„Mano artimųjų rate buvo tokių, kurie žiūrėjo į mane kaip į pamišėlę ir nesuprato, ką darau“, – portalui LRT.lt sakė Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovausianti Monika Liu, prisiminusi kūrybinio kelio pradžią. Atlikėja tiki, kad jos darbas davė vaisių, todėl dabar ji – ant populiarumo bangos. Tiesa, pastarieji metai jai nebuvo lengvi – teko stoti į ne vieną akistatą su savimi ir ne kartą prisiminti, kas jai padeda išgyventi.
– Atrodo, kad pastaraisiais metais prasidėjo tavo aukso amžius – dainos tampa hitais, darbuojiesi televizijoje, o nugalėjusi nacionalinės atrankos „Pabandom iš naujo!“ finale, iškovojai teisę atostovauti Lietuvai prieš visą Europą.
– Sakoma, kad mokslo šaknys karčios, o vaisiai – saldūs. Galbūt man nutiko panašiai, ilgus metus daug dirbau, o dabar mano įdirbis duoda vaisių. Dešimt metų mokiausi, tobulinausi, eksperimentavau, kūriau... Per visus tuos metus ir ieškojimus išgryninau savo stilių, kuris gavosi autentiškas ir unikalus.
Taigi formulė paprasta – jei įdedi daug laiko ir pastangų, gauni atsaką. Iš tiesų viskas išsirutuliojo natūraliai – niekada neturėjau tikslo išgarsėti, nedėliojau strategijų, neturėjau vadybininko. Tiesiog norėjau tobulėti ir kurti, nes muzika man yra šventa, esu jai atsidavusi – tai mano būdas būti.
– Atrankų metu vienas labiausiai visus dominusių klausimų – kodėl nusprendei į atranką eiti su lietuviška daina. Ne kartą sakei, kad mes galbūt jaučiame kažkokį kompleksą dėl savo kalbos, tačiau atėjo metas jo nusikratyti. Vis tik, iš kur tas požiūris?
– Gyvenau ir JAV, ir Anglijoje, kur labai aiškiai supratau, o ne sykį ir iš ten dirbančių muzikos profesionalų išgirdau, kad niekam neįdomus lietuvis, kuris bando skambėti angliškai ar amerikietiškai. Tai labai jaučiasi ir girdisi, be to, taip elgdamasis tampi vienu iš daugelio...
Todėl geriau parodyti, iš kur esi atėjęs. Būtent tai suvokusi išleidau albumą „Melodija“, kuriame skamba lietuvių kalba. Ir jis patiko žmonėms. Tad nereikia stengtis būti tuo, kuo nesi. Kopijos niekam neįdomios. Kas iš to, jei bandysi tapti antrąja Adele ar pan.? Užsienio klausytojui svarbus savitumo prieskonis, autentiškumas. Jie tai išgirsta.
Taigi labai tikiu lietuvių kalba ir neabejoju, kad atėjo metas ją iš naujo parodyti Europai. Galbūt eiti su lietuviška daina reikia drąsos, tikiu, kad ne kiekvienas pasiryžtų ir mieliau rinktųsi saugesnį variantą. Bet aš visada turėjau drąsos ir niekada nebijojau rizikuoti – pasakiau, kad net jei konkurse užimčiau paskutinę vietą, sugrįžusi į oro uostą įžengčiau kaip karalienė vien todėl, kad padainavau savo kalba. Be to, ne kartą girdėjau dainų skirtingomis kalbomis, kurių nesupratau, bet man vis tiek patiko.
– Paminėjai drąsą. Turbūt kūrėjui drąsos visada reikia – jei nerizikuosi, nieko išskirtinio ir nesukursi.
– Žinoma! Todėl ant scenos esu drąsi. Beje, ir eiti į „Euroviziją“ reikia drąsos.
– Beje, COVID-19 neaplenkė ir tavęs, o pandemija pamėtėjo savų iššūkių.
– Tiesą sakant, persirgau ganėtinai lengva forma. Susirgau kaip tik tada, kai reikėjo nuspręsti ar dalyvausiu atrankoje ir pateikti paraišką. Kad „Sentimentai“ tiktų „Eurovizijai“ supratau dar tada, kai prie jų darbavomės įrašų studijoje Londone. Beje, kad ten nuskrisčiau ir galėčiau įrašyti albumą, teko nemažai pavargti.
Kadangi norėjau ir toliau darbuotis su žmonėmis, su kuriais įrašiau pirmąjį savo albumą, turėjau sugalvoti, kaip iškeliauti į Angliją. Naujo albumo įrašymai vyko dar pirmaisiais pandemijos metais, kai nebuvo vakcinų, lydėjo baimė užsikrėsti ir nerimas.
