Savo bičiulius ir pažįstamus atlikėja Jurga Šeduikytė bei psichologas Gintaras Šmatavičius pakvietė ant vieno iš sostinės stogų – taip bendraautoriai nusprendė pristatyti pavasarį išleistą savo knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“.
Knygos pristatymui pasirinkta simbolinė vieta – terasa ant vieno iš Vilniaus senamiesčio stogų, nuo kurios atsivėrė Vilniaus bokštų išraižyta panorama. Ypatingą nuotaiką kūrė ir čia skambėjusios Jurgos dainos.
Kažkada ir pati norėjusi būti psichologe knygą Jurga parašė drauge su savo psichologu G. Šmatavičiumi. Knyga – savotiškas autorių susirašinėjimas laiškais apie santykį su savimi, su kitu ir su pasauliu. Taip ankstesniame interviu portalui LRT.lt trumpai apie knygą kalbėjo Jurga, pridūrusi, kad knygoje pažino save kitokią – be kaukių ir šarvų, trapią, jautrią ir pažeidžiamą.
Besižavintys dainininkės kūryba iškart pastebėjo – knygos pavadinimas „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“ skamba taip, kaip ir eilutė iš dainos „Nebijok“, skambėjusios ir vasarišką pristatymo vakarą. Dainos žodžiai atspindi skirtingas autorių perspektyvas – pirmoji pavadinimo dalis tarsi atspindi Jurgos požiūrį, o antroji – psichologo G. Šmatavičiaus.
Tiesa, šis patikino, kad nuo stogo atsiveria platesnė perspektyva, nors jis ir atstovauja labiau žemišką pusę: „Mano darbas nėra nuleisti ant žemės – noriu išmokyti žmones tvirtai stovėti, kad vėliau jie pakiltų aukščiau.“
Su muzika ir dainomis svečius pasveikinusi Jurga šypsojosi, kad tai jos didžiausia šventė: „Niekada savo knygos nepristatinėjau kaip rašytoja ir skeptiškai žiūrėjau į savo rašymus. Vis tik visus geriausius dalykus suradau, kai man buvo per sunku. Tačiau supratau, kad pamokos yra tai, dėl ko atėjau į šią žemę. Per baimes didžiausi plotai atsiveria.“
Atlikėja trumpai prisiminė ir praėjusius metus, per kuriuos buvo iškėlusi tikslą – atrakinti jausmus, slypinčius viduje: „O jų buvo visokių. Supratau, kad kiekvienam žmogui, kuris jaučiasi savimi, kaukė nebūtina. Tiesa, kartais ji padeda išgyventi, tačiau mums būtinas laikas, kai galime ją nusiimti, pasidėti ir pabūti savimi. Taigi mano esminis principas – būti atvira, pirmiausia su savimi.
Tad ačiū Gintarui, kad su jo pagalba to išmokau. Nuo to prasideda didžioji savęs pažinimo kelionė. Kai pažįsti save, tam tikrus elementus pradedi atpažinti ir kituose. Tiesa, saugiausia turbūt su visais draugauti, o tam reikia atvirumo ir nuoširdumo. Džiaugiuosi, kai matau jautrią žmogaus prigimtį, kurios nepaslepia liūdesys, vargas ar aštrūs žodžiai.“
Tiesa, G. Šmatavičius svarstė, kad atvirumas gali turėti ir blogųjų pusių, tačiau tai mažiau paveikia tuos, kurie sau nemeluoja: „Būdamas atviras, esi savimi. Nereikia apsimetinėti. Tokie žmonės tarsi ir nepažeidžiami, nes jie žino, kokie yra. Vis tik rizikuojame būti netaip suprasti, pasmerkti, išjuokti. Tačiau jei ir taip save pažįstame, ir kitų žmonių žodžius priimame ne taip jautriai.“
Beje, psichologas atskleidė, jog neigiamos emocijos gali pasireikšti ir suprastėjusia fizine savijauta. Jurga prisiminė, kad prieš apsilankymą pas psichologą ir ji pati prastai jautėsi: „Sirgau visomis įmanomomis ligomis. Man buvo nustatytas nervinis išsekimas. Kaip gyvenau, jei mano kūnas klykė, o aš nemokėjau jo išgirsti? Kad nepasiektum bedugnės krašto, kartais reikia pasižiūrėti, kas dedasi viduje.“
Nors jaunesnės kartos atstovai jau supranta emocinės sveikatos svarbą, vyresni žmonės dar nesiryžta apsilankyti psichologo kabinete: „Turbūt dažnam baisu būti nenormaliu, būti pasmerktu, baisu susipažinti su savimi. Pas psichoterapeutą turi būti atviras, tad prieš tai turėti lūkesčiai apie save gali ir subliukšti.“
Ir Jurga sakė, kad apsilankiusi pas psichologą pirmiausia pamatė uždarą pikčiurną. „Tačiau per dainas negaliu tiek pykčio išreikšti – žmonės išeitų iš koncerto. Man padėjo rašymas, nes taip padėjo įvardyti savo emociją. Tai padarius ji dingsta arba su ja galima susidraugauti“, – kalbėjo autorė. Jurga atskleidė, kad jau planuoja išleisti ir dar vieną knygą – gali būti, kad ši pasirodys dar šiemet. Į knygos puslapius suguls mintys iš „Jurgos iššūkio“.
Savo patirtimis Jurga pasirengusi dalintis su kitais, – štai kodėl jai ir knygos bendraautoriui, jos psichologui G. Šmatavičiui kilo mintis knygos gerbėjus suburti į to paties pavadinimo psichologijos klubą. „Tai nebus grupinė terapija, – savo sumanymą dėsto psichologas G. Šmatavičius. – Į klubą kviečiame žmones, kuriems, kaip ir Jurgai, yra svarbūs klausimai apie gyvenimo tėkmę ir joje kartu su mumis plaukiančius žmones.“
Dvasingumas dainininkei, o dabar ir rašytojai – vienas svarbiausių dalykų, kai reikia rinktis žmones, su kuriais bendrauja: „Kalbu ne apie religiją, bet apie tikėjimą apskritai, sugebėjimą matyti bei jausti stebuklus viduje ir aplinkui, suvokimą, kad žmogus yra daugiaplanis, o ne tik fizinis pavidalas. Svarbu suvokti, kad kiekvienas iš mūsų esame nepakartojami ir unikalūs, tačiau tuo pačiu – stipriai tarpusavyje susiję per bendras patirtis, svajones, jausmus ir mintis.“
Jurga visiškai tikra: nėra jokios gėdos, nepatogumo kreiptis į specialistą, kai tampa pernelyg sunku. Ji išmoko priimti pagalbą, kuri, suteikta noriai ir nuoširdžiai, tampa kunkuliuojančiu energijos šaltiniu.
„Norime skatinti bendravimą, atvirumą, mokysimės saugiai ir drąsiai reikšti nuomonę, kalbėsimės apie tai, ką būtų galima pritaikyti kiekvieno iš mūsų gyvenime“, – knygos bendraautorei Jurgai pritaria ir psichologas G. Šmatavičius.
Vakaro akimirkos – nuotraukų galerijoje.
