„Gyventi yra labai gera, ypač jei gera visapusiškai – sveikata palyginti nebloga, vaikai – ganėtinai talentingi ir gražūs“, – portalui LRT.lt sako menotyrininkas, televizijos laidos „Daiktų istorijos“ vedėjas ir kūrėjas Saulius Pilinkus, sėkmingiausiais savo projektais vadinantis tris vaikus ir pastaruoju metu neišvengiantis klausimų apie mylimąją, žurnalistę Editą Mildažytę.
– Kai tarėmės dėl interviu, juokavote, kad pasikalbėsime, nes jums – didybės manija. Iš šono visai ir nepasakytum, tad kaip toji jūsų manija pasireiškia?
– Manijų turiu daug ir įvairių, bet dėl didybės manijos šmaikštavau. Esu jau vyresnio amžiaus žmogus, nors, kaip ir daugelis mano bendraamžių, toks nesijaučiu, manau, kad jau sulaukiau to amžiaus, kai esu taip išdrąsėjęs, kad galiu pasakyti, ką manau. Žinoma, apgalvotai, neįžeisdamas ir nenusišnekėdamas. Tiesa, manau, kad visiems patinka, kai jų veikla, darbas, skonis ar grožis begalinis yra vertinami.
– Vis tik tikriausiai per daug kuklus žmogus į televiziją ir neitų, galbūt šiek tiek tos didybės reikia.
– Nors tai žinojau anksčiau, dirbdamas Izraelyje (S. Pilinkus buvo kultūros atašė Izraelyje – LRT.lt) įsitikinau, kad kuklumas – trumpiausias kelias į nežinomumą. Be abejo, kuklumas – vertybė, bet drįsčiau teigti, kad perdėtas kuklumas – nuodėmė ir yda. Ypač kalbant apie veiklos sritis, kuriose reikalingas tam tikras žinomumas. Galbūt ne asmeninis, bet padedantis suburti klausytojų ar žiūrovų ratą.
Taip jau nutiko, kad aš atsidūriau televizijoje, kurioje dėl vienokių ar kitokių aplinkybių sukuosi nuo vaikystės. Čia jaučiuosi kaip savo sriuboje – nei labai blogai, nei per daug komfortiškai. Tai man įprasta sriuba.
Nesu vien plepys, moku ir patylėti, ir su savimi pabūti.
– Esate sakęs, kad svarbiausia, jog gyventi būtų įdomu. O ko reikia, kad gyventi būtų įdomu?
– Atsakysiu ne naujai – itin svarbu, kas yra tavo aplinkoje, ypač žmonės. Jei su jais nėra labai gerai, o būna ir taip, kaip tam tikrą savisaugos būdą bandai susigalvoti, ką įdomaus nuveikti, ir susikurti sau vienam įdomų gyvenimą. Jau daug metų mane supa tie, su kuriais man labai gera, o ir jiems su manimi ne bloga. Vieni kitus stengiamės pradžiuginti ir iš to taip pat kyla įdomumas.
Beje, visai neseniai buvau ekspedicijoje Prahoje. Fantastika. Nors keliauti labai sudėtinga, nes šiuo metu reikia suvaldyti pandemiją, nukeliavau. Kada dar pamatysi Prahą ir Karolio tiltą vienoje iš gražiausių Vidurio Europos šalių sostinių, per kurį visuomet žingsniuoja minios, praktiškai tuščią, jei ne per karantino suvaržymus? Ten ištraukiau nemažai įdomios informacijos ir gavau galimybę parodyti Mstislavo Dobužinskio kūrinius. Ir žinau, kad bent 400 meno mylėtojų ir žinovų krykštaus iš laimės. Štai tau ir įdomumas!
– Atrodo, kad esate iš tų, kuriems neduok valgyti, duok pakalbėti. Ar esantys šalia jūsų turi būti geri pašnekovai, ar geri klausytojai?
– Esu laimės kūdikis, viskas aplink vyksta be mano valios. Turbūt šalia esantysis turi būti kantrus. (Juokiasi.) O jei rimtai, nė nežinau – nesu vien plepys, moku ir patylėti, ir su savimi pabūti. Kai gyvenau Izraelyje, turėjau kolegų, bet iš esmės buvau solo ir didžiąją laiko dalį leidau pats su savimi.
Be to, pastebiu, kad man nepatinka socialiniai tinklai – vertinu gyvą kontaktą. Visiems reikia išsisakyti, šiuo metu daugiausia per nuotolį, o man pavyksta ir akis į nosį. Matyt, esu laimės kūdikis.
– Pastaruoju metu jūs su žurnaliste, televizijos laidų vedėja ir prodiusere Edita Mildažyte viešai esate pristatomi kaip mylimieji. Neseniai portalui LRT.lt duotame interviu ji sakė: „Antroje gyvenimo pusėje santykiai iš tiesų yra daug lengvesni, žavingesni ir mažiau įpareigojantys.“ Sutinkate?
