Po 14 metų atsisveikinusi su LRT TELEVIZIJOS žiūrovais, Audronė Galvonaitė išėjo neskubėdama gyventi savo gyvenimo. „Manau, per šitiek metų užsitarnavau“, – portalui LRT.lt sako klimatologė, fizinių mokslų daktarė. Ir nors sutikusi beveik visada pagrūmoja, kad žurnalistai jai tosios ramybės neduoda, galiausiai suminkštėja: „Kad esu mylima, aš labai džiaugiuosi, bet nepakeičiamų juk nėra.“
Kokio vienintelio dalyko bijo dr. A. Galvonaitė, kokių senelių žodžių iki šiol nepamiršta, kodėl tiki likimu, kokį orą labiausiai mėgsta ir kada susigraudina, o kada įjungia loginį mąstymą – apie tai su klimatologe kalbėjome 2021-ųjų gruodžio 30-ąją, paskutinę jos darbo LRT TELEVIZIJOJE dieną.
– Miela Audrone, LRT TELEVIZIJOJE dirbote 14 metų. Netrukus į eterį žengsite paskutinį sykį (gruodžio 30 d. laidos „Laba diena, Lietuva“ įrašą rasite čia). Kalbą pasiruošėte?
– Nesiruošiau. Prašiau tik vieno dalyko – kad nebūtų kaip dingimas į vandenį ir man duotų pasakyti, jog išeinu. Nes paskui prasideda skambučiai ir klausimai, tai kodėl jus išvarė. Manęs gyvenime iš darbo niekas nėra išvaręs, aš visada pati išeinu.
– Eterio netrūks, nesiilgėsite?
– Žinote, aš jums pasakysiu – mano tiesioginis eteris yra visa gatvė. Kai tik išeinu, būtinai kas nors sustabdys. Mane pažįsta visi šunys, tuoj prilekia pasisveikinti. Juokiuosi, kad negaliu bet ko nusipirkti, nes į parduotuvę nuėjus tuoj pat visi žiūri, ką ta Galvonaitė perka.
Ne veltui sakoma, kad jeigu Dievas uždaro duris, vadinasi, paliko pravertą langą. Jeigu užvertas langas – atsiveria koks nors plyšys. Mano publika yra troleibusas, gatvė, turgus. Su manimi nori susitikti ir trečiojo amžiaus universitetai, ir miestų bendruomenės.
Juokiuosi, kad aš kaip tas kviestinis generolas carinėje Rusijoje. Juk seniau surasdavo nukaršusį generolą, kuris ateitų pasėdėti, pavalgyti, ir tada sakydavo, kad balius buvo geras, nes jame dalyvavo generolas.
Jau vien 2021 metais keturis ar penkis kartus buvau Panevėžyje, Radviliškyje, Klaipėdoje, dabar deriuosi su Rokiškiu. Visi kažkodėl nori mane pačiupinėti.
Aš jau daugiau kaip 50 metų Vilniuje – čia visi draugai, čia nuvaikščioti visi takeliai. Tiesa, į Anykščius visada malonu sugrįžti, pas pusseserę turiu man skirtą kampą. Vis dėlto mano sugrįžimai dažniausiai baigiasi prie tėvų, giminių kapų.
– Nors dabar čiupinėtis nelabai galima.
– Su kauke galima. (Nusijuokia.) Iš tiesų dažniausiai man taip ir sako: „Norime jus pamatyti gyvai.“ Tiesa, daugybė žmonių piktinasi, kad realybėje aš atrodau visai kitaip nei televizijoje – tai mane ne taip rodo, tai ne taip padažo. Pati žinau, kad kameros prideda ir svorio, ir amžiaus, nors pastarojo kur ten bepridėsi, jo ir taip užtektinai. Vis dėlto tikrai pasitaiko kuriozinių atvejų, kai kur nors atvažiuoju, o pasitikti atėję žmonės mane atpažįsta tik iš balso.
– Vos spėjusios pasisveikinti, žingsniuodamos koridoriumi sutikome LRT televizijos laidų vedėją muzikologę Zitą Kelmickaitę. Nors pašnekesys su ja truko vos akimirką, pasiginčijote, kad prieš eterį į grimerinę, nors ir reikės, eiti nenorite: „Esu užsispyrusi mergelė.“ Žmonės prie Jūsų prieiti nebijo?
