Išėjusi į pensiją, mokslų daktarė Adelė su vyru Vytautu vieni pirmųjų Lietuvoje ėmė auginti deksterius. Norėdami palepinti galvijus, Astromskai užsėjo daržą moliūgais, o paskui susiėmė už galvos: ką gi reikės daryti su gausiu derliumi? Pagalbon atskubėjo marčios. Vos paskelbė žinutę internete, į moliūgų kiemą ėmė plūsti svečiai. Dabar Adelė jiems čirškina moliūginius blynus ir šypteli: iki Helovino moliūgų gali ir nelikti.
Kalbantis su Adele, net per telefono ragelį justi šilta jos šypsena. „Nors vėjas neseniai nuvertė vieną padėklą su sviestiniais moliūgais, kurių šiemet, kaip tyčia, užderėjo vos keli, negali nesišypsoti ir būti blogos nuotaikos, kai aplink pūpso tiek daug įvairiausių atspalvių moliūgų – nuo tamsiai žalių iki raudonai oranžinių“, – portalui LRT.lt sako deksterių ūkio ir moliūgų kiemo Bubių kaime, Kauno rajone, šeimininkė Adelė.
Tiesa, visas jėgas į ūkį ji sutelkė tik išėjusi į pensiją. Iki tol socialinių mokslų daktarė visą gyvenimą sukosi akademinėje aplinkoje.
Žinodama, kad net vyrai, kuriems kojinės išskalbtos ir pusryčiai patiekti, disertacijų neapsigina, sukau galvą, kaip aš su 4 vaikais namuose parašysiu disertaciją.
Pakviesta stoti į doktorantūrą nustebo – tokio žodžio nebuvo girdėjusi
„Likimas susiklostė taip, kad vėlyvą 1992-ųjų rudenį, kai ketvirtajam mūsų sūnui buvo vos 7 mėnesiai, sulaukiau tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos katedros vedėjos Aldonos Kazragytės skambučio. Kai man pasiūlė stoti į doktorantūrą, aš tokio žodžio nebuvau girdėjusi – iki tol tarybinėje sistemoje dabartinės doktorantūros studijos buvo vadinamos aspirantūra“, – prisiminusi juokiasi Adelė ir priduria, kad už lemtingą skambutį ji iki šiol dėkinga Aldonai.
Pasiūlymą Adelė priėmė, o priėmusi iš karto nusigando: „Žinodama, kad net vyrai, kuriems kojinės išskalbtos ir pusryčiai patiekti, disertacijų neapsigina, sukau galvą, kaip aš su 4 vaikais namuose parašysiu disertaciją. Bet tiek jau to, pamaniau, nors stipendijos grąžinti nereikės, o tą gėdą kaip nors ištversiu.“
Netrukus Adelės nuogąstavimus nutraukė ta pati Aldona. Neklaususi, ar Adelė norės, ar galės, moteris trims mėnesiams doktorantę išsiuntė į Vokietijoje, Hohenheimo universitete, vykusį tarptautinį projektą. „Papuoliau į labai profesionalią akademinę aplinką, ji man padėjo susivokti, kur esu. Supratau, kad man šis pasaulis patinka. Taip 1997 m. prie mano biografijos atsirado įrašas „ekonomikos krypties socialinių mokslų daktarė“, – pasakoja Adelė.
Išgirdusi apie nedideles karvutes, negalėjo jų pamiršti
Dirbdama tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete, Adelė su vyru tuo pat metu rūpinosi nedideliu ūkiu – augino grūdus, vertėsi jų sandėliavimu. „Tai buvo mūsų papildomas užsiėmimas ir nedidelis pajamų šaltinis“, – prisimena moteris.
Artimesnė Adelės pažintis su naminiais gyvuliais įvyko kurį laiką įsidarbinus tuometėje Lietuvos veterinarijos akademijoje. Būtent iš akademijos kolegų ji pirmą sykį išgirdo ir apie deksterių veislės galvijus. Sako, ši istorija – linksma, kaip ir visas Adelės gyvenimas.
