„Pašūkaudavau „einam skirtis“, jis neidavo, o aš pati gi neisiu“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ pasakoja aktorė Larisa Kalpokaitė-Braškienė. Su vyru, taip pat aktoriumi Jonu Braškiu jiedu nepiešia kasdienybės idilės, bet kartais daugiau gali pasakyti skaičiai. Per 40 santuokos metų būta visko, ypač daug – smagių nutikimų, kuriuos pora prisimena su šypsena.
Žmoną kasdien iš naujo įsimylintis vyras ir visą namų ritmą sustyguojanti moteris – beveik garantuotas amžinos meilės receptas. Garsūs aktoriai L. Kalpokaitė ir J. Braškys drauge jau beveik 40 metų. Skaičius, šiandieniniame skyrybų vajuje atrodantis dar įspūdingiau, tik patvirtina – partnerystė įmanoma.
„Domino“ ir „Mažojo teatro“ artistai vienas kito neužgožia nei scenoje, nei gyvenime. „Nėra jokių stebuklingų receptų, išskyrus elementarų dalyką – pagarbą“, – sako jie. O juos kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Kas yra nutikę jūsų namuose, kad reikia gyventi atskirai nesusipykus?
L. Kalpokaitė: Tai ir gerai, kad nesusipykus. Atskiras gyvenimas labai labai sutaiko žmones. O kas įvyko? Mūsų bute įvyko eilinis kapitalinis remontas.
– Tai vyras deportuotas į sodybą?
L. Kalpokaitė: Jis pats išvažiavo laimingas, o mane paliko darbuotis.
J. Braškys: „Tai tu ten esi ir padaryk, – saldžiu balsu į telefoną. – Galiu atvažiuot... Ai, nereikia? Tai gerai tada.“
Aš tai, žinoma, pašūkaudavau „einam skirtis“... Na, ir kas? Pašūkaudavau ir jis neidavo, o aš pati gi neisiu.
L. Kalpokaitė
– Po 38 bendro gyvenimo metų taip vienas kitą kiaurai? Saldžiu balseliu, rūgščiu balseliu...
L. Kalpokaitė: Viską aš žinau. Žinau, ką pasakys, žinau, kad man reikės daryti. Žinau, kad jei meistrai paklaus, ar galima laužti, sakysiu, laužkit, nes jeigu jo paklaus, jis sakys: tuoj paklausiu Larisos. Ir laikas bus ilgas.
– Bet tas jūsų butas kažkoks legendinis. Visai atsitiktinai prieš šį pašnekesį paaiškėjo, kad jis aprašytas literatūroje, mūsų klasikai Bučiai ne tik jame gyveno, bet buvo įsileidę visą Vilniaus bohemą. Aš apie tą butą skaičiau Donato Katkaus prisiminimuose. Jis sakė: maža to, kad jo raktus turėjo visas miestas, tai dar tie, kurie buvo oficialiai nuomininkai, turėjo priiminėti kažką, kas atėjo naktį.
J. Braškys: Šventėme Naujuosius metus ir atėjo žmogus. Galvojome, trumpam. Sėdi, vaišiname. Paskui skirstėmės, o jis dar pasėdėjo. Ir paskui dingo. Iki šiol nežinome, kas jis toks. Klausinėjome vieni kitų, kas toks, gal pažįstamas...
– O kaip jūs atsidūrėte tame bute?
J. Braškys: Ten gyveno daug žmonių, pirmiausia – Algimanto Bučio tėtis, karininkas ir poetas, po jų režisierius, aktorius ir aktorė Danutė Krištopaitytė ir Algirdas Latėnas. Paskui jie nutarė eiti skirtingais keliais. Tai – 2 kambarių butas. Grįžtame iš kariuomenės – Račkys, Rumšas, Braškys – ir mums jį įrengė kaip teatro bendrabutį. Puiki aktorė Agnutė Grigarauskaitė pasakė: čia sudužusių širdžių namai. Žodžiu, šito buto kultūrinis sluoksnis didelis.
– Larisa, ar tiesa, kad tame jūsų bute, jau jums su Braškiu pradėjus gyventi, dar vykdavo kažkokios viešnagės?
L. Kalpokaitė: Įsivaizduokite: jauni aktoriai, tik ką baigę, tais laikais nebuvo daug kavinių, be to, brangu. Budėtojui nekiši 3 rublių, kai už tiek gali nusipirkti 3 butelius vyno. Po spektaklių, repeticijų reikia kažkur pasėdėti. Ir visi į šitą butą. Turėjome plotą – 2 kambarius miesto centre. Kas tik pas mus nėjo. Mes buvome jauni, priiminėjome visus.
