„Kažkodėl įsivaizduojama, kad psichozę išgyvenantis žmogus yra kaip Jackas Nicholsonas iš „Švytėjimo“, – sako poetė Patricija Gudeikaitė. Ji supranta, ką reiškia galvoje nuolat girdėti pašaipius balsus, gyventi su baime, kad tuoj prasidės apokalipsė. Dabar, paūmėjus ligai, Patricija jau žino, ką daryti: gerti vaistus, daug miegoti. Jai padeda ir rašymas. Vis dėlto gyventi įprastai psichikos ligoniui sunku. Sunkus ir nuolatinis klausimas: „Kodėl man?“
„Man rodės, kad tapau Visatos centru, Buda, patyriau ne vieną absoliutų nušvitimą. <…> Man atrodė, kad esu kontroliuojama: pradėjau įtarinėti net šeimos narius, maniau, kad jie yra šnipai. Ramybės nedavė ir sunkiai paaiškinama tuojau įvyksiančios katastrofos, mano atveju – apokalipsės baimė. Vaikščiodavau kambaryje ratais, negalėdama nustoti verkti, nes jaučiau, kad apokalipsė tuojau įvyks dėl mano kaltės“, – taip 23-ejų Patricija aprašė prieš trejus metus patirtą pirmą psichozę.
Su pirmomis psichikos sveikatos problemomis ji susidūrė dar paauglystėje. Patricija sako iki šiol nežinanti, kas jas sukėlė. Genetiškai ligų nepaveldėjo, didelių išorinių sukrėtimų gyvenime nepatyrė, pamena nebent tėvų skyrybas. Tiesa, dar paauglystėje domėjosi ribinėmis būsenomis, kaip pati jas įvardija.
„Gal nuo 13-os skaičiau Kafką, ėmiau domėtis ribinėmis būsenomis. Netgi naiviai maniau, kad jas patiria tik didieji rašytojai, vadinasi, ir man taip yra. Paauglystėje romantizavau savo būseną, bet kai viską perėjau ir iškenčiau, romantizavimas greitai dingo“, – portalui LRT.lt pasakoja nuo 10-ies rašanti Patricija.
Lyg vaikščiotum su prie ausies pridėtu radijo imtuvu
Patricijai dar paauglystėje prasidėjo sunki nemiga, kuri truko beveik pusmetį. Mergina susirgo depresija. Medikų skirti vaistai nepadėjo. Sako, viskas ir toliau kaupėsi, kol galiausiai sprogo – ištiko psichozė.
„Mano manymu, psichozė neatsiranda iš niekur – iki jos būna tam tikras kelias, kai viskas tiesiog blogėja, kol galiausiai pasiekia kulminacijos tašką. Iki psichozės man jau buvo pasireiškę tam tikri depresijos, nerimo, asmenybės sutrikimai“, – pasakoja Patricija.
Psichozės patyrimas buvo labai stiprus. Balsai, vaizdai – viskas atrodė realu ir tikra, nors taip nebuvo. „Mano galvoje sukosi paranoidinės mintys, įtarinėjimai, prasidėjo vaizdinės ir auditorinės haliucinacijos. Ėmiau matyti, ko nėra, galvoje girdėti grasinančius, besišaipančius balsus. Atrodo, lyg vaikščiotum su prie ausies pridėtu radijo imtuvu. Sakai tiems balsams, kad nustotų kalbėti, bet jie nesiliauja“, – sako Patricija.
Apėmė didžiulis išgąstis, nerimas. Patricija prarado kontrolę, sunkiai suvokė, kas vyksta. Į nuo pat pradžių kamavusį klausimą, kas visa tai sukėlė, atsakyti taip ir nepavyko nei medikams, nei jai pačiai.
„Kodėl man taip nutiko, konkrečiai nežinau iki šios dienos. Norėtųsi paaiškinimo, kodėl kyla nerimas, kodėl kamuoja smarkūs nuotaikos svyravimai, nes tiesiog nesupranti. Psichikos ligonį tai labiausiai ir erzina“, – kalba Patricija.