„Vieną sykį, važiuodami namo po visą dieną trukusių seminarų, su lektoriais ėmėme juokauti, kad šunų būna didelių ir tokių, kurie telpa į delną, žirgų būna mažesnių ir didžiųjų, sveriančių toną, o štai karvės beveik visos vienodos. Vienas pokalbio dalyvis užsiminė, kad yra mažų karvių, jis žinojo ir jų pavadinimą – deksteriai. Pasijuokėme, kad tokią karvę būtų patogu laikyti ant pievelės prie daugiabučio – visi kaimynai turėtų pieno ir galėtų linksmai ją auginti“, – prisimena Adelė.
Pamenu, vos tik karvės atvyko į mūsų ūkį, jų patikrinti atvyko Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorius. Jis, žiūrėdamas į dokumentus, skaito: „4 vienetai“, o užėjęs į mūsų tvartelį mato tik dvi karves.
Visgi pamiršti šio pokalbio Adelė niekaip negalėjo ir sugrįžusi namo. Ji internete ėmė skaityti, kas gi tie negirdėti deksteriai. Paskambinusi vienam pažįstamam išsiaiškino, kad Lietuvoje šios veislės galvijų nėra, artimiausias deksterių ūkis – Latvijoje. Astromskai nuvyko jų apžiūrėti, tačiau mintis apie savą ūkį paliko svajonėse – tuo metu samdomus darbus dirbę Adelė ir Vytautas nebūtų galėję rūpintis galvijais, reikalaujančiais nuolatinės priežiūros.
Deksteriai išsyk pademonstravo: pas mus – sava hierarchija
Praėjo 12 metų, Adelė sulaukė pensinio amžiaus, o tada jos vyras ir klausia: „Tai kur tavo karvės?“. „Vėl paskambinau tam pačiam pažįstamam, o jis man ir vėl sako, kad deksterių Lietuvoje kol kas nėra. Paaiškino, kad galvijus į Lietuvą iš Vokietijos vežti per Lenkiją būtų labai brangu. Man beliko tik atsidusti“, – prisimena moteris.
Vis dėlto po poros mėnesių ji sulaukė gerų žinių – kilmingus anglų kilmės deksterius augina vieni ūkininkai Estijoje. To pakako. Vieną šaltą 2018-ųjų sausio naktį į Astromskų ūkį atvyko dvi deksterės su keturių mėnesių atžalomis. „Keliavo ilgiau nei 7 valandas, bet atvažiavo linksmos, žvalios ir sveikos. Deja, tada nepadariau nuotraukos – jos atrodė tokios mažytės!“ – pasakoja Adelė.
Nors pirmaisiais deksterių augintojais Lietuvoje Astromskai vadintis negali, mat už juos pora mėnesių anksčiau šios veislės galvijus pradėjo auginti ūkininkai iš Marijampolės, šiandien Adelės ir Vytauto ūkyje iš viso ganosi 9 kilmingi deksterių veislės galvijai.
Moteris pasakoja, kad šią veislę maždaug 1840 m. įregistravo Airijos ūkininkas vardu Dexteris, karvę sukryžminęs su laukinį stumbrą primenančiu gyvūnu. Išskirtinis deksterių bruožas – žemas, vos metrą siekiantis ūgis. Tiesa, buliai gali užaugti iki 120 cm.
„Pati pirmoji mano pažintis su deksterėmis pademonstravo, kad jos turi savo tvarką ir hierarchiją. Pamenu, vos tik karvės atvyko į mūsų ūkį, jų patikrinti atvyko Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorius. Jis, žiūrėdamas į dokumentus, skaito: „4 vienetai“, o užėjęs į mūsų tvartelį mato tik dvi karves.
Pasirodo, viena karvė sugrūdo į kampą telyčaites ir jas užstojo. Aišku, po minutės kitos ir mažųjų galvytės išlindo pažiūrėti, kodėl joms liepiama tupėti kamputyje. Iš karto tapo aišku, kas šitos bandos vadas“, – šypsosi Adelė.
Mūsų žaviosios marčios – jaunos mamytės. Vos tik išplatino informaciją įvairiose feisbuko mamyčių grupėse, į mūsų moliūgų kiemą ėmė traukti tėveliai su vaikučiais.