– O kas buvo tas lašas, kuris perpildė taurę, kai daugiau nebuvo bet kas įleidžiamas į butą?
L. Kalpokaitė: Čia jau mano taurė buvo perpildyta. Buvo kompanija, sėdėjome ir atėjo du mūsų bičiuliai. Kaip čia neužeisi. Jie atėjo, o su jais – kažkoks vyrukas. Tas vyrukas kaip šeimininkas prie stalo eina, įsideda, įsipila. Aš klausiu: kas čia toks? O jie į mane žiūri nekaltomis akimis: nežinome, gatve ėjo ir prisijungė prie mūsų. Sakiau: viskas, gana.
– O kaip Jonukas [sūnus – LRT.lt] jus yra sugraudinęs su kažkokiu prašymu?
J. Braškys: Grįžo Jonukas iš mokyklos, jis turbūt buvo antroje ar trečioje klasėje, ir sako: šiandien vakare darysime šeimos susirinkimą. Pasodino mus ir dėjo nokautą, atjungė mus sakiniu: dabar jūs abu turite pasižadėti, kad niekada nesiskirsite.
Kam tiek būta grožio, kad dabar visa tai iš savęs atimtum. Esu egoistas.
J. Braškys
– O kokia buvo to susirinkimo priežastis?
J. Braškys: Nežinome.
L. Kalpokaitė: Matyt, kažkas klasėje. Mes neklausėme. Bet situacija buvo tokia: sėdžiu, o ką jam dabar pasakyti? Gyvenimas tai nežinia kur pasuks.
J. Braškys: Galima jam pameluoti, yra šventas melas, bet jis taip paklausė ir taip netikėtai, taip rimtai, kad jei būtų paklausęs kokios matematikos formulės, būtum pradėjęs jam aiškinti. Negalėjome išsisukti.
L. Kalpokaitė: Pastenėjome ir prižadėjome.
– Jonai, o teisybė, kad pasipiršote Larisai prie šiukšlių konteinerio?
J. Braškys: Konteineris būtų per civilizuotai, ten buvo šiukšlių krūva.
– O kodėl taip pramušė?
J. Braškys: Durnas, profesija durna. Kas užeina, tą ir šneki.
L. Kalpokaitė: Tai buvo gastrolės, matyt, trupučiuką atsipalaidavo...
J. Braškys: Ir nėra ką veikti. Einame, taip gražu...
– Larisa, kaip jūs vertinate, kad jums pasipiršo iš neturėjimo ką veikti?
L. Kalpokaitė: Matote, kokia buvo situacija... Kai atėjau į teatrą, mano visos kursiokės jau buvo ištekėjusios. Aš tais laikais jau buvau sena pana, jau 24 metų. Nelabai gerai jaučiausi, atėjau į teatrą, o ten – repeticijos, repeticijos, nėra kada nei kur nueiti, susipažinti, o laisvas vienas Braškys. Juokas juokais, bet buvo rimta dilema: arba man išskirti kokią šeimą, arba eiti ieškoti į šokius, ko niekada gyvenime...
J. Braškys: „Man vedę vyrai – tabu!“
L. Kalpokaitė: Taip, man buvo. Kokia aš buvau durna, noriu pasakyti. Jei būčiau buvusi protingesnė, jokių tabu nebūtų buvę. Duotų man tada dabartinį mano protą, gal mano gyvenimas būtų pasisukęs visai kita linkme.
– O iš tikrųjų – nebuvo taip, kad, atrodo, iki ribos įkaito santykiai ir nėra kitos išeities, kaip tik pareikšti vienas kitam apie tai, kad mūsų keliai skiriasi?
L. Kalpokaitė: Žinoma, buvo.
J. Braškys: Kad jau visiškai? Ne. Kam tiek būta grožio, kad dabar visa tai iš savęs atimtum. Esu egoistas.
L. Kalpokaitė: Aš tai, žinoma, pašūkaudavau „einam skirtis“... Na, ir kas? Pašūkaudavau ir jis neidavo, o aš pati gi neisiu.
J. Braškys: Esu labai nuskriaustas. Visos damos jos bijojo.
L. Kalpokaitė: Buvo susižavėjimų, pasižiūri, pasimirksi ir viskas tuo ir baigiasi. Žmogus gi esi atsargus.
Visas pokalbis – lapkričio 4 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