– Visiškai. Įsipareigojimų išties yra mažiau. Brandesnio amžiaus žmogus – jau susiformavęs personažas, dažnai ir jo vaikai jau beveik susiformavę personažai, turintys savo požiūrį.
O jei pasiseka, kad mylimas žmogus dar yra ir geranoriškas – kaifas, tarpusavio supratimo dar daugiau. Juolab kad jau supranti, jog nieko į dėžę ar urną nepasiimsi, tad daug svarbiau elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Banali tiesa.
Manau, kad teisingai interpretuojant mintį „viskas leidžiama, kas neuždrausta“, galima daug nuveikti.
– Visada sakėte, kad trys sėkmingiausi ir prasmingiausi jūsų projektai – vaikai.
– Be abejonės. Džiugina tai, kad man nereikia jų įvilioti į savo erdvę, nes jie patys įsivilioja, visuomet turi klausimų ir ieško atsakymų. Žinoma, kartais būnu smalsus ir per daug domiuosi tuo, kuo tėvui nereikėtų domėtis, tačiau jie man mandagiai pasako, kada jau nederėtų.
Manau, kad mano vaikams tam tikra prasme pasisekė, jie – taip pat laimės kūdikiai. Ir ne todėl, kad esu jų tėtis, o jų mama yra jų mama. Tiesiog kūrybiškoje aplinkoje vystosi ir kūrybingi vaikai. Taip nutiko ir maniesiems – gimė jie geroje šalyje, geru laiku, geroje giminėje, tarp gerų kaimynų... Pasisekė.
– Sakote, nieko su savimi nenusineši, bet jūs esate kolekcininkas (nors dažnai patikslinate, kad veikiau esate rinkėjas), turintis daugybę įvairiausių daiktų – senų saldainių popierėlių, rašalinių, kvepalų buteliukų ir t. t. Atrodo, kad visoms surinktoms gėrybėms atskiro kambario reikia...
– Mano surinkti daiktai atskiro kambario niekada neturėjo. Turiu keletą saugyklų, slėptuvių, kur juos ir laikau. Mano gyvenamojoje erdvėje yra kampas, kuriame laikau sau brangiausius, mieliausius dalykus. Beje, kartais prie jo filmuojame „Daiktų istorijų“ laidas, tad jį galima pamatyti man už nugaros.
Iš tiesų labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano surinkti gal kiek šarkiški rinkiniai yra ten, kur ir turi būti, patekę į rimtas kolekcijas, muziejų rinkinius. Aišku, dalis objektų sunyko.
– Prisirišate prie daiktų?
– Ilgą laiką buvau prisirišęs, bet, kaip ir minėjau, sendamas supranti, kad į aną pasaulį nieko su savimi nepasiimsi ir nenusineši. Tie daiktai – tiesiog malonių emocijų kėlėjai, bet sakyčiau, kad dabar prie jų prisirišęs nebesu. Jei koks nors brangus žmogus sakytų atsikratyti kad ir saldainių popierėlių, turbūt atiduočiau kokiam nors muziejui ar pan.
Gyventi yra labai gera, ypač jei gera visapusiškai – sveikata palyginti nebloga, vaikai – ganėtinai talentingi ir gražūs, klimatas nei per karštas, nei per šaltas.
– Nejaugi niekas niekada neragino kai kuriems daiktams paieškoti naujų namų?
– Žinoma, buvo paraginęs ir ragina nuolat. (Juokiasi.) Bet, kaip ir minėjau, turiu slėptuvių. Anksčiau stebėdavausi, kaip žmonės po savęs palieka įvairių dalykų, pavyzdžiui, rinkinį kvepalų buteliukų, kurie galėtų būti ir puikiomis dekoracijomis. Bet taip ir buvo – kažkas kaupė, rinko, kažkada tas jovalėlis atrodė svarbus, o galiausiai tiesiog buvo paliktas.
Pamenu, man patiko senelio, tėvo tėčio, namuose sukaupti dalykai, kurie jiems nekėlė jokių emocijų, veikiau buvo sunkios praeities ženklai, o man tai buvo egzotika, kitas gyvenimas. Augdamas supratau, kad tų objektų, pavyzdžiui, įvairių medalių ar ordinų, yra labai daug, daugiau, nei įsivaizdavau. Todėl vertingiau ir įdomiau tiesiog domėtis jų atvaizdais, gamybos būdais ar sistemomis ir tą informaciją susidėti į galvą.
Todėl man pasisekė, kad yra laida „Daiktų istorijos“, prie kurios gimimo nemažai prisidedu. Visuomet patikslinu, kad istorijos ne apie daiktus – daiktai tiesiog yra raktas. Juk kiekvienas sudžiūvęs lapelis, dirvožemio grumstelis ar kitas dalykas gali būti tik atspirties taškas tūkstančiams istorijų. Norisi sudominti ir papasakoti. Juk atrodo, kad jei man įdomu, ir kitiems gali būti įdomu.
– Ar jums įdomūs dalykai, kurie yra gamtoje? Patinka pasižvalgyti miške, apžiūrinėti augalus, ar visgi esate miestietis iki kaulų smegenų? Nelabai lengva įsivaizduoti jus, pavyzdžiui, žvejojantį.
