„Būdama vaikų namuose mačiau šešis broliukus ir sesutes. Kas man belieka? Aš tik žiūriu, aš ta, kuri norėtų nors vieno“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja iliuzionistė Diana Dirmė. Tačiau jiedu su vyru ne tie, kurie dėl to, kas neįgyvendinama, rautųsi plaukus. Jie juda į priekį ir galvoja įsivaikinti. Išgyventa daugybė jausmų, bet iki šiol remiasi vienas į kitą ir sako: „Gyvename visavertį gyvenimą.“
Kaip atlaikyti nežinomybę? Tokį klausimą neretai išgirsta nuo 14 metų scenoje esanti D. Dirmė. Ji neslepia – karantinas atėmė profesiją. Dvejus metus artistė nepasirodė jokiame renginyje, o savo išskirtines sukneles padėjo į skrynią ir ją užrakino.
Iliuzionistė tikina: ją tikrai aplankė neviltis, bejėgiškumas, apatija, nežinomybė, bet šiandien ji nebesvarsto, kada vėl galės pasipuošti ir pasirodyti scenoje. Jau seniai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime ją lydi ir pakilimai, ir nuosmukiai. Sudėtingomis akimirkomis D. Dirmė išmoko sustoti ir nebėgti nuo gyvenimo realybės.
„Dar turime potencialo, daug minčių, strategijų ir labai įdomių idėjų. Vis tiek norėtųsi, nesinori pasakyti: viskas, uždarome duris, atidarome kitas ir einame. Na, taip, mes keičiamės, žiūrime į kitas sferas, bet vis dėlto aš labai tikiu, kad ateis laikas, kada žmonės galės be ribojimų ateiti į pasirodymą, be įtampos kvėpuoti salėje nebijodami užsikrėsti“, – sako pašnekovė.
O kol ateis tas laikas, D. Dirmė puikiai išnaudoja karjeros pauzę. Teatro rekvizitus pakeitė dailė, brolio parodų organizavimas ir labdaringa veikla. Prieš kelis mėnesius moteris grįžo iš Ukrainos, kur lankėsi globos namuose. Pasak jos, pandemija sustiprino ryžtą imtis iniciatyvos padėti vaikams, augantiems be tėvų.
„Aš galiu padėti kitiems. Aš supratau, kam turiu dvi rankas: vieną, kad padėčiau sau, kitą, kad padėčiau kitam. Pradėjau eiti labdaros keliu, neseniai buvau Ukrainos vaikų namuose. Ten pamačiau daug vaikučių, kurie neturi galimybės gyventi šeimoje, jeigu yra brolis, sesė, jie vieni kitiems yra reikalingi. Aš tiesiog pajutau, kad turiu potencialo ir galiu jiems padėti. Ten nuvažiavau ir antrąjį kartą, jau truputį su kita misija, jaučiu – eisiu tuo keliu toliau“, – dalijasi artistė.
Mums irgi buvo šokas: vienas dalykas yra nenorėti vaikų, kitas dalykas – neturėti galimybės. Mes padarėme viską, kad pasiektume tą tikslą, bet, deja, mums medicina nepadėjo to pasiekti.
Pasak D. Dirmės, vaikams, augantiems be tėvų, reikia pagalbos ir žmogiško rūpesčio. Bet prie to supratimo ją privedė visiškas atsitiktinumas. Moteris visai netikėtai atsidūrė Ukrainos globos namuose, nors iki tol su broliu mielai dalyvaudavo labdaros akcijose ir Lietuvoje.
„Tai ne tik mažučiai vaikučiai, yra ir paauglių, tokių, kurie aukštesni už mane, 15 metų. Jau beveik suaugę žmonės, bet neturi kažkokių įgūdžių, nežino, kaip gyventi paprastą gyvenimą. Mes jiems galime patarti, su jais bendrauti, tiesiog duoti žmogiškos šilumos. Ir tai irgi yra labai daug.
Viena mano svajonių – nors dalį vaikučių atvežti į Lietuvą, kad jie pamatytų mūsų šalį, kaip mes gyvename, pamatytų mūsų gamtą, kultūrą. Manau, tokia kelionė yra reali ir aš apie tai svajoju, organizuoju vasarą per atostogas atvežti vaikučius čia“, – pasakoja D. Dirmė.
Deja, ne visos svajonės išsipildo. Prieš kelerius metus ji su sutuoktiniu Virginijumi viešai atviravo apie svajonę susilaukti vaikų ir nevaisingumo problemą. Šiandien ji prisipažįsta: šis klausimas širdgėlos jau nebekelia.
Daugiau nei 25 metus kartu esantys sutuoktiniai išbandė viską, kelerius metus lankėsi pas medikus, iškentė ne vieną operaciją ir gydymo kursą hormonais. Galiausiai nusprendė judėti į priekį kitaip – perėjo globėjų kursus ir galvoja įsivaikinti.
