Pandemijos akivaizdoje supratęs, kad jo profesijos produktas yra prabangos prekė, aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas nesaugus nesijaučia. Užgrūdintas krizių vyras didžiausia dovana gyvenime laiko sutuoktinę, švelniai vadinamą Indrute, ir du sūnus. „Didesnės dovanos žmogus turbūt negali turėti, nei būti mylimam ir kažką mylėti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ svarsto jis.
Prieš penkiolika metų aktorius ir režisierius D. Kazlauskas pasiūlymams išmoko pasakyti „ne“. Tuomet jis sako supratęs, kad ne viskas teatro scenoje jam įdomu ir prasminga. Kaip aktorius, jis nebenorėjo taikytis prie besikeičiančių taisyklių, tad, sąmoningai atsisakęs vaidmenų teatre, grįžo prie savo pirmosios profesijos – režisūros.
„Labai nemėgstu melo, bet melo iš esmės. Šito tartiufizmo teatre paskutiniu metu žiauriai negaliu pakęsti. Nežinau, galbūt problema manyje – visą laiką reikia ieškoti problemos savyje, bet paskutiniu metu labai sunku kažkuo patikėti: ar vaidmeniu, ar žmogumi, kuris tau [ką nors] siūlo, ar situacija. Galbūt su amžiumi, su patirtimi pradedi daugiau matyti. Matyti tai, ko anksčiau nematei, nes to labai troškai arba buvai labai užsiėmęs savimi ir kitais dalykais.
Kai matai, kad žmogus sako viena, daro viena, o staiga kitame kontekste kalba priešingai, daro priešingai – tu tiesiog netenki žado, amo, bet, pasirodo, ne visi netenka to amo, žado, kaip buvo tvarka, taip ir liko tvarka, o žmogus toliau taip elgiasi. Ir ne vienas. Paskutiniu metu – labai daug“, – mintimis dalijasi aktorius.
Šiandien D. Kazlauskas dirba režisieriumi Lietuvos ir Rusijos teatruose, retkarčiais filmuojasi kine, o teatre visai nebevaidina. Jaunystėje norėjęs tapti matomas, šiandien jis riboja viešumą ir nustemba vis dar esantis įdomus žiniasklaidai ir žiūrovams.
„Aš niekada nesiveržiau į tą viešumą, bet taip iš tos viešumos ir neišėjau. Dėl to, kad joje ir nebuvau... <...> Į viešumą nereikia eiti – vis tiek tu esi šiek tiek viešas žmogus, vadinasi, esi toje viešumoje“, – svarsto jis.
Daug kas keičiasi ir mes turime keistis, nes visa mūsų patirtis iki interneto atsiradimo niekam nereikalinga. Mūsų karta trisdešimt savo gyvenimo metų gali išmesti į šiukšlių dėžę.
Būdamas jaunas D. Kazlauskas niekada nei svajojo, nei planavo profesinį kelią sieti su aktoryste – mokyklos laikais mąstė apie pramoginių šokių studijas, tačiau atsitiktinumai nulėmė, kad šokių karjerą teko pamiršti. Draugų paragintas, vaikinas nusprendė mokytis aktorystės, tačiau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojo ne iš karto. Pasirinko režisūros studijas ir dabar tikina: jo tolesnį profesinį kelią lėmė atsitiktinumas ir sėkmė. Dar studijų metais jis buvo kviečiamas vaidinti kino filmuose ir spektakliuose.
„Į akademiją įstojau iš antro karto. Norėjau stoti į aktorinį, bet įstojau į režisūrą. Man pasisekė, kad tai nemaišo nei vaidinti, nei režisuoti, kadangi tai labai artimos viena kitai profesijos. Kartais netgi galvoju, aktoriams būtų naudinga pasimokyti režisūros, o režisieriams – pavaidinti kaip aktoriams. Nes šių dviejų dalykų ryšys labai tamprus, o rezultatas nuo to yra geresnis“, – įsitikinęs pašnekovas.