Įrašas visam gyvenimui
Paauglystėje pirmą kartą psichiatrijos ligoninėje atsidūrusi Patricija ir vėliau, pasikartojus psichozei, įstaigoje atsidūrė ne sykį. Šiandien ji neslepia – hospitalizacija, paūmėjus ligai tampanti kone vienintele išeitimi, vėlesnį gyvenimą pažymi įrašu „psichikos ligonis“.
„Keistas tas įsivaizdavimas, kad psichiatrijos ligoninės yra bepročių namai. Kalbant apie tolesnį integravimąsi į visuomenę po hospitalizacijos, tai yra išvis siaubinga. Jei žmogus dar turi asmeninį santykį, psichiatrijos ligoninėje gulėjo pats arba jo artimieji, jis supras. Bet jei pasakysi tokios patirties neturinčiam žmogui, pavyzdžiui, ieškodamas darbo ar panašiai, liksi nesuprastas.
Išgyvendamas psichozę esi visuomenės paribyje. Kažkodėl įsivaizduojama, kad psichozę išgyvenantis žmogus yra kaip Jackas Nicholsonas iš „Švytėjimo“. Vis dėlto dažniausiai tas žmogus nepavojingas, tik labai išsigandęs“, – kalba Patricija.
Neišprusimas, neįsigilinimas į psichikos ligas, smerkimas smarkiai didina psichikos ligonių atskirtį, sako pašnekovė. Medikai kliaujasi vadovėline patirtimi, artimieji, kad ir vedami geriausių troškimų, taip pat negali suvokti, ką išgyvena psichozę patiriantis asmuo.
„Vienas artimas žmogus man sakė suprantantis, kad man labai sunku, bet niekada nė įtarti negalėsiąs, ką iš tiesų patiriu. Tai sukuria absoliučią socialinę atskirtį, nes tu su niekuo nejauti kontakto – draugai lyg ir palaiko, bet nesupranta, medikai supranta, bet tik teoriškai.
Ligoninėje gulėjau su depresija sergančiais pacientais. Kartais net ir personalo darbuotojai sakydavo, kad reikia susiimti, susitvarkyti pačiam. Kaip tu pats su tuo susitvarkysi? Tai virš mano jėgų. Aš todėl čia ir guliu, nes nebegaliu tvarkytis“, – kalba Patricija.
Priduria, kad mažai paguodos vienas kitam gali suteikti net du ta pačia psichikos liga sergantys asmenys. „Jei paimtume mane ir kitą psichozę išgyvenantį žmogų, greičiausiai jo patirtis būtų absoliučiai kitokia nei mano“, – mintimis dalijasi Patricija.
Didžiausiu Patricijos ramsčiu paūmėjus ligai tapo mama, sesuo. „Aišku, mamai tai buvo siaubingas patyrimas. Mūsų santykiai su mama pasikeitė. Ji pasikeitė. Psichozę patiriantis žmogus jaučia didžiulę kančią, skausmą. Matyti artimą žmogų, apimtą tokios būklės, sunku, tai sukrečia. Tiesa, ir pats sergantysis pradeda kitaip vertinti artimus žmones, nes supranta, kad jeigu ne jie, nežinia, kaip viskas būtų pasisukę.
Su sese mūsų santykiai irgi labai geri. Paauglystėje taip nebuvo, nes buvau nelabai sociali, neturėjau daug draugų, bet paskui įgijau bendraminčių per literatūrą. Labai svarbu, kad kas nors tave palaikytų. Kartais tai gali išgelbėti nuo juodų suicidinių minčių“, – sako Patricija.
Mokosi gyventi su balsais galvoje
Balsus galvoje Patricija tebegirdi ir šiandien. Tiesa, mokosi juos priimti kaip savo ligos simptomą, o su liga mėgina susitaikyti. Pripažįsta, kad šis procesas – ilgas ir nelengvas.