„Kadangi jau laikas, amžius, pradėjome ieškoti sprendimo, kaip sulaukti savo vaikelio. Mums irgi buvo šokas: vienas dalykas yra nenorėti vaikų, kitas dalykas – neturėti galimybės. Tai skirtingi dalykai. Mes padarėme viską, perėjome visas neįmanomas procedūras, kad pasiektume tą tikslą, bet, deja, mums medicina nepadėjo to pasiekti. Aišku, niekas nekaltas, toks dalykas tikrai labai sudėtingas, nėra jokių garantijų, kad pavyks. Bet tikrai labai daug ką perėjome.
Mūsų globos kelias tik prasidėjo. Mes su vyru perėjome kursus, esame potencialūs globėjai. Šita sfera labai jautri, tai reikia pajausti ir tai viena iš galimybių patikrinti savo jausmus, pajausti vaikų poreikius. Kaip bus ateityje, aš nežinau. Galbūt bus kažkokia situacija, bet kol kas aš matau, kad galiu padėti ne vienam vaikui, o vaikų namams. Tai yra mano poreikis, svajonė ir noras. Jaučiu pašaukimą“, – dalijasi D. Dirmė.
Vaiko nereikia ieškoti – jeigu taip turi būti, jis ateis pats, mano ji. Kartais žmonės pradeda smarkiai ieškoti vaiko, sako: mums jo reikia dabar. Pašnekovės požiūriu, kartais nereikia visko kontroliuoti. „Galvoju, jeigu kažkas bus, tai viskas išeis natūraliai“, – kalba D. Dirmė.
Visgi labai svarbu ieškoti išeičių. Po kiekvieno atviro viešo kalbėjimo ji sulaukia laiškų iš porų, kurios irgi negali susilaukti vaikų. Sako, daugumai nėra lengva atlaikyti tokį išbandymą ir sunkumai nesulaukiant kūdikio kelia įvairiausių jausmų. Norisi pykti, ieškoti kaltų, apima nesaugumo, trapumo jausmai. Kita vertus, tapsmo tėvais kelionėje reikia išmokti susitaikyti gyventi be vaikų.
Tikrai nebuvo lengva, buvo daug išbandymų, daug jausmų, ašarų, bet išgyvenome ir supratome, kad dabar negalime kiekvieną dieną sakyti: taip norėjome, nepavyko. Viskas – mes gyvename visavertį gyvenimą.
„Būdama vaikų namuose mačiau šešis broliukus ir sesutes, mamytė nesustojo gaminti tų vaikučių, o vienas už kitą gražesnis, nuostabūs vaikučiai. Kas man belieka? Aš tik žiūriu, aš ta, kuri norėtų nors vieno, bet man kažkas sako: ne, ne. Ką tada daryti? Tu gali pasirinkti: tu gali verkti, gali rautis plaukus, sakyti – viskas. Bet mes tikrai ne iš tų žmonių – nei aš, nei mano vyras.
Perėjome šį etapą su vyru kartu, išgyvenome šį dalyką. Tikrai nebuvo lengva, buvo daug išbandymų, daug jausmų, ašarų, bet išgyvenome ir supratome, kad dabar negalime kiekvieną dieną sakyti: taip norėjome, nepavyko. Viskas – mes gyvename visavertį gyvenimą, mes pozityviai nusiteikę. Jeigu vaikų sferoje mums lemta taip... Mes išbandėme viską, bet šiuo momentu reikia susitaikyti“, – pasakoja D. Dirmė.
Akivaizdu, šiuo gyvenimo periodu jiedu vienas kitam yra didžiausia atrama. Beje, jų santuokoje nėra klasikinės sanklodos, kuris iš jų – šeimos kaklas ar galva. Jie – pirmiausia partneriai. „Nėra taip, kad vienas turi būti aukščiau kito, aiškinti, ką daryti. Tokius aštrius kampus mes apeiname ir nedarome iš to problemų, kad kažkas turi dominuoti“, – pažymi pašnekovė.
D. Dirmė juokaudama pasakoja: jai, visą gyvenimą praleidusiai scenoje, apsuptai menininkų ir artistų, nusiteikusiai meniškai, nėra lengva prisijaukinti buitį. Druskininkuose name šalia miško gyvenanti moteris mieliau laisvą laiką leidžia su dviem juodaisiais rusų terjerais. Prieš kelerius metus atradusi hobį – kinologiją – pradėjo savo augintinius ruošti parodoms ir šiandien gali pasigirti ne vienu tarptautiniu laimėjimu.
„Sugalvojome ne šiaip sau sargą turėti, o eiti į parodas. Tai irgi kaip karjera, tu turi daug žinoti, daug ruoštis, kad šuniukas tikrai sugebėtų gerai pasirodyti. Turi dirbti su šuniuku kiekvieną dieną. Bet kai tau patinka, teikia daug džiaugsmo, malonumo, tai tampa hobiu.
Kadangi jie irgi jau senjorai, jiems jau 8–9 metai, jau mažiau einame į tas parodas, beveik tą sferą palikome. Tiesiog daug pasiekėme, o dabar džiaugiamės ir su šuniukais keliaujame be tikslo“, – sako D. Dirmė.
Plačiau – sausio 15 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
