mano labai didelė kova, bet tai yra kova. Kai tu kovoji nuolatos, nėra džiugesio, nėra pasimėgavimo, nėra rezultato šimtaprocentinio, nes tu negali, tu kovoji nuo pirmos iki paskutinės natos.
Kol kas aš nesusitvarkau ir nežinau, ką daryti. Esu išbandžiusi viską, ką tik įmanoma, išskyrus hipnozę, kuri šiaip, sako, tokiais atvejais veikia gan stipriai, bet nesu sutikusi žmogaus, kuriam leisčiau save „atjungti“. Aš negaliu sau įvardinti, ko bijau, todėl negaliu su tuo kovoti.
Beta blokatoriai yra tabletės, tai nėra raminamieji, jos reguliuoja adrenalino kiekį. Man adrenalinas pakyla tiek, kad mane suparalyžiuoja, aš nejaučiu rankų, kojų, man sukausto burną – aš negaliu prasižioti, man sukausto žandikaulį, širdis „kala“, negaliu normaliai kvėpuoti.
Aš jau pasiekiau tą profesionalumo lygį, kad pamatyti tai gali tik vienas ar du žmonės, kurie mane labai gerai pažįsta ir žino visą šitą. Aišku, jau negali tada tiek skambesio spalvų išgauti, bet vis tiek visada pabaigsi, visada pabaigsi gerai. Profesionalumas jau yra aukščiau negu liga. Bet šiaip tai yra didžiausia mano profesinė kova, nuo vaikystės. Mokykloje nė vieno egzamino nebuvo be panikos priepuolių. Tai yra taip seniai ir taip giliai, kad aš negaliu surasti galų, kas tai yra.
– Mano galva dabar sproginėja. O koks motyvas tada vertė tai kartoti ir kartoti – lipti į sceną.
– Aš be galo, labai labai myliu savo profesiją, vien dėl to, kad tai yra toks įdomus žaidimas. Aš tikrai žinau, kad vis tiek bandysiu tai įveikti. Tai yra kelias, tai yra pamokos. Tos kovos mums irgi duodamos ne šiaip sau. Aš nežinau, per tuos metus iš tos begalinės kovos galbūt išmokau gerokai daugiau.
Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Visas pokalbis – LRT PLIUS laidoje „Stambiu planu“
