„Man tokia mintis: o, čia man“, – akimirką, pasukusią gyvenimą netikėta linkme, pamena Sigita Stankevičiūtė. Tąsyk ji skelbimų lentoje pamatė skelbimą apie diktorių konkursą. Ir nors studijavo ką kita, ryžosi pabandyti. Pats Dievas atvedė ten, kur buvo gera, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ kalba diktorė. Ne buvusi – buvusių diktorių nebūna, pažymi ji.
Praėjo trisdešimt septyneri metai nuo dienos, kai žiūrovai televizorių ekranuose išvydo diktorę S. Stankevičiūtę. Tačiau užaugo kartos jau net ir nežinančios, kas gi tas diktorius ir kokio reikšmingumo persona jis būdavo seniau. S. Stankevičiūtė buvusį darbą vadina viena rečiausių ir įdomiausių profesijų. Buvusių diktorių nebūna, sako ji. Ir dar prasitaria: televiziją vadina virusu, nuo kurio skiepų nėra.
„Aš labai norėjau šito darbo, labai norėjau būti šios profesijos atstovė. Visi ten dirbę to norėjome. Kai atėjau į televiziją, nežinau, kaip kiti, bet aš buvau pasiruošusi primokėti, net neklausiau, kokie čia atlyginimai. Taip jau nutiko – mane Dievas atvedė ten, kur man buvo gera“, – pasakoja ji.
Apie kadaise prestižine laikytą diktoriaus profesiją ir darbą televizijoje Šiauliuose gimusi ir augusi S. Stankevičiūtė net nesvajojo. Nuo paauglystės rimtai mąstė apie aktorystę, tačiau įstoti į tuometę konservatoriją nepavyko, tad pasirinko studijuoti lietuvių kalbą Vilniaus universitete. Dabar žvelgdama atgal mano, kad niekas gyvenime nevyksta šiaip sau.
„Kai mano gyvenime įvyksta kas svarbaus, paskui žiūriu, kad prieš daugelį metų būta tam tikrų punktyrų, kur taip ir įvyko. Vaikystėje, nežinau kodėl, norėjau tapti aktore. Turėjau tokių planų. Bet kodėl būdama 11–13 metų užsidarydavau kambaryje ir garsiai skaitydavau laikraščių informacinius pranešimus? Na, tai iš tikrųjų tie patys žinių pranešimai. Neturiu supratimo. Nei maniau, kad noriu dirbti toje televizijoje, bet tą dariau, skaičiau tas žinias, šitą puikiai atsimenu. Ir tai truko gana ilgai. Kai pagalvoji, tokie juokingi dalykai. Vaikas – kodėl, kam man to reikėjo?“ – svarsto laidos herojė.
Studijuodama Vilniuje informaciją apie rengiamą televizijos diktorių konkursą S. Stankevičiūtė universiteto skelbimų lentoje pamatė atsitiktinai. Prie jos niekada net neprieidavo. „Pačios kojos atvedė. Žiūriu, pakabintas skelbimas: skelbiamas diktorių konkursas. Ir man tokia mintis: o, čia man“, – sako pašnekovė.
S. Stankevičiūtė prisipažįsta niekada neužmiršianti pirmojo apsilankymo televizijoje. Į diktorių atranką tądien susirinko kelių šimtų žmonių minia ir vos pirmą kursą bebaigianti universiteto studentė atsidūrė kelių laimingųjų sąraše.
Yra tokių šiuolaikinių vedėjų... Aš supykstu, tuoj pat išjungiu televizorių, norisi kaip bobutei garsiai pradėti su juo diskutuoti. Na, žmogau, kodėl tu skaitai taip nelogiškai? Tu dabar užversk lapą ir pasakyk, ką tu čia pasakei.
„Įdomumas tas, kad konkursą laimėjau pirmame kurse, pavasarį, bet televizija niekaip nesugebėjo įvesti etatų. Nežinau, kas ten nesusiderino, iki 5 kurso pabaigos buvome laikomi praktikantais. Mus mankštino, mokė, kartais išleisdavo į eterį, ypač radijuje vakarais. Taip visus 4 metus. Ir dar sako – nėra likimo. 5 kurse, kai jau buvo darbo vietų skirstymas, gal mėnesį prieš mandatinę komisiją buvo įsteigti etatai. Ateina Kadrų skyriaus viršininkas (taip tada vadinosi televizijos skyrius) į universitetą, į mandatinę komisiją, ir paprašo, kad aš būčiau skiriama į tuometinį Radijo ir televizijos komitetą. Tokie dalykai, kurie be likimo ar be Dievo įsikišimo nelabai išeitų“, – įsitikinusi S. Stankevičiūtė.