– Nebijo. Todėl, kad aš myliu žmones. Atsakau į visus klausimus, nes visą laiką sakau, kad kvailų klausimų nebūna – būna tik kvaili atsakymai arba kvailas tas, kuris į tą klausimą atsako. Kartais supranti, kad žmogus neteisingai tavęs klausia, bet juk jis nori sužinoti, patvirtinti arba paneigti savo žinias. Jeigu išmanydamas savo specialybę susireikšminsi, pasipiktinsi, kaip tas žmogus drįsta tavęs šitaip klausti, tai jis ateityje tikrai bijos tavęs ko nors klausti.
Man kažkada profesorius V. Chomskis sakė: jei kalbėsi su visuomene, kalbėk kaip su savo močiute – tada tave supras visi. Todėl, nors ir nutoldavau nuo prognozės, stengdavausi žmonėms pasakyti: pasiimkite kepures; šiandien renkitės kaip svogūnas, nes visą dieną teks ką nors nusirengti, o vakare vėl apsirengti; apsiaukite tinkamus batus, nes lauke pliurza. Tada žmogus išgirsta, nes tai nėra vien sausi temperatūrų skaičiai ar vėjo kryptys.
Sykį viena moteris man padėkojo už išgelbėtą gyvybę. Pasakojo, kaip jai grįžus į tėviškę ir išlipus iš autobuso prasidėjo pūga, maišėsi dangus su žeme. Moteris sakė prisiminusi mano žodžius: jeigu patekote į pūgą, jokiu būdu nepritūpkite, neatsisėskite pailsėti galvodami, kad išlauksite. Trepsėkite vietoje, trepsėkite apsikabinę medį. Jeigu esate dviese, kumščiuokitės, tik nesustokite.
Dėl pūgos ir vėjo gali imti trūkti oro, o jei sustosite pailsėti, pradės kristi kūno temperatūra. Krentant temperatūrai, ims darytis šilta, gera, apims rožiniai sapnai. Pasąmonėje dar žinai, kad reikia ką nors daryti, bet nebėra jėgų. Šitokia gražia mirtimi žmonės žūsta.
Po 20 minučių pūga, į kurią pateko minėtoji moteris, baigėsi. Ji pamatė, kad stovi apsikabinusi obelį tėviškės kieme. Pasidžiaugė, kad jei būtų prisėdusi ant suoliuko netoli autobusų stotelės, gal ir nebebūtų atsikėlusi.
Jeigu aš kam nors padėjau, laikau, kad savo misiją įvykdžiau. Žmonėms daviau daug liaudiškų patarimų iš savo praktikos. Mano visas gyvenimas buvo ekspedicijos – daugiau kaip 20 metų gyvenau palapinėse, tad visa tai patyriau savo kailiu.
Kai dar buvo gyvas mano tėtis, Naujiesiems metams rašydavau po 50 atvirukų. 2013-aisiais, kai tėtis išėjo, žiūriu, kad nebeturiu kam rašyti.
– Galbūt dabar, kai nebebūsite pririšta prie įtempto televizijos programų grafiko, grįšite į gimtuosius Anykščius?
– Neketinu. Nebeturiu kur. Nebėra namų, baigiu visas gimines išlaidoti, liko tik pusseserė ir pusbrolis. Nors Anykščius labai mylėjau, kuo toliau, tuo labiau jie man darosi svetimi. Aš jau daugiau kaip 50 metų Vilniuje – čia visi draugai, čia nuvaikščioti visi takeliai.
Tiesa, į Anykščius visada malonu sugrįžti, pas pusseserę turiu man skirtą kampą. Vis dėlto mano sugrįžimai dažniausiai baigiasi prie tėvų, giminių kapų. O jų daugėja, auga tie kauburėliai.
Yra labai gera daina rusų kalba: tarp praeities ir ateities yra tik mirksnis, ir tas mirksnis yra gyvenimas. Kai atsiduri tame mirksnyje ir pasižiūri, kad priekyje vis mažiau siluetų, o už nugaros – vis daugiau kauburėlių, supranti, kad nugyvenai ilgą gyvenimą. Ir ten, kur tie visi kauburėliai, jau, ko gero, linksmiau, nes ten visi tau artimiausi žmonės. Ten visa kompanija irgi laukia orų prognozių.
– LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakojote, kad per vienus metus Jums teko palaidoti net 19 artimųjų. Gal su laiku mirtis darosi mažiau baisi?
– Per dvejus metus išlaidojau arti 30-ies artimųjų. Kai dar buvo gyvas mano tėtis, Naujiesiems metams rašydavau po 50 atvirukų. 2013-aisiais, kai tėtis išėjo, žiūriu, kad nebeturiu kam rašyti.
Mirties aš niekada nebijojau. Netgi gydytojai, kai mane ruošėsi operuoti, klausė, kodėl aš nebijau. Sakau: ar mano problemos, ar aš save operuosiu? Jeigu nebeatsikelsiu, čia jūsų problemos.
Nebijau to, ko negaliu pakeisti. Bijau tik vieno dalyko – likti neįgali ir kad nebus, kas manimi pasirūpina. Ir labai bijau tos daržovinės būsenos, kai tau viskas atrodo gerai. Ir kai jau pradeda darytis gerai, galvoji, gal laikas susirūpinti.
O šiaip aš visą gyvenimą buvau optimistė ir visą laiką galvojau, kad tai, kas neišvengiama, turi įvykti. Nejaugi aš to nuo ryto iki vakaro bijosiu? Ir tėvams dar gyviems sakydavau, kai jie nervindavosi mane išlydėdami į ekspedicijas: jeigu man bus lemta žūti, žūsiu nuo knygų lentynos nukritus knygai. Jei ne, vadinasi, dar turiu ką nors nuveikti.
– Tikite lemtimi?
– Tikiu. Pavyzdžiui, sapnai man pasako tiesą. Pamenu, kai atvažiuodavau aplankyti močiutės, atsisveikindama ji man sakydavo: „Na, vaikeli, gal jau nebesusitiksim.“ Aš žinodavau, kad susitiksime. O kai rengiausi išvykti paskutinį kartą, žinojau, kad daugiau jos nebepamatysiu.
Jos mirties naktį sapnavau, kaip močiutė, palydėjusi mane su mama prie vartelių, juos uždarė ir smarkiai trinktelėjo. Staiga nubudau, pašokau lovoje, pasižiūriu – trečia valanda. Ryte mama skambina, klausiu, ar trečią valandą mirė. Sako, taip. Tikėk, netikėk, bet taip buvo.
Vis prisimenu ir nepaprastą savo prosenelių išmintį. Pamenu, jie visą laiką sakydavo, kad žmogus ateina ir atsineša savo likimą. Kad ir mano gimimas – gimiau mažiukė, sverdama du kilogramus. Tėtis mane vadino varliagyviu, nes galvutė buvo maža, o galūnės – ilgos. Gimimo liudijime esu savaite pajauninta, mat iš pradžių gydytojai man jo neišrašė – manė, kad mirsiu.
Turėjau metais jaunesnę seserį. Ji gimė graži, rubuilė. Sykį auklė mus užšėrė vyšnių kauliukais, abi susirgome. Aš nustojau valgyti, nors iki tol, rodos, galėdavau visą laiką valgyti. Sesuo, priešingai, buvo nevalgi, bet susirgusi ėmė daug valgyti, nors buvo negalima. Būdama beprotiškai silpna, aš išlikau ir pergyvenau praktiškai visą giminę, o sesė mirė.
Vis prisimenu ir nepaprastą savo prosenelių išmintį. Pamenu, jie visą laiką sakydavo, kad žmogus ateina ir atsineša savo likimą. Kad ir mano gimimas – gimiau mažiukė, sverdama du kilogramus. Tėtis mane vadino varliagyviu, nes galvutė buvo maža, o galūnės – ilgos.
– Ką nors atsimenate iš sesers laidotuvių?
– Ne. Man buvo dveji metukai, o sesei – tik 8 mėnesiai. Sakė, labai ilgai jos ieškojau, vaikščiojau, žiūrėdavau po lova. Pirmieji mano prisiminimai, pavyzdžiui, kaip tėtis grįžta iš komandiruotės, išliko maždaug nuo 3 metų. O kalbėti ir vaikščioti pradėjau būdama devynių mėnesių. Ir tik todėl, kad labai norėjau bulvių.
