Pasitikti akimirkos, kuri pakeitė visą aktoriaus Dainiaus Kazlausko gyvenimą, jis ėjo nenoromis. Manė jau esąs per senas šokti spektaklyje, tačiau repeticijoje pamatęs būsimą žmoną suprato: „Negali būti jokios abejonės.“ Gražiausias jo karjeros laikotarpis praėjo tuščiose salėse ir be pinigų, tačiau LRT TELEVIZIJOS laidos „Gimę tą pačią dieną“ pašnekovas sako: prisidėjo prie to, kas yra dabar.
1971 m. liepos 14 d. Vilniuje darbininkams Jadvygai ir Petrui Kazlauskams gimė sūnus Dainius, ateityje pelnytai tituluotas Maestro. Jis – tikras Vilniaus vaikas iš paprastos darbininkų šeimos. Jo tėvai, atvykę iš Dzūkijos kaimo, sostinėje gyveno kukliame bendrabučio tipo bute.
„Gal 18 kvadratų, virtuvė – gal 2 kvadratai, tualetas – su pusiau sėdima vonia ir vienas didesnis kambarys. Mama dėl to nuėjo dirbti į statybas, tapo dažytoja, kad gautų butą. Darbininkų šeimos buvo paklausios ir visi gaudavo nemokamus butus. Tėtis buvo labai geras skardininkas. Sovietiniais laikais buvome labai „teisinga“ darbininkų šeima.
Buvo labai daug vaikų, puikiai leidome laiką. Vaikystė yra vaikystė, joje negali būti minusų, nes viskas smagu, pirmieji kartai, nuotykiai. Esu gatvės vaikas, mano visas gyvenimas vyko gatvėje tarp vaikų. Visą laiką pirmame aukšte – pikti senukai, dažniausiai ne lietuviai. Vieną kartą mėtėme gniūžtes į vieno kaimyno langus, kol jo kantrybė baigėsi. Jis mane sugavo, kaip dabar atsimenu, nešė po pažastimi. Jis buvo paslaptingas kaimynas, tai ir mėtėme iš smalsumo. Visi sėkmingai pabėgo, o mane kaip lagaminą nešė po pažastimi, net apsišlapinau iš baimės. Kai atvedė prie namų, paskambino į duris, o paskui labai pasigailėjo. Mano tėvas sureagavo netinkamai ir vos nekilo muštynės. Kaimynas suprato, kad geriau neturėti reikalų“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Tačiau jis su 9 metais vyresne seserimi Rima perdėtu tėvų dėmesiu nesiskundė. Šie buvo užsiėmę savais reikalais, tad vaikai daug laiko leido kieme.
„Buvome pakankamai savarankiški ir jau tada galėjome pasirūpinti savimi. Gatvė ir savarankiškumas davė jėgos, išminties tarp vaikų. Aišku, kartais jausdavai baltą pavydą, kai matydavai šeimas, kuriose vaikai buvo reikalingi. Tai nereiškia, kad mano šeimoje buvo smarkiai kitaip, tiesiog buvo daug darbo, rūpesčių, kaip išgyventi, nors poreikiai buvo nedideli.
Nemanau, kad tėvų santykiai buvo labai geri. Mama buvo ramstis, kuris bandė viską išlaikyti, dėl to mums nelabai turėdavo laiko, o tėtis buvo atsipūtęs. Įtariu, kad galbūt ne visai sėkminga meilė. Tai turbūt lėmė, kad tėvas buvo atsiribojęs nuo šeimos, labiau galvojo apie save. Tais laikais – daugiau alkoholio, dar kažko. Nesakyčiau, kad mūsų šeima buvo labai tvirta. Tokia pabirusi. Bet mamos didelė globa, meilė kompensavo viso to neturėjimą, o savarankiškumas atėjo savaime“, – pasakoja laidos herojus.
Mokykla suteikia žinių, gyvenimas – išminties. Padauža D. Kazlauskas su kitokiomis vertybėmis susipažino vasaros stovykloje, kur turėjo laimės pabendrauti su jaunuoju filosofu Leonidu Donskiu.
„Tuo metu buvo pionierių stovyklos. Jos buvo natūralus dalykas, tėvai galėdavo vasarą sėkmingai vaikais atsikratyti gerąja to žodžio prasme. Didelė vaikų kompanija man buvo išsigelbėjimas. Buvo labai smagu: galėjau pasirodyti, būdavau vedlys ir lyderis. Ta arena, kaip ir dabar scena, dėmesys kompensavo tai, ko neturėjau, ko trūko ir ko normaliam žmogui nelabai reikia, jei viskas gerai. Liukos šeima, kuri mane šiltai priėmė į glėbį, buvo labai didelė atsvara viskam. Didžiausia dovana mano gyvenime buvo sutikti Leonidą, Jolantą, kuri paskui tapo jo žmona. Ta stovyklos šeima toliau personalizuotai liko šeima. Tai man buvo didelė paguoda, atrama, turėjau į ką lygiuotis“, – kalba D. Kazlauskas.