Sunku pasakyti, kiek likimo lėmė sėkmė, bet prie mikrofono vien jos neužtenka. Iš būsimųjų televizijos diktorių būdavo reikalaujama nepriekaištingos tarties, taisyklingo kirčiavimo ir greito teksto suvokimo. Pagrindinės ir pačios svarbiausios viešojo kalbėjimo taisyklės, apgailestauja diktorė, deja, šiandien gerokai primirštos.
„Buvo suformuotas tam tikras kalbėjimo standartas: ramiai, lėtai, gražiai, aiškiai. Dabar laikas kitas, viskas sukasi greitai, gal ir reikia tokio gyvumo. Nes tai yra gyvenimas, nieko nepadarysi. Vienintelio, ko vis tiek turėtų siekti viešai kalbantys žmonės, tai teiktis pavarginti aparatą, kad žodį ištartų aiškiai. Ir truputėlį pagalvoti, ką jis dabar ką tik perskaitė.
Yra labai daug gerų vedėjų, dar ir iš mūsų laikų, koks nors Deksnys. Jam niekas netrukdo tais įgūdžiais naudotis ir šiandien, jis visai neiškrenta, neatrodo senamadiškas. Bet yra tokių šiuolaikinių vedėjų... Aš supykstu, tuoj pat išjungiu televizorių, norisi kaip bobutei garsiai pradėti su juo diskutuoti. Na, žmogau, kodėl tu skaitai taip nelogiškai? Tu dabar užversk lapą ir pasakyk, ką tu čia pasakei. Kodėl niekas jiems neduoda pastabų?.. Atrodo, susodinčiau, tris seminarus pravesčiau ir paaiškėtų, kaip reikia daryti“, – mintimis dalijasi laidos herojė.
Išsakydama kritiką S. Stankevičiūtė sako nesiekianti girtis, kad pati nedarydavo jokių klaidų. Jų visiems pasitaiko. Šypsodamasi pripažįsta: su kai kuriais savo įpročiais iš pradžių ir pačiai tekdavo pakovoti.
„Man buvo sunku susitvarkyti su savo greitakalbe. Turbūt su Nemira Pumprickaite Lietuvos televizijoje pasiektume visų laikų rekordus savo greitakalbėmis. Aš kovojau su šituo savo bruožu. Šiaip neturėjau jokių pastabų, buvo labai gerai, kad kaip tik buvau baigusi filologiją, lietuvių kalbą universitete: kirčiavimas, tarimas ir taip toliau. Visus kitus mus mankštino kalbininkas Vytautas Vitkauskas, vesdavo seminarus. Radijo diktorius Darius Bulovas mokė kvėpavimo dalykų. O man buvo gamtos duota, man tų dalykų nereikėjo.
Vytautas Kybartas atėjus sakydavo: šita profesija tokia, kad pirmi dešimt metų sunkūs, o paskui bus lengviau. Jis juokavo. Bet pradžioje – taip. Pradžioje, žinoma, kiekvienas jaudinasi taip, kad neatsimena, ką pasakė“, – patikina diktorė.
Nuo diktoriaus profesijos nė vienas nenutolo
Viso to, kaip ir daugelio kitų dalykų, žiūrovai net ir nepastebėdavo, prisimindama televizijoje praleistus metus šypsosi S. Stankevičiūtė. Už kadro likdavo įvairiausių smagių ir ne visai mielų patirčių, jaudulio, įtampos ką nors užmiršus ar vėluojant. Visa tai dabar kelia juoką, tačiau tuomet linksma nebūdavo.
„Visko būdavo. Pamiršti palaidinę po švarku – gerai, skarelę nuo kaklo užsiriši ir yra, žiūrovas nežino. Po nepriklausomybės buvo turbūt pirmi rinkimai. Iki taip vėlai dirbome, taip ilgai balsus skaičiavo... Kaip visada nutraukė ir sakė: tęsime iš ryto ir pasakysime rezultatą. Buvo toks vėlus laikas, kad visiškai nebebuvo prasmės važiuoti namo. Susirangiau diktorių kambaryje ant poros fotelių, turbūt pirmąkart per gyvenimą nenuėmiau grimo, išmiegojau, pažadino ir ėjau į studiją su tuo pačiu veidu.