D. Kazlauskas studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Tuomet teatrai išgyveno nelengvus laikus. Aktorius prisimena, kaip teko vaidinti spektaklyje, kurį stebėjo trys žiūrovai. Permainų laikais gyventi – sudėtinga, tačiau istoriniai sunkmečio lūžiai užgrūdina.
„Pirmas sukrėtimas, kurį aš prisimenu – kai krito Sovietų Sąjunga, devyniasdešimti metai. Mes dešimt metų žiauriai sunkiai gyvenome. Bet visi gyvenome sunkiai. Teatruose nebuvo žmonių, nebuvo šildoma, žmonės ateidavo su paltais, sėdėdavo užpildę vos keletą eilių... Sako, jaunystė, ką tik baigęs, laikas nuo dvidešimties iki trisdešimties metų yra tas, kai yra daug energijos, noro pakeisti, noro sužavėti, noro pasirodyti ir taip toliau. Mes gavome didelę sunkią lemtį. Viskas buvo labai sunkiai pasiekiama, sunkiai parodoma. Gyvenome sunkiai, be pinigų...“ – pasakoja žinomas vyras.
Per pandemiją nepanikuoti padeda anksčiau išgyventos krizės
Kitas kertinis lūžis buvo ekonominės krizės, tačiau visi sunkumai išgyvenami, o patirtys įsirėžia ilgam. Likus trims dienoms iki šalyje paskelbto karantino, D. Kazlauskas spėjo grįžti iš Maskvos, ir tada jį, kaip ir visus, sustabdė pandemija. Dėl sustojimo teko nukelti kelias spektaklių premjeras, geriausiu atveju, jei viskas pasaulyje klostysi palankiai, darbai prasidės tik prieš Naujuosius metus.
Tačiau išgyvenęs ne vieną permainų etapą, D. Kazlauskas nepuola į paniką – priešingai, karjeros pauzė privertė stabtelėti, pergalvoti įvairius dalykus ir daugiau laiko praleisti su šeima.
„2000 metai, pradėjome po truputėlį gyventi, viskas gerėjo, gerėjo, 2008 metais – vėl krizė. Po to didelis sukrėtimas rugsėjo 11-ąją, neįsivaizdavome, kaip įmanoma – viskas įmanoma. Po to – dar viena krizė. Kažkaip gyveni tomis krizėmis ir galvoji – kada? Atrodo, išlipi – viskas, išlipai. Ir vėl tave murkdo. Kita vertus, gerai sako: kas mūsų neužmuša, padaro stipresnius. Tikėkimės, kad mes nuo to visi tik stiprėjame.
Jeigu atvirai, tai arba čia kvailumas, arba drąsa – jaučiuosi labai saugiai. Neišgyvenu taip, kaip galbūt derėtų išgyventi. Nežinau, atrodo, viskas baigsis, viskas laikina, susiprotėsime, kažkaip viskas savaime išsivalys, susitvarkys, gyvensime taip, kaip ir gyvenome. Galbūt aš esu neteisus“, – svarsto jis.
Anot D. Kazlausko, iki karantino dauguma žmonių dalyvavo žiurkių lenktynėse, norėjo gyventi geriau už kaimyną, draugus ar kolegą, o karantinas pakeitė visų, ypač menininkų, tikslus. Per šią pandemiją mušamės, kaip išgyventi, o ne kaip gyventi geriau.
„Staiga tu supranti, kad tavo darbas, profesija arba pašaukimas iš tikrųjų yra prabangos prekė. Ir ja naudojasi tik labai gerai gyvenantys žmonės, kai tvarka buityje, moraliai, finansiškai, žmonės yra laisvi, galintys mėgautis gyvenimu. Lygiai taip pat buvo tada. Kai yra sudėtinga, žmogus bando išgyventi. Ir visi šitie dalykai nueina į penktą, šeštą ar septintą vietą eilėje“, – teigia laidos herojus.