„Sunku pripažinti, kad turi problemų, atsigręžti į tamsiąją savo asmenybės pusę ir nuolat priminti, kad balsai galvoje nėra mano asmenybė, kad jie – tik ligos dalis“, – sako Patricija.
Nuolatinis medikamentinis gydymas, nuo mokyklos lankoma psichoanalitinės pakraipos psichoterapija, griežtas režimas – dalykai, Patricijai padedantys lengviau pakelti psichikos ligą. Jai paūmėjus, pašnekovė žino, ką daryti: gerti vaistus, skaityti, rašyti, klausyti muzikos, daug ir ilgai miegoti.
„Vienas svarbiausių mano gijimo aspektų, ko gero, yra griežta disciplina, kartais prievartinis režimo laikymasis, ritualinis tam tikrų dalykų atlikimas. Patinka tai ar ne, kažkiek socializuojuosi, nes reikia. Net jei nenoriu, einu vedžioti šuns, kasdien sėdu rašyti.
Jei neatliksiu šių inertiškų ritualinių veiksmų, vėl galiu įklimpti į gličią būseną. Reikia tiesiog daryti – nemąstyti, nekvestionuoti tų veiksmų prasmės, nes kai sergi psichikos liga, niekur tos prasmės nematai“, – kalba Patricija.
Psichikos ligos patirtis įprasmina rašydama
Rašymas Patricijai padeda gyti – tai kaip savotiška psichoterapijos forma, būdas komunikuoti su išoriniu pasauliu, sako ji. Kad eis rašytojos keliu, pašnekovė žinojo nuo vaikystės. Susirgusi suprato, kad rašydama gali ne tik kitiems papasakoti, ką patiria psichozę išgyvenantis žmogus.
Savo patyrimus sudėjus į žodžius, chaotiškoms mintims suteikus rašytinę formą, galvoje atsiranda šiek tiek tvarkos. „Rašant psichozė tampa marionete, tai tu tampai slidžius jos siūlusׅ“, – savo esė „Mažosios psichozės“ pasakojo Patricija.
„Pamenu, vienu metu man visko buvo per daug, atrodė, sprogsiu. Norėjau išsilieti. Supratau, kad rašymas padeda struktūrizuoti tai, kas vyksta tavo galvoje. Rašymas vidiniam chaosui padeda suteikti tam tikrą tvarką, struktūrą. Tada palengvėja“, – kalba Patricija.
Sako, kūrybinių idėjų jai niekada nepritrūksta – liga ir su ja susijusi patirtis tapo kūrybiniu akstinu, varikliu. Jei ne ši patirtis, dalis tekstų nebūtų pasirodę. Vis dėlto ta pati liga ir trukdo gyventi įprastai. Dėl ligos Patricija turėjo nutraukti filologijos studijas. Ji atsisako prisiimti didelės atsakomybės reikalaujančią veiklą, nes niekad nežino, kaip bus.
„Draugai žino mano problemas. Būna, kartais elgiuosi keistai, rašinėju žinutes, noriu atsiriboti. Jie supranta ir tai priima. Gyvenant su psichoze būna daug neapibrėžtumo, neužtikrintumo. Negali sakyti, kad viskas bus gerai, kad padarysi viską, ko imiesi, nes tu nežinai. Bet kada gali tiesiog iškristi iš konteksto, ir viskas“, – sako Patricija.
Kalbėti, rašyti apie ligą jai nelengva – kaskart tenka viską patirti iš naujo. Nenuramina ir medikų nuomonės – tarp jų buvo ir tokių, kad Patricijos liga niekada nesibaigs.
„Vis dėlto kada tai, kas tau vyksta, aiškiai įvardiji kaip ligos simptomus, tada atsiranda ir gijimas, suvokimas, kad nors ir labai sunku, tai yra ligos etapas – jis praeis, aš jį išgyvensiu. Psichikos ligos nėra nuosprendis. Esu linkusi nepasiduoti, nors kai kada viskas tikrai gniuždo“, – sako Patricija.