Teko susitvarkyti krūvas dokumentų, kad galėčiau išvykti. Pamenu, kad nuvykusi į Jungtinę Karalystę turėjau karantinuotis ir buvau apgyvendinta itin prastomis sąlygomis – naktimis į butą ateidavo katinai iš gatvės! Kai pagalvoji, dabar žiūrovai mato tik skambų kūrinį ir spindinčią suknelę, o kiek visko reikėjo patirti...
Ir šiaip, pandemija buvo sunkus metas, palikęs savų padarinių. Daina, kurią parašiau atrankai, ne šiaip sau yra apie moterį, kuri gyvena praeities prisiminimais, sentimentais, nes jai praeityje buvo geriau. Per pandemiją pati kartais nesuvokiau, kas vyksta ir kokia ta realybė, gyvenau prisiminimais. Tai buvo iššūkių kupinas laikas, kai reikėjo išbūti su savimi.
– Savo pačios kompanija tokia jau sudėtinga?
– Pasirodo. Laimei, turime daug žinių ir įvairiausių praktikų, padedančių išbūti. Vis tik žmogus – jautri būtybė, kuri reaguoja į aplinką, tad kiekvieną dieną reikia stengtis, kad mūsų būsena būtų sveikesnė, normalesnė ir šviesesnė.
Man padeda kūryba – piešimas ir muzika. Kaip ir minėjau, ja aš gyvenu ir tai – mano būdas būti ir išgyventi kiekvieną dieną. Ne visi mano kūriniai gimsta iš mano išgyvenimų, kai kurios dainos yra labai asmeniškos, bet yra ir atsiradusių iš vaizduotės.
Niekam neįdomus lietuvis, kuris bando skambėti angliškai ar amerikietiškai.
– Galbūt iš vaizduotės gimusia daina pasidalyti lengviau nei ta, kuri yra asmeniška ir išgyventa?
– Kai atlieki dainą, atiduodi ją klausytojui ir ji tampa jo. Tu ją išgyvenai kurdama ir įrašinėdama, bet kai ją dainuoji, turi verkti nebe tu, o klausytojas. Ir žmonės tai išgirsta bei priima. Todėl labai myliu savo klausytojus.
Beje, neretai jie man parašo, kad daina juos paveikė ir suvirpino širdį. O kai kurie netgi parašo, kad mano dainų žodžius išsitatuiravo ar išgraviravo ant žiedo! Vadinasi, mano kūryba kažkam atrodo prasminga. To ir siekiu, nenoriu rengti šou vardan šou, nes muzika man labai svarbi.
– Paradoksalu, tačiau kūrėjas dažnai yra jautrus ir atviras aplinkai, tačiau turi turėti storą odą, kad jo nepaveiktų neigiamų komentarų lavina žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.
– Sulaukiu daugiau gražių atsiliepimų, tačiau neišvengiu ir neigiamų komentarų. Ypač po to, kai pradėjau dirbti televizijoje. Tačiau išmokau jų neskaityti, nenoriu savo laiko ir energijos skirti tiems, kurie lieja rūgštį, be to, nenoriu neigiamų komentarų, nenoriu jų net ištarti savo balsu.
Tačiau pasirinkdamas atlikėjo kelią suvoki, kad to neišvengsi. Aišku, norėčiau būti visiškai jautri ir atvira, bet turi save saugoti ir konktroliuoti, kur kreipi dėmesį. Juolab kad aš ir pati sau esu ganėtinai aštri kritikė – esu perfekcionistė, tad labai priekabiai vertinu savo darbą.
Muzika man – šventa, esu jai atsidavusi, nes tai mano būdas būti.
– Šiandien dažnas prabyla, kad perfekcionizmas nėra dorybė ir jo reikėtų atsikratyti.
– Nesutinku! Nemėgstu atsainaus požiūrio, kai numojama ranka ir sakoma „bus gerai“. Reikia siekti geriausio ir bendrai kelti muzikos ar kitos srities kokybę. O tai nutinka tik tada, kai kiekvienas savo darbą atlieka profesionaliai ir geriausiai kaip gali. Taigi, kaip be perfekcionizmo?
– Įdomu, kaip tavo kūrybą vertina tavo šeima ir artimieji? Kartais būtent šeima būna atviriausi ir didžiausi kritikai.
– Buvo visko, kažkada mano artimųjų rate buvo tokių, kurie žiūrėjo į mane kaip į pamišėlę ir nesuprato, ką darau. Tačiau dabar mano tėvai mane labai palaiko ir mano muzika jiems patinka. Kaip ir mano draugams. Man tai svarbu.
Beje, gaila, kad mano močiutės nespėjo išgirsti mano dainų. Neretai man parašo, kad mano dainos patinka skirtingo amžiaus žmonėms – vieniems jų skambesys kelia sentimentus, kitiems patinka savitumu. Šypsausi perskaičiusi, jog mano dainų kai kurie klausosi su savo močiutėmis ir kartu šoka. Ir aš norėčiau pasileisti savo įrašus ir šokti su savo močiutėmis.