Žinią apie moliūgų kiemą feisbuke išplatino marčios
Astromskų sodyba garsėja ne tik išskirtinės išvaizdos karvėmis, bet ir minias lankytojų sutraukiančiu moliūgų kiemu. Jį atverti svečiams Astromskai nutarė tada, kai teko susiimti už galvos – darže pridygo tiek moliūgų, kad nebebuvo, kur dėti.
„2019 m. sulaukėme pasiūlymo kaimynystėje nuomotis maždaug 40 arų dydžio žemės sklypelį. Jame augo piktžolės sulig žmogaus ūgiu – visokiausiais būdais bandėme jas išnaikinti. Jau buvome benuleidžiantys rankas, kai žemės savininkas, pamatęs, kiek darbo įdėjome, leido mums naudotis žeme be jokio mokesčio.
Pavasarį ėmėme sukti galvą, ką čia užsėjus, – juk grūdinės kultūros tarp žolių prapuls. Prisiminiau galvijų augintojų seminare girdėjusi, kad karvės noriai ėda moliūgus, mat juose gausu cukrų ir mineralinių medžiagų. Pabėriau šiek tiek turėtų sėklų, dar žiupsnelį davė buvusi bendradarbė. Tarp moliūgų ir žolių vyko žūtbūtinė kova, pasibaigusi moliūgų naudai“, – šypteli Adelė.
Užderėjo gausus derlius. Moliūgų ūkininkai siūlė restoranams, kaimo turizmo sodyboms, floristams – niekam jų nereikėjo. „Sandėliuoti taip pat neturėjome kur. Parsinešėme moliūgus, išsidėliojome juos perrinkti, o tada pagalvojome, kad pasigrožėti rudeninėmis spalvomis reikia pakviesti ir kitus“, – sako Adelė.
Į pagalbą atskubėjo keturios Astromskų marčios. „Gal kam reikia moliūgų?“ – Adelės prašymu išplatino žinutę internete. „Mūsų žaviosios marčios – jaunos mamytės. Vos tik išplatino informaciją įvairiose feisbuko mamyčių grupėse, į mūsų moliūgų kiemą ėmė traukti tėveliai su vaikučiais“, – džiaugiasi ūkio šeimininkė.
Vaišina moliūgų arbata ir čirviniais blynais
Jau antrą rudenį lankytojams atvertas Astromskų moliūgų kiemas paprastai veikia tol, kol būna moliūgų. „Pernai moliūgų kiemas veikė dvi savaites, spalio 18 d. jau beveik nieko nebuvo likę. Helovino nesulaukėme, bijome, kad ir šiemet nepavyks. Visgi džiaugiamės, kad po vasaros sausrų moliūgai išvis užaugo, – šiemet jų mažiau, bet didesni“, – sako Adelė.
Didžiausias šiemet moliūgų kieme pūpsantis moliūgas sveria 27 kg, o dar vienas dičkis liko darže. Jį pargabenti prireiks technikos, mat Adelė spėja, kad šis svers dvigubai daugiau. Darže netrūksta ir kitokių įdomybių.
Šiemet turime ir labai tautišką – geltona, žalia ir raudona spalvomis pasipuošusį moliūgėlį, jį saugome kaip kiemo puošmeną.
„Ko gero, mums reikės užpatentuoti žodį „coliūgas“, – šypsosi Adelė. – Kadangi greta augo moliūgai ir cukinijos, turime pailgų, oranžinių su dryžiais vaisių, kurie pasižymi tiek cukinijų, tiek moliūgų skonio ir tekstūros savybėmis. Šiemet turime ir labai tautišką – geltona, žalia ir raudona spalvomis pasipuošusį moliūgėlį, jį saugome kaip kiemo puošmeną.“
Šiemet moliūgų kieme spėję apsilankyti pradinukai suskaičiavo beveik tūkstantį jau parvežtų moliūgų. „Turbūt dar tiek pat liko darže. Moliūgus valgome patys, vaišiname svečius ir jais penime gyvulius. Žinoma, pastariesiems atitenka jau ne pačios geriausios prekinės išvaizdos moliūgai“, – šypteli Adelė.