Tačiau aktorius puikiai žino, ką reiškia dirbti pilnose teatro salėse. Daugiau nei dešimtmetį jis vaidino populiariame monospektaklyje „Urvinis žmogus“, kalbėjo apie moterų ir vyrų santykius. Tiesa, prisimena ilgai svarstęs, ar priimti siūlymą vaidinti tokiame neįprastame spektaklyje. Kita vertus, tas darbas pakeitė ne tik D. Kazlausko, bet ir teatro gyvenimą.
„Monospektakliai nebuvo naujovė, bet tokio tipo, formos buvo naujovė. Plius – sėdintis ir valgantis žiūrovas. Susprogdink smegenis – taip nėra buvę. Labai didelis kultūrų skirtumas, kas buvo priimtina ir paprasta Vakaruose (buvo amerikiečių autoriaus), mums buvo visai nepriimtina. Ir niekas tikrai negalvojo, kad taip suveiks, bus taip palankiai vertinamas žmonių. Jis iki šiol rodomas, tik aš nebedirbu, nebegaliu. Atvaidinau dešimt metų, šimtus spektaklių, mes esame sumušę visus rekordus ir niekas negali pasivyti. Jis buvo sėkmingas ir finansiškai“, – prisimena pašnekovas.
Manau, didesnės dovanos žmogus turbūt negali turėti, nei būti mylimam ir kažką mylėti. <...> Aišku, visi taip pasakytų, bet tai ne klišė, nes kiti... Dauguma žmonių norėtų, kad taip būtų, ir meluoja.
Ir kino aikštelėje D. Kazlauską lydėjo sėkmė. Aktorius vaidino ne tik Lietuvos, Rusijos, bet ir Vakarų šalių kine, tačiau to nelaiko dideliu pasiekimu. Prieš kelerius metus svarsčiusiam galimybę siekti kino aktoriaus karjeros užsienyje lietuviui padaryti tarptautinę karjerą sukliudė anglų kalba.
„Mes esame sovietų vaikai, man sakydavo: Kazlauskai, mokykis kalbą. Sakydavau: kur mes su ta kalba nuvažiuosime? Viskas uždaryta. Kam ji reikalinga? Rusų kalbą aš moku, bet niekas negalėjo pasakyti, kad taip atsitiks... Dabar mokausi, aišku, esu ir vaidinęs anglų kalba, bet vis tiek tai neleidžia iki galo visavertiškai jaustis aikštelėje. Kalba yra labai svarbus dalykas – muzikantai arba operos atlikėjai kalba ta pačia kalba, o mums mūsų kalba, kultūra, aplinka, kurioje augi, daro labai didelę įtaką“, – tvirtina jis.
Darboholikams pataria likti vieniems
Kalbėdamas apie šiandienę kino ir teatro rinką, D. Kazlauskas pastebi, kad garsus vardas nebėra karjeros garantas, o šešiasdešimt procentų sėkmės nulemia savireklama. Režisieriui buvo nelengva prisitaikyti prie pasikeitusių šių dienų komunikacijos tendencijų, tačiau ir radusioms savo nišą vidutinybėms dabar idealus laikas.
„Kai tik atsirado „Yonika“, kai vienas žmogus galėjo atsistoti ir pradėti groti kaip konce, tada esu sakęs: viskas, atėjo tas metas. Aišku, visą šitą dalyką pastiprino ir internetas. <...> Žvaigždė reikalauja kitų dalykų, žingsnių, tikslų. Šiais laikais tai pasiekti truputėlį lengviau. Nes anksčiau vis tiek buvo remiamasi į profesiją, o dabar truputį paprasčiau.