Atsistojau, susikaupiau, įbedžiau akis į bulves skutančią mamą ir nuėjusi pasakiau: „Duok.“ Mama vis sakydavo: „Kaip pradėjo būdama devynių mėnesių, taip nei sustabdysi nuo lėkimo, nei užčiaupsi.“
– Esate pasakojusi, kad vaikystėje daug ir dažnai sirgdavusi, vėliau visą gyvenimą nė gripo nepasigavote. Kaip palaikote gerą sveikatą?
– Sirgau iki ketvirtos klasės, o vėliau sveikata kaip tie orai nusistovėjo. Žinote, dabar aš tiesiog nebekreipiu dėmesio. Reikia, tai ir einu. Depresijos neturiu, bet jei jau pradeda kas nors imti, tai už plaukų save iš lovos – ir žingsniuok.
Turbūt prisideda ir genai. Močiutė iki pat 100 metų be akinių įsiverdavo siūlą į adatą. Stebėdavosi, jeigu mums skaudėdavo galvą. Sakydavo: kas ten tame kaule gali skaudėti? Prisimenu ir prosenelę – ji mirė, kai man buvo 9-eri. Sakau, kad man ją dabar kas, kokia protinga buvo moteriškė.
Dabar, kai mums reikia be sustojimo plautis rankas, vis pamenu, kaip iš kilmingųjų kilusi prosenelė prieš sėsdama prie stalo pirmiausia sulaukdavo, kol jai ratukais priveš medinę geldelę su vandeniu ir žiedlapiais, ir nusiplaudavo rankas. Mums, vaikams, kiek juoko būdavo! Ką ji čia darys, ar arbatą gers – kam gi tie žiedlapiai?
Iki šiol prisimenu ir močiutės žodžius: niekada su niekuo neišsiskirk susipykusi – gal nebesusitiksi. Niekada nepalik nepaklotos lovos, neišmėtyk po kambarį rūbų – nežinia, su kuo pareisi. Visi tie patarimai iki šiol eina per gyvenimą kaip raudona linija. Skubi, leki, ką nors išmėtai, bet tada galvoji: ne, nereikia chaoso, nes taip visą gyvenimą ir bus chaosas.
– Tai gal prie geros savijautos prisideda ir šalti nervai?
– Ne šaltų aš nervų, bet turbūt neparodau. Jeigu patenku į rimtą problemą, man iš karto įsijungia loginis mąstymas. Ir kitiems kartoju: kai patenkate į bėdą, privalu šaltai mąstyti, nesiblaškyti, nesiardyti, nekaltinti viso pasaulio. Visi aplink labai nori padėti, bet kai man reikėjo likus vienai laidoti tėvus, tų padėjėjų kažkodėl nebeliko. Visi turi savų rūpesčių.
O šiaip aš emocijų pilna kaip reikalas. Dainą gerą išgirdusi žliumbiu atsisėdusi nežinia ko. Arba žiūrėdama kokį kalėdinį filmą per moterų kanalą – rodo gražius vaizdus, žinai, kad viskas gerai baigsis, bet dažnai, būna, išspaudžia ašarą. Vadinasi, emocijų užtenka, bet kai reikia susiimti, tai reikia.
Beje, tęsiant apie gerą savijautą – ar žinote, kodėl lietuvis niekada nebus laimingas ir turtingas? Todėl, kad visą laiką taupo juodai dienai. Negalima taupyti juodam dalykui, nes mes visą laiką tą blogį traukiame link savęs. Taupykime kelionėms, ekskursijoms, o jei suėmė nervai, išleiskime paskutinius pinigus ir nusipirkime ką nors beprotiško – bus geriau, nei mirti valgius vien duoną su vandeniu ir po savęs palikus pelių sugraužtus tūkstančius.
Ir dar – žinote, kokią mankštą ryte pirmiausia turite padaryti? Tik nubudę dar lovoje nusišypsoti. Lūpų ir skruostų raumenys duoda smegenims impulsą: aš keliuosi laimingas, o tai užprogramuoja gerą dieną. Beje, jei moterys dažnai šypsosi, joms ant veido atsiranda trigubai mažiau raukšlių.
Jeigu žmogus tave puola, pasakyk: ir jūs gražiai atrodote, ir jums geros dienos. Tada žmogus sutrinka, nebeturi ką atsakyti.
– Kokių planų turite 2022-iesiems?
