Laidų vedėja Ugnė Siparė LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako, kad prieš kelerius metus tekusi kritika dėl per „Euroviziją“ vilkėtos blizgančios suknelės įstrigo pasąmonėje. „Galvoju, kad nuo pat pradžių mokėjau nuo to atsiriboti, bet, antra vertus, kažkur pasąmonėje kažkas užstringa“, – mintimis dalijasi ji. Tačiau baisiausia jai – net ne tai. Lyginimas su kitais, anot jos, yra tai, kas trikdo labiausiai.
Niekas negali grįžti atgal ir pradėti iš naujo, bet kiekvienas gali nubudęs ryte nuspręsti sukurti kitokią pabaigą. Rytas – tai vilties, atradimų, naujų pažadų ir svajonių metafora. Ir vis dėlto neretai nubundame prislėgti viso pasaulio rūpesčių.
Šįkart „Laimės dieta“ skirta rytams ir žmogui, su kuriuo prasideda nereto mūsų diena. Apie rytus be ir su žadintuvu, apie džiaugsmą augti ir dalykus, kurie nuspalvina kiekvieną dieną, LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė kalbasi su LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja, žurnaliste U. Sipare.
– Kuris žodis būtum: „labas“, „rytas“ ar „Lietuva“?
– „Labas“. Pagalvojau, kad noriu save laikyti pasaulio žmogumi, todėl trečias netinka, bet netinka ir žodis „rytas“. Visi įsivaizduoja, kad žmonės, kurie veda „Labą rytą“, yra vyturiai, juk keliasi 3 val., kartais – anksčiau. Žinokite, ne. Aš keliuosi su šypsena nuo 9.30 val. Jei anksčiau, nežinau, kokia yra mano veido išraiška. Aš iškrentu iš lovos, šliaužiu iki vonios – viskas vyksta šliaužimo būdu iki pat televizijos, kol išgeriu kavos. Tada nusigrimuoju ir atsiranda šypsena, grįžtu į save.
Visi jaučiasi turintys teisę pasakyti: tavo plaukai vakar buvo gražesni, persirenk, dar kažką padaryk. Galvoju, kad nuo pat pradžių mokėjau nuo to atsiriboti, bet, antra vertus, kažkur pasąmonėje kažkas užstringa.
– Kai žmonės sako „negaliu“, „negaluoju“, žinau, ką duoda televizija: kad ir kaip tu besijaustum, kas bebūtų tavo galvoje, įsijungia kamera ir save mobilizuoji, viskas pasimiršta. Tai visai geras įgūdis.
– Pamenu, kai tik pradėjau dirbti, viena kolegė pasakė, kas man iki šiol užstrigę: žurnalisto darbas tuo geras, kad prisiklausai, su kokiomis problemomis susiduria žmonės, taip tas problemas išnarplioji, o tai gali būti labai globalios problemos, ir tai trunka 8 minutes. Tada viskas pasibaigia ir atsiriboji nuo to, supranti, kad tavo gyvenimas visai geras. Todėl visai paprasta save mobilizuoti.
– O pačiai yra buvę, kad eini per kažkokius sunkumus, bet turi ryte šypsotis?
– Aišku, yra buvę, bet tikrai paprasta save mobilizuoti. Nežinau, ar tai patirtis, ar įgūdžiai... Eteryje apie tai negalvoji, nes negalėtum kalbėti apie gerus dalykus, o mintyse galvoti: nieko, nesinervink, dabar pakalbėk, o paskui grįši ir paverksi. Ne, tu negalvoji. Kai negalvoji apie blogus dalykus, tai jų tarsi ir nėra. Viskas yra galvoje. Tas mintis tiesioginio eterio metu galima atidėti kažkur labai giliai.
Aišku, būna. Pats baisiausias dalykas atrodo mirtis, netektis: seneliai, dar kažkas... Yra buvę tokių atvejų, kai vakare sužinai ir tą vieną rytą turi atidirbti, nėra ką padaryti. Bet kažkaip nukeli tas mintis toliau.
– Kokios tau asociacijos kyla pagalvojus apie rytą, kas tau yra žodis „rytas“?
– Rytas, aišku, asocijuojasi su gerais dalykais: su pradžia, su tuo jausmu, kad viskas prieš akis, turi dar visą dieną padaryti labai daug dalykų. Esu labai pasidavusi šių laikų madai, kad turi būti labai produktyvus, efektyvus, kuo daugiau nuveikti. Vakare gerai jaučiuosi, jeigu žinau, kad visą dieną išnaudojau kažkokiems naudingiems darbams, nuveikiau kažką, už ką sau dedu pliusą. Man rytas asocijuojasi su didelėmis plačiomis akimis ir žinojimu, kad turi visą pasaulio laiką veikti gerus dalykus.
Dabar pasakoju, kad ryte žiūri ir matai, kad turi visą pasaulio laiką, o prieš tai pasakojau, kaip išgriūnu iš lovos ir šliaužiu į LRT. Bet kažkodėl rytų visai neasocijuoju su žadintuvu.
<...> Viena vertus, dabar yra taip, kad turi būti veiklus, efektyvus ir visoks koks. Man tas patinka, šitie laikai patinka. Bet kitas dalykas, ko gero, yra genai. Mano tėvai visada visur lekia, pilni veiklos, viskuo užsiėmę. Su seneliais buvo lygiai taip pat: kai mano močiutei buvo 80 metų, ji bėgiodavo, visur pėsčia suvaikščiodavo. Visą laiką mačiau tokią judrią savo šeimyną, turbūt paveldėjau tą, tai užprogramuota genuose.
