„Būdavo, užeidavo juokas kažką ne taip perskaičius, pavyzdžiui, vietoje „perėjo per sieną be vizų“ pasakius „perėjo per sieną be vyžų“. Suimdavo nervinis juokas – negalėdavai sustoti“, – LRT RADIJO laidoje „Pala pala...“ prisiminimais dalijasi diktorius Juozas Šalkauskas. Nors tada radijo diktorių niekas gyvai nematydavo, visi prie mikrofono sėsdavo pasitempę: daili apranga nuteikdavo skaitymui, sako jis.
Lietuvos radijo diktoriumi J. Šalkauskas dirbo 44 metus. „Tai balsas, kurį bent jau radijo klausytojai, o ir daugelio renginių lankytojai gali atpažinti per pirmas sekundes. Jis – vienas iš tų, kuris į studiją eidavo oriai kaip į premjerą. Jo bijojo ir jį garbino visi jaunesni kolegos. Neatsiejama „Poezijos pavasario“ dalis. Jis įgarsinęs per 1000 knygų, neseniai atšventė savo 70-ąjį jubiliejų...“ – apie pašnekovą kalba LRT RADIJO laidos „Pala pala...“ vedėjas Giedrius Masalskis.
– Jūs, diktoriai, kiek senesniais laikais turėjote išskirtinę privilegiją, – vieninteliai sovietmečiu į eterį eidavote gyvai. Tiesioginis eteris – ar jis buvo baisus, labai atsakingas?
– Labai atsakingas. Kaip minėjote, mes buvome vieninteliai, kurie taip eidavome į eterį. Tiesa, prieš tai mūsų tekstai buvo patikrinami Glavlito. Būdavo aplankėlis, kuriame sudėtos žinios, ant aplankėlio uždėdavo antspaudą „Patvirtinta“, tai reiškė – leidžiama į eterį.
– Jums tekdavo skaityti daug grynai propagandinės medžiagos. Kaip jausdavotės, kai sakote – juoda, balta, kai norite pasakyti normaliai, o negalite to padaryti?
– Kai skaitydavome laikraščių vedamuosius arba suvažiavimų medžiagas... Laikraštis didelis, skaitoma 45 minutes, žinome, kad mūsų klausosi Glavlitas. Bet ir Glavlite būdavo žmonių, kurie praleisdavo pro ausis. Toje vietoje, kai žinodavome, kad nelabai klauso, manipuliuodavome intonacija.
– Reikia pastebėti, kad jus girdėjo visa Lietuva. Visose virtuvėse buvo įrengti radijo taškai, buvo vienintelis radijas.
– Taip, mes tikrai buvome klausomi, atpažįstami. Kai po darbo ar savaitgalį su draugais užeidavome į barą išgerti alaus, po kokio antro bokalo pradedi garsiau kalbėti, bičiuliai sakydavo: tu tyliau kalbėk, nes žmonės žiūri, kur čia išjungti radiją.
– Liudininkai yra sakę, kad visi diktoriai darbe būdavo pasipuošę, pasitempę. Vyrai dažniausiai – kostiumuoti, moterys – su bateliais, neretai – net šukuosenomis. Visi atrodė nepriekaištingai. Ar tikrai tai buvo taip svarbu? Juk tik dabar radijas pradeda savo vizualųjį gyvenimą – tada niekas nematė.
– Niekas nematė, bet <...> mūsų apsirengimas, pasitempimas nuteikdavo šnekėjimui, skaitymui. Negali apšepęs ar prastai apsirengęs sėsti prie mikrofono, nes klausosi visa Lietuva.
– Anksčiau žinias diktoriai skaitydavo poromis – vyras ir moteris. Kas čia per sugalvojimas?
– Galbūt dėl įvairovės, nežinau – buvo tokia tvarka. Būdavo toks pasakymas – alkūnės jausmas. Net nežiūrėdamas į partnerę pagal intonaciją jauti, kada perimti, kada baigia.
– Bet nelengva susidirbti – tikrai ne su visais įmanoma tą padaryti.
– Privalai, esi profesionalas. Vienu metu mūsų buvo 28 diktoriai.
– Ir su visomis 14 skaitėte žinias?
– Taip.
Būdavo taip, kad užeidavo juokas kažką ne taip perskaičius, pavyzdžiui, vietoje „perėjo per sieną be vizų“ pasakius „perėjo per sieną be vyžų“. Suimdavo keistas, toks nervinis juokas – negalėdavai sustoti juoktis.
– Ar persipindavo ir asmeninis gyvenimas? Radijo kolektyvas turėdavo vakarėlių?
– Oi, labai daug, labai dažnai susitikdavome. Gimtadienis – susitinkame, kokia nors šventė – susitinkame, dirbame kokioje transliacijoje – po transliacijos...
– Ar tiesa, kad profesionalūs diktoriai mato ne tik tą eilutę, kurią skaito, bet ir dar kelias į priekį?
– Taip, be abejo, ypač kada gaudavai nežinomą tekstą. Arba būdavo, kad žinių metu įneša papildomą tekstą. Ir skaitai – tą eilutę, kurią skaitai, automatiškai, o žvilgsnis krypsta į priekį. Turi žiūrėti, matyti logiką.
– Skaitydami žinias klysdavote? Kaip reaguodavote?
– Būdavo, kad suklystu. Būdavo taip, kad užeidavo juokas kažką ne taip perskaičius, pavyzdžiui, vietoje „perėjo per sieną be vizų“ pasakius „perėjo per sieną be vyžų“. Suimdavo keistas, toks nervinis juokas – negalėdavai sustoti juoktis, tai padarai pauzę. Išsijungdavai mikrofoną, mintyse – kokį keiksmažodį, kad būtų sukrėtimas. Vėl atsipalaiduoji ir skaitai toliau.
– Grįžkime dar truputėlį atgal. Nuo ko viskas prasidėjo, kodėl diktorius?
– Mokykloje mėgdavau skaityti poeziją. Mokytojai pastebėjo, dar besimokydamas pradėjau vesti įvairius renginius. Įsivaizdavau, kad galiu būti, kas tik nori. Baigdamas mokyklą savaitraštyje „Kalba Vilnius“ radau skelbimą – konkursas į radijo diktorius. Niekam nieko nesakęs nusiunčiau kadro įskaitos lapą, buvo daug formalumų.
Atvykstu į konkursą, pereinu pirmą turą, antrą, trečiame ture man pasako: ačiū – balsą turėtum, galva ant pečių būtų, bet nemoki lietuviškai. Esu iš Joniškio. Ir viskas.
Po metų, jau studijuodamas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, vėl pamačiau skelbimą ir vėl dalyvavau konkurse. Tarp antro ir trečio turo buvo mėnesio tarpas ir man vyresnieji kolegos, kurie buvo komisijoje, patarė: įsirašyk į magnetofoną, pasiklausyk ir taisyk savo klaidas. Ir tai buvo didžiausias mano mokytojas, be tų mokytojų, kurie paskui mane mokė. Ir tais metais perėjau trečią turą vienintelis iš trijų šimtų.
Visas pokalbis – balandžio 24 d. laidos „Pala pala...“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