Pradėjau vairuoti, labai norėjau kuo daugiau važinėti. Būdavo, anonsuoju filmą, gyvenome netoliese Žvėryne, sėdu į mašiną, važiuoju namo, geriu kavą. Žiūriu, kad jau nebėra minučių. Tada viršiji greitį – stabdo policija, o tu sakai: jei jūs mane dabar stabdysite ir tikrinsite dokumentus, mane atleis iš darbo. Aišku, pažįsta, mato veidą, paleidžia. Tokie dalykai žiūrovams nežinomi“, – pasakoja S. Stankevičiūtė.
Nors televizijos diktoriai anuomet būdavo laikomi didelėmis žvaigždėmis, moteris mano, kad jos karta žvaigždžių ligomis nelabai sirgdavo. Pati savo žinomumo nesureikšmina, bet ir neslepia maloniai nustembanti, kai žmonės, ypač jauni, ją prisimena. O labiausiai stebisi, kai atpažįsta balsą.
Televizija buvo gyvas bičių avilys. Ji turėjo tokią magiją, iš tikrųjų atrodė, kad ten dirba mažiausiai pusdieviai. Ta aura jaunam atėjusiam yra nė su niekuo nesulyginama.
„Palikusi diktorės pareigybę dar turbūt ne vienerius metus vedžiau laidas, koncertus. Žiūrėk, ir filmuoja kuri nors televizija, parodo, kai kam dar atrodo, kad aš vis tiek verdu tame pačiame katile. Jauni žmonės ne visi prisimena, bet mane stebina, kad prisimena, paprastai sako: aš vaikas buvau, aš mačiau. Kas įdomiausia – balsą atpažįsta. Pats juokingiausias atvejis buvo, kai pasiskambinau su reikalais į Mokesčių inspekciją ir konsultantė: jūs ne ponia Sigita?
Žvaigždžių liga, man atrodo, mūsų karta nelabai sirgo. Bent jau kalbant apie save. Netgi per mažai sureikšminau. Dabar šiek tiek gailiuosi: neturėsiu ko anūkams parodyti, nekaupiau medžiagos. Gal reikėjo, gal dabar pačiai būtų įdomu pažiūrėti. Žodžiu – ėjo, praėjo“, – šypsosi ji.
Dvidešimt darbo metų televizijoje S. Stankevičiūtė laiko didžiule jai skirta likimo dovana. Diktorių studijos duris savo noru dėl asmeninių priežasčių užvėrė jau senokai. Išėjo, kai dar net nebuvo atsisakyta diktorių pareigybės, tačiau su televizija niekada ir neatsisveikino.
„Paskaičiavau, kad per 45 metus, tiek maždaug metų televizija dirbo su diktoriais, ilgą laiką, ne šiaip, dirbo, sunku patikėti, 10 moterų ir 5 vyrai. Užtai tie, kurie dirbome, iš tikrųjų tą televiziją jau galime vadinti virusu, nuo kurio nėra skiepų.
Ten sutikdavai visą elitą. Visos laidos buvo filmuojamos tik ten, visi į kavinę ateidavo apsitarti su redaktoriais, režisieriais. Visos žvaigždės: teatro, muzikos, sporto, gydytojai... Visi ten. Televizija buvo gyvas bičių avilys. Ji turėjo tokią magiją, iš tikrųjų atrodė, kad ten dirba mažiausiai pusdieviai. Ta aura jaunam atėjusiam yra nė su niekuo nesulyginama“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Dirbti tokį darbą, patekti ten dirbti buvo didelė laimė, tai didžiulė likimo dovana, sako verslininkė ir renginių vedėja S. Stankevičiūtė.
„Nebūna buvusių diktorių, kaip nebūna buvusių dainininkų, aktorių, netgi pedagogų, mokytojų, iškart jauti, kad tai yra mokytojas. Juk visi mano kolegos, kurie dabar jau nebedirba eteryje, niekur nuo šito nenutolo, išsaugojo tai, tai jų kraujyje: ir kalbėsena, ir balsai, ir tos veiklos. Vieni veda koncertus ir toliau, kiti garsina knygas. Visi niekur toli nenuėję, nes tu esi toks“, – pažymi diktorė.
Plačiau – rugsėjo 18 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