Daug kas keičiasi ir mes turime keistis, nes visa mūsų patirtis iki interneto atsiradimo niekam nereikalinga. Niekam. Vadinasi, mūsų karta trisdešimt savo gyvenimo metų gali išmesti į šiukšlių dėžę. Ji nereikalinga niekam: nei auklėjant vaikus, nei planuojant ateitį... Va tokie iššūkiai: mes nuolat krizėje, kažkokioje naujovėje, nuolat bėgantys ir besivejantys, dėl to stresas, kitoks širdies ritmas, visas gyvenimas šiek tiek kitoks“, – mintimis dalijasi aktorius.
Permainų ir nežinomybės etape atspirties D. Kazlauskas ieško šeimoje. Iki šeimos jis buvo darboholikas, tad pažintis su būsima žmona, tuometine aktoriaus meistriškumo studente Indre leido suprasti, kad darbas nėra pagrindinis gyvenimo tikslas.
„Turbūt sudėtingiau žmonėms, kurie mėtosi iki galo – nei ten, nei ten. Tokiems žmonėms pasiūlyčiau geriau [būti] vieniems – taip būtų teisingiau ir sąžiningiau kitų atžvilgiu, šeimos atžvilgiu, tada tu susigalvoji labai konkretų tikslą ir jo sieki. Yra Everestas, tai tu ir kopk į tą Everestą. Bet jeigu tu turi kopti ir dar prižiūrėti tris vaikus, šeimą, tai tu į jį neužkopsi. Ir kam nuo to bus geriau? Niekam nuo to nebus geriau: nei tu tikslą pasiekei, nei ką. Arba keisk tikslą. Dėl to šiuo atveju man paprasčiau.
Indrutė buvo pirmo ar antro kurso studentė, o Anželika Cholina statė šokio spektaklį. Buvo toks aktorių ir šokėjų kursas, statė spektaklį „Tango in Fa“. Kadangi aš kažkada buvau šokęs (ji labai norėjo, kad tai būtų šokantys aktoriai), Anželika man pasiūlė pašokti. Aš dar spyriojausi, vieną dieną sėdėjau teatre, sako: ateik į viršų, pasižiūrėk, kaip mes repetuojame, gal patiks. Užėjau ir pamačiau Indrutę, ir tai mus sujungė visam gyvenimui. Iš karto sutikau dalyvauti. Susitikome su Indrute, man iš pradžių nelabai sekėsi, bet aš iš karto supratau, kad tai yra tai. Net Indrutei kartais primenu, sakau: aš net neabejojau, jog gali būti kitaip“, – prisimena aktorius.
Po dvidešimties santuokos metų D. Kazlauskas žmoną, scenografę, kostiumų dailininkę vis dar švelniai vadina mažybiniu vardu. Pastaraisiais metais jis su sutuoktine kartu dirba ir kurdami spektaklius. Pasak žinomo vyro, nuo pirmosios pažinties akimirkos jų santuokos nelydėjo nei barniai, nei nesutarimai, o meilė esanti ne tik gražus jausmas, bet ir sunkus darbas.
„Įsimylėti ir mylėti yra didžiausia dovana, kokią mes galime turėti. Mes to siekiame, visi to siekiame, visas menas to siekia – būti mylimam arba kažką mylėti. Dėl to mes kartais sakome: visos pjesės yra apie meilę. Manau, didesnės dovanos žmogus turbūt negali turėti, nei būti mylimam ir kažką mylėti. Dėl to man Indrutė ir mūsų vaikai yra viskas, kas yra vertingiausio mano gyvenime.
Aišku, visi taip pasakytų, bet tai ne klišė, nes kiti... Dauguma žmonių norėtų, kad taip būtų, ir meluoja. Kaip ir mūsų instagramas: vienas blyksnis – ir pasiunti kažką, kas šalia stovėjo. Mes nežinome, negalime to patikrinti. Todėl nemanau, kad yra daug žmonių, kurie turi šią dovaną“, – kalba D. Kazlauskas.
Plačiau – gegužės 23 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