– Pirmiausia pasidarysiu tvarką savo popieriuose, nes man kaip tam veikėjui, kuris iš apačios traukė naktinį puodą, – traukiu apatinę knygą, tai ant galvos lekia visos kitos. O išsitraukti, pasižiūrėti ką nors vis prireikia. Nei gūglas, nei Vikipedija man nepadeda, nes kai įsijungiu, randu parašyta, ką sakė Galvonaitė.
O šiaip šiemet visiems linkiu širdies ramybės. Kad būtų ramu šeimoje, ramu dėl vaikų ir dėl Lietuvos. Kadangi esu pragmatiškai mąstanti mergelė, to blaškymosi, kai ryte paskelbia vieną įstatymą, vakare – jau kitą, to chaoso, kai iš ryto spėjau išsiimti galimybių pasą, o parėjusi namo jau išgirstu, kad pakeitė jo galiojimo laiką, negaliu pakęsti. Todėl visiems linkiu, kad žmogus galėtų pailsėti ir gyventų ramiai, be streso ir visokiausių nesąmonių, kurias mes dar ir patys sukuriame.
Norisi, kad nebebūčiau prie ko nors pririšta. Kad galėčiau eiti vaikščioti, kai man kyla noras, kad galėčiau nepuldama kūliais nueiti į parodas, ramiai dviaukščiu traukiniu nuvažiuoti iki Kauno ir ten pasivaikščioti. Galėsiu vėl pradėti skaityti knygas, vežioti savo draugus ir pažįstamus po Anykštiją. Gimtinėje kiekvienais metais surandu tai kokį naują piliakalnį, tai nelankytą atodangą, dar nematytą ežerėlį.
Naujais metais sau linkiu, kad galėčiau neskubėdama gyventi savo gyvenimą, ko, manau, per šitiek metų užsitarnavau. Ir kad nebetampytų manęs į visas puses kaip švytuoklės.
– Turbūt tai įrodymas, kokia mylima esate.
– Kad esu mylima, aš labai džiaugiuosi, bet nepakeičiamų juk nėra. Ateis jaunimas – laikas juo patikėti. Mes visi buvome jauni, žali, tad tegu pratinasi, mokosi. Tik jaunuoliams dar kartą sakau: nesusireikšminkite. Mes visi baigę mokslus įsivaizduojame esantys profesoriai, o kai tampi profesoriumi arba daktaru, supranti, kad esi žioplas ir kiek daug nežinai.
Žinoma, kad visuomet malonu, kai apie tave gerai šneka, tave prisimena, tau dėkoja. Per 50 darbo metų apie save negirdėjau neigiamų dalykų, tik vieną sykį paskambino įsiaudrinęs, persiutęs ant viso pasaulio ir tikriausiai ant savęs žmogus. Piktinosi, kad negalime sutvarkyti tų orų, varė taip, kad žodžio įterpti negalėjau.
Išklausiau, o tada ramiu balsu pasakiau: „Palaukite, aš jus tuoj sujungsiu su Aukščiausiojo kanceliarija.“ Žmogus pradėjo juoktis, padėkojo, kad leidau išsilieti, ir konfliktas baigėsi.
Jeigu žmogus tave puola, pasakyk: ir jūs gražiai atrodote, ir jums geros dienos. Tada žmogus sutrinka, nebeturi ką atsakyti. Humoras yra galinga jėga, užgesinanti net tuos, kurie amžinai nepatenkinti gyvenimu.
– Bet juk Jūsų vardas siejamas su audra, ne su gesinimu.
– Mano mėgstamiausias oras yra dargana, kai vėjas iš galvos išpučia blogas mintis, nes tenka galvoti, kad eidamas neparvirstum. Antras dalykas – per darganą sulaukiame kritulių, o jie išvalo orą, beje, drėgmė sveika veido celėms. Tai Holivudo gražuolių oras.
Jei važiuoju į pajūrį, meldžiuosi, kad lytų. O jūrą mėgstu beprotiškai – ji pats didžiausias mano džiaugsmas. Galiu sėdėti, žiūrėti, vaikščioti, nes atkreipkite dėmesį – jūra, kaip ir dangus, niekada nebūna vienoda. Ji – ne monotoniška. Tai ir yra Audronė. Matė amžinąjį atilsį tėvelis mano charakterį ir kodėl išrinko man tokį vardą. (Nusišypso.)