Judrų vaiką sudrausmino ir pramoginiai šokiai, kuriuos pradėjo lankyti mamos palieptas. „Mamai labai patiko šokiai ir ji pagalvojo, kad man labai tiktų. Ji pareiškė ultimatumą: negrįžk neįstojęs. Buvo stojamieji, o man nelabai sekėsi: labai pynėsi kojos ir nesupratau, kaip žmonės šoka. Aišku, manęs neatrinko. Stovėjau ir galvojau: ką dabar daryti? Visi atrinkti pajudėjo, tai aš pajudėjau su jais. Taip patekau į šokius“, – pamena aktorius.
Buvau tas, kuris vis bandė išsikovoti draugų dėmesį. Bet tas kelias nėra toks švarus ir saugus. Vis tiek per kažką turi perlipti. Tie, per kuriuos esi perlipęs, tikrai ne geru žodžiu prisimena.
Vėliau, sako, porą metų kankinosi, bet paskui – kaip per sviestą. Kainavo labai daug, bet labai gerai sekėsi. „Mano draugai iki šiol šoka, kartais susiskambiname. Dabar suknelę derina prie parketo spalvos, kur šoks. Tai ir dabar prabangos dalykas“, – pažymi jis.
Maištingas jaunuolis paauglystėje siekė išsiskirti ne stiliumi. Populiarumo kare bet kurios priemonės atrodė atleistinos.
„Buvau gana judrus, gatvės vaikas – ne piktybinis, o energingas, bet visiems tai kelia galvos skausmą. Buvau ne agresyvus, o linksmas, tas, kuris vis bandė išsikovoti draugų dėmesį. Bet tas kelias nėra toks švarus ir saugus. Vis tiek per kažką turi perlipti. Tie, per kuriuos esi perlipęs, tikrai ne geru žodžiu prisimena.
Nors tai nebuvo agresyvu, vis tiek kažkieno dėka tu nori būti šiek tiek didesnis ir svarbesnis. Vienas epizodas yra įsiminęs ir gyvenime įdomiai surištas. Buvo gana aukšta mergaitė, raudonų plaukų. Ji buvo lėta. Esu ne pasityčiojęs, bet keletą kartų pasijuokęs. Ji tapo pajuokos objektu. Tuo metu atrodė smagu, nes smagu visiems aplinkui. Bet tikrai ne visiems. Kai jau buvau subrendęs vyras, turėjau problemų su dantimis. Prisėdau Žalgirio ligoninėje ir priėjo ta moteris. Ji pasakė: net ir po tiek metų to nepamiršau. Tad ta populiarumo, smagumo kaina skaudi iki šiol“, – atvirauja vyras.
Pačiu karjeros darbymečiu – ekonominis sunkmetis ir tuščios salės
Vilnius – daugiatautis miestas, puiki vieta įvairiems judėjimams, į kurių katilą įsimaišė ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo aistruoliai. Neišvengiamai tarp grupuočių kildavo nesutarimų, kuriuos spręsdavo kumščiais.
„Nuolat mušdavomės, bet vengdavau labai rimtų muštynių, kur vyrai mušdavosi su pagaliais, kastetais. To esu išvengęs. Laiku suvokdavau, kad man ne vieta. Aš drąsus, bet tik iki tam tikro momento. Šiaip muštynių buvo labai daug“, – pasakoja pašnekovas.
Baigęs mokyklą 1989 m. D. Kazlauskas įstojo į Lietuvos muzikos akademiją. Gatvės nuotykiai ir patirtys, tiki, padėjo tapti geresniu aktoriumi.
„Gerai Miltinis yra pasakęs: menininkas turi talpinti nuo šlykščiausio anekdoto iki teologijos pagrindų. Vaikystėje ir paauglystėje galėjau surinkti tai, ko normalus žmogus nerenka, jam to nereikia. Tai prastas skonis, o aš surinkau viską, gatvėje surenki viską. Skonis šeimoje neformuojamas, nes jo nėra, tai viską, kas prieinama lengviausiu būdu, sugeri kaip kempinė. Aš tą sugėriau.
Kai pagalvoju, didžiausia mano dovana – kad įstojau. Menininkai, režisieriai – kiekvienas kaip planeta, kurioje savi skoniai, muzika. Kai atskrisdavo į mano planetą, pamatydavo, kad joje visko yra. Sako: kaip tu tą nesąmonę gali žiūrėti, suvokti, klausytis? Sakau: man nekainuoja pastangų. Susirinkau ir dabar galiu labai gerai atrinkti, palyginti, suvokti, kas gerai ir blogai“, – kalba jis.