Moliūgų kiemo lankytojus šeimininkė įspėja – čia nėra nei mėsos, nei pieno. Visgi netrūksta kitokių Adelės rankomis gamintų vaišių: moteris verda moliūgų žievelių arbatą, čirškina čirvinius moliūgų blynus be miltų ir kiaušinių (tai labiausiai mėgstamas skanėstas), siūlo paragauti šviežių ir raugintų moliūgų, taip pat moliūgų sulčių.
Adelė šypsosi, kad nors moliūgų kieme apsilankančių smalsuolių neskaičiuoja, svečių srautą įvertinti padeda panaudoti sulčių puodeliai. Pernai porą savaičių veikusiame moliūgų kieme apsilankė daugiau kaip pusė tūkstančio žmonių.
Kadrų medžiotojus traukia moliūgų sostas, mažųjų laukia galvosūkiai
Prisiragavęs moliūginių skanėstų, dažnas deksterių ūkio svečias iškeliauja nešinas ne vienu moliūgu, šypsosi Adelė. „Būna, žmonės atvažiuoja su mintimi, kad pas mus nusipirks rudens dekorui skirtą moliūgiuką. Bet, mūsų pastogėje, kurią esame pavadinę restoranu, mat kavine vadintis negalime dėl to, kad neturime kavos, prisiragavę blynų ir arbatos, prašo patarti, koks moliūgas geriau tiktų sriubai, o koks – kepiniams“, – juokiasi moteris.
O linksmiausia moliūgų kieme – mažiesiems svečiams. Jų čia laukia gausybė pramogų po atviru dangumi. „Truputėlį paaugę vaikai, kurie jau paneša moliūgiuką, stato labirintą. Taip pat turime kryžiukų ir nuliukų žaidimą, žaidžiamą, žinoma, su moliūgais.
Vyresniems vaikams patinka galvosūkis, kuriame reikia parašyti kuo daugiau žodžių iš raidžių, esančių žodyje „moliūgas“. Kol kas sunkiausiai sekasi su Ū, turime tik du parašytus žodžius – ūkis ir ūsai. Laimi raidė M, prie jos surašyti gražiausi žodžiai: mama, myliu, močiutė, meilė“, – pasakoja po ūkį vaikštinėdama Adelė.
Vos tik pasirodo svečių, jos ateina reikalaudamos dėmesio – žino, kad tuoj gaus moliūgo riekę.
Jei tik leis orai, moteris sako turinti mintį surengti mažųjų tapytojų, piešiančių Astromskų kiemo vaizdus, plenerą. Kadangi moliūgų kiemo svečiai mėgsta fotografuotis, jiems įrengtos kelios vietelės – moliūgų sostas ir specialiai fotografijoms skirti rėmai, išpuošti floristiniais elementais.
Visgi smagiausia pramoga, be abejonės, – pamaitinti mažąsias karvytes. Adelė pasakoja, kad jos ūkyje gyvenančios deksterės itin draugiškos, jau perkandusios moliūgų kiemo veiklą. „Vos tik pasirodo svečių, jos ateina reikalaudamos dėmesio – žino, kad tuoj gaus moliūgo riekę“, – šypsosi moteris ir neslepia – veislinių gyvulių parodų dalyvės gerokai išlepintos.
Ūkiu besirūpinanti ir kiekvieną svečią su šypsena pasitinkanti bei išlydinti Adelė sako nepailstanti – jiedu su vyru visą gyvenimą įpratę daug dirbti, tad nei gyvuliai, nei žemės ūkis nebaugina. „Abu su vyru esame kaimietiškos kilmės. Mano mama Sovietų Sąjungoje už nepriekaištingą veršelių priežiūrą buvo apdovanota bronzos medaliu, vyro tėvai taip pat dirbo galvijų fermoje, tad mums galvijų priežiūra ir biologija – ne svetima.
Kadangi auginame mėsinio tipo deksterius, jų priežiūra šiek tiek paprastesnė nei pieninių galvijų, na o moliūgų kiemo veikla tetrunka vos kelias savaites“, – šypteli Adelė.