Be to, aš puikiai save žinau. Net jei kartais ir galvoju: noriu sustoti, esu labai pavargusi, reikėtų pailsėti, nusiraminti, nieko neveikti, žinau, kad neištveriu nė dienos. Turiu kažką veikti, save realizuoti, nors nesu iš tų, kurie graužia save, kad praleido tris dienas nieko neveikdami.
– O dėl ko save grauži? Apie ką norėtum galvoti mažiau? Gal norėtum, kad mažiau rūpėtų, ką galvoja kiti? Ar tau reikia patvirtinimo iš aplinkos, kad esi nuostabi, ar pati žinai, kad esi nuostabi?
– Esu tokia, kokia esu, žinau, kokia esu. Man labai norėtųsi pasakyti, kad man visai neįdomu, ką galvoja kiti. Taip bandau sakyti ir sau, kad man neįdomu, ką galvoja kiti, bandau ne tiek pasakyti kitiems, kiek save įtikinti, kad man tikrai nerūpi. Bet dirbu viešą, matomą darbą, visi jaučiasi turintys teisę ir, ko gero, turi teisę komentuoti.
Aš pati juokiuosi: jeigu žmogus rodosi per televiziją, kam jis rodosi? Jis – kaip psichologinė terapija. Žmogus, kai žiūri televiziją ir jam yra bloga nuotaika, gali sakyti: ach, šitas kvailys, kam čia jį rodo! Jis išsilieja ir turi su tuo susitaikyti, taip yra, visi mes tą patį darome. Klausimas, kiek tu į tai sureaguoji.
Visi jaučiasi turintys teisę pasakyti: tavo plaukai vakar buvo gražesni, nusikirpk, persidažyk, nusiskusk, persirenk, dar kažką padaryk. Galvoju, kad nuo pat pradžių gal mokėjau nuo to atsiriboti, suprasti, kad visi turi savo nuomonę, skirtingą požiūrį, skonį, bet, antra vertus, kažkur pasąmonėje kažkas užstringa.
Turbūt didžiausia kritika man, kas liečia išvaizdą, garsiausias manęs aprėkimas buvo per „Euroviziją“ dėl tos nelemtos blizgančios suknelės, kuri man niekada neatrodė didelis dalykas. Nei man tada atrodė, nei prieš tą „Euroviziją“, nei per, nei po, nei dabar, praėjus 5 ar 6 metams, bet aš atsimenu ir kiti atsimena. Aš nežinau, ar tai, kad aš atsimenu, rodo, kad tai buvo kažkokia svarbesnė, labiau palietusi kritika. Negaliu to pasakyti, bet atsimenu ir man kažkaip tai kartas nuo karto išnyra.
Visą laiką augdama buvau skatinama tą daryti ir man atrodė labai sveikas dalykas – lyginti save su ankstesne savimi. O dabar yra tiek tų vedėjų, juos lygina tarpusavyje. Kodėl tu kalbi suvalkietiškai? Kažkas kalba gražiau.
– Aš galvoju, ji skaudi, nes ne apie tave – tai apie tavo rūbą, kuris ant tavęs užvilktas ir kuris yra ne tavo. Klausau tavęs ir galvoju, kad televizija – visų baimių parodymas. Kokios yra didžiausios baimės? Baimė būti atstumtam, nesuprastam, suklysti, būti nuolatos vertinamam – viskas sutelpa į kamerą, kuri nutaikyta į tave.
– Man baisiausias dalykas atrodo net ne tai, ką tu išvardijai. Man asmeniškai baisiausia yra lyginimas. Augau geroje, sveikoje aplinkoje, kur neatsimenu tokių dalykų. Visą laiką augdama buvau skatinama tą daryti ir man atrodė labai sveikas dalykas – lyginti save su ankstesne savimi: ar tu patobulėjai, ar kažko išmokai, ar kažką padarei. O dabar yra tiek tų vedėjų, juos lygina tarpusavyje. Kodėl tu kalbi suvalkietiškai? Kažkas kalba gražiau. Kodėl tu su blizgančia suknele? Kažkas vilki juodą. Tada – pažiūrėkite, kitoje šalyje dar tokia vedėja...
– Ar buvo, kad nusprendei, jog išjungsi savicenzūrą ir tikrai būsi Ugnė, ar iš karto turėjai stuburą būti savimi?
– Ne, tikrai neturėjau. Pačioje pradžioje, kai atėjau, per pirmus išėjimus į eterį, mano galva, atrodžiau baisiausiai, kaip tik įmanoma baisiai atrodyti. Viskas buvo blogai – nuo plaukų iki makiažo, aprangos. Bet tuo metu, kai atėjau, buvau 3 kurse, 20 metų. Buvau įtikėjusi, kad televizija – stebuklingas dalykas. Ant mano kaktos galėjo išpiešti juodas raides „vedėja“ – aš būčiau patikėjusi, kad taip reikia.
Kai dabar žiūriu, matau, kad buvo kažkas ne taip, bet tuo metu buvau aklai įtikėjusi. Dabar man atlaisvėjo smegenys, atrandu savo stuburą. Iš pradžių, jei stilistas pasakė daryti taip, nesijaučiau turinti teisę turėti nuomonę, nes čia – profesionalas, kuris tą daro daug metų ir daro gerai, aš jo klausau. Kas aš tokia, kad su juo ginčyčiausi? Paskui supratau, kad ne.
Visas pokalbis – spalio 14 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