1990 m. D. Kazlauskas debiutavo kine, Gyčio Lukšo filme „Žalčio žvilgsnis“, o teatre pasirodė spektaklyje „Pamišėlio užrašai“. Bet tada pajuto ekonominio sunkmečio naštą. Įsivaizduokite jauną, tik mokslus baigusį aktorių, trokštantį scenos, bet nuo jos žiūrintį į tuščias žiūrovų kėdes.
„10 metų – tuščios erdvės. Pats darbymetis, gražiausias laikotarpis. Bet visi aukojamės savu laikotarpiu ir prie to, kas yra dabar, jaučiuosi prisidėjęs. Tą laikotarpį šaltyje be pinigų ir tuščiose erdvėse prabuvau tam, kad būtų tai, kas yra dabar.
Tada viskas būdavo kaip iš oro, vienas kitam skolinome, valgyti „skolindavomės“ iš teatro bufeto. Užrašydavo, algą gauni – viską atiduodi. Aišku, nukrisdavo kažkokių darbelių, bet algos buvo labai nedidelės“, – pasakoja menininkas.
Užėjau į salę, pamačiau Indrutę ir nuo to viskas pakrypo kitaip, visas gyvenimas. Supratau, kad negali būti jokios abejonės, šimtas procentų.
1999 m. 28-erių, senas, kaip pats apie save jau manė, D. Kazlauskas vėl susidūrė su šokiu: buvo pakviestas į Anželikos Cholinos spektaklį „Tango in FA“. Nenoromis atėjo į repeticiją, kuri pakeitė visą jo gyvenimą.
„Aš toks senas, nebejudu – ne. Sako: „Užeik, ir kursas naujas.“ – „Žvilgtelsiu, bet negarantuoju, kad noriu.“ Dar galvojau: kaip aš dabar imsiu ir šoksiu? Tuo metu dar buvau gilaus menininko vaidmenyje, galvojau, bus nepadoru. Bet užėjau į salę, pamačiau Indrutę ir nuo to viskas pakrypo kitaip, visas gyvenimas. Paskui galvoji: kaip toks atsitiktinis dalykas visiškai pakeitė gyvenimą, viską? Supratau, kad negali būti jokios abejonės, šimtas procentų. Žinojau, kad tik formalumas mums pradėti kalbėti“, – prisiminimais dalijasi aktorius.
D. Kazlausko žmona Indrė – aktorė, šokėja, teatre kurianti scenografiją ir kostiumus. Deja, pats negalėjo dalyvauti gimstant pirmajam sūnui Dominykui, nes išvyko į gastroles su Oskaro Koršunovo teatru.
„Grįžau po 2 savaičių. Įeinu ir matau: guli ryšulėlis. Tas pirmas pažiūrėjimas, kaip atrodo... Sakau: o jie visi taip atrodo? Jis buvo tamsiai raudonas kaip senukas. Sakau: čia normalu?.. Antrame gimdyme dalyvavau. Kaip tik spėjau: nusileido lėktuvas, sėdau į taksi, net nesidėjau antbačių, nubėgau, tik paėmiau ranką ir viskas prasidėjo“, – šypsosi D. Kazlauskas.
Jis sukūrė daugybę vaidmenų kine ir teatre, režisavo spektaklius Rusijoje, nuolat pasirodo „Dviračio žinių“ laidoje, o neseniai įsikūnijo į dirigento vaidmenį, kuris jam padovanojo pergalę muzikiniame LRT projekte „Maestro“.
„Galvojau, esu matęs tokių projektų, tokiu principu ir reikia dalyvauti: būti šmaikščiam, kiek įmanoma energingam. Ir kaip gavau per pirmą laidą... Mane tai labai „užvežė“. Kai kurie dalykai gerai motyvavo, pagalvojau, kad pažiūrėsiu rimčiau, taip, kaip ir žiūriu. <...> Supratau, kad, ačiū Dievui, nieko nenuvyliau, niekam nesu skolingas. Tai, ko tikėjotės, viskas pavyko. Aš ėjau tik juoko dėlei, o paskui tapau skolingas tiems žmonėms“, – kalba pašnekovas.
Tėvynainiams D. Kazlauskas linki šį brandos etapą įveikti vienas kitam padedant – juk ne visi pasiruošę kopti šiais laiptais.
„Suprantu, kad emigruoti į save ir užsidaryti yra būdas. Daugelis dabar emigruojame į save, nes nėra jėgų. Daugeliui žmonių suprantama neteisybė dabar yra gana „vešli“, dėl to daug kas nuleidžia rankas ir emigruoja į save. Linkėčiau ir pačiam iš to išeiti. Visgi vienintelis kelias, kad visi būtume sveiki ir gražiai gyventume, yra branda. Reikia mokytis vienam iš kito“, – mano jis.
Plačiau – sausio 27 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