– Žvejojęs esu gal 3–4 kartus. Tačiau man patinka leisti laiką ir gamtoje, netgi norėčiau sukurti laidą apie žirgus, nes tikiu, kad 80–90 proc. pasaulio žmonių jais žavisi. Pamenu, kai dirbau Izraelyje, galvojau, kaip ten karšta ir sausa, kaip reikia kondicionierių ir lietuviškos žiemos. Galiausiai pripratau. Šiemet buvo tiek sniego, kad jau svarsčiau, kas čia darosi, tačiau kur kitur, jei ne gamtoje šiandien nebijosi tų virusų...
– Vis pavadinate save laimės kūdikiu. Tai sėkmė ar požiūris?
– Visada žinojau, kad jis esu, ir tikiu, kad būsiu. Jei kiekvienas apsidairytų ir objektyviai pagalvotų, suprastų, kad viena iš didžiųjų dovanų – gyvybė, net jei gyveni su bėda ar negalia. Ne veltui literatūroje išlikęs posakis „Karalystė – už dar vieną dieną gyvenimo“. Manau, tai – ne tik metafora.
Gyventi yra labai gera, ypač jei gera visapusiškai – sveikata palyginti nebloga, vaikai – ganėtinai talentingi ir gražūs, klimatas nei per karštas, nei per šaltas ir pan. Nėra įrodyta priešingai, kad mūsų valstybė, tauta, įvairiatautė bendruomenė ir pan. kada nors gyveno geriau nei dabar. Net ir esant pandemijai.
Jau daug metų mane supa tie, su kuriais man labai gera, o ir jiems su manimi ne bloga.
Kai buvau rekrūtu sovietinėje kariuomenėje, žinojau, kad esu uždarytas maždaug 400 ha teritorijoje už spygliuotos vielos, kuria teka elektros srovė. Buvo liūdna, kenčiau, jaučiausi nelaisvas, turintis daryti ne tai, kas man įdomu ar atrodo reikalinga, o tai, ką liepia. Kai grįžau į savo Vilnių, kažkaip pagalvojau, kad mano judėjimo erdvė yra tik apie 10 ha, bet jaučiuosi ten puikiai, geriau nei toje karinėje stovykloje.
Jau po kelerių metų mačiau, kaip pasikeitė santvarka, po kurio laiko galėjau laisvai blaškytis po pasaulį ir daryti, ką noriu. Viskas tik gerėja ir gerėja.
– Beje, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje savo mylimame Užupyje, kur dabar ir gyvenate, su bendraminčiais įkūrėte simbolinę nepriklausomą Užupio Respubliką su sava valdžia, Konstitucija, prezidentu. Pastaruoju metu rajonas labai atsinaujina, ar neatrodo, kad jis praranda savo senąją aurą?
– Natūralu, kitaip ir būti negali. Kažkada, vėlyvoje paauglystėje, man įspūdį paliko Jacko Londono kūrinys „Rytas aušta“. Trumpai tariant, jame pasakojama, kaip autentiškas ir gražus gamtos kampelis paverčiamas urbanistine sistema. Galbūt kažkas panašaus nutiko ir Užupiui. Gyventojai, kurių per pastaruosius dešimtmečius ženkliai padaugėjo, jaučiasi tos respublikos piliečiais ir tai, ką daro ar ko nedaro, prisideda prie Užupio šiandieninės auros.
Kažkada mums patiko Užupis, nes atrodė, kad jame galima realizuoti visas idėjas. Manau, kad ne be reikalo 2006 m. suklydo į Lietuvą atvykusi jauna „The Guardian“ žurnalistė. Ji nežinojo Užupio Respublikos, tačiau jai buvo žinoma pasaulyje nuskambėjusi Franko Zappos skulptūra. Taigi pradėjau pasakoti jai apie respubliką ir mačiau, kaip jos veidas nušvito. Ji tąkart parašė, jog Zappos gerbėjai vienoje iš Rytų Europos šalių sostinių įkūrė atskirą respubliką, panašią į Monmartrą ar pan. Atrodė neįtikėtina, kad galima tai daryti reglamentuotose šalyse.
Kuklumas – vertybė, bet drįsčiau teigti, kad perdėtas kuklumas – nuodėmė ir yda.
– Beje, užsiminėte apie F. Zappos skulptūrą, prie kurios atsiradimo prisidėjote. Paklaustas, kodėl F. Zappa, dažnai atsakote – o kodėl ne? Ar požiūriu „kodėl ne?“ dažnai vadovaujatės gyvenime?
– Labai! Manau, kad teisingai interpretuojant mintį „viskas leidžiama, kas neuždrausta“, galima daug nuveikti.
– Atrodo, kad ir kur benuvyktumėte, kad ir kokį daiktą į rankas bepaimtumėte, visada turite, ką papasakoti. Kaip viską sutalpinate savo galvoje ir žinote, kokį aplanką ištraukti, kad gimtų istorijos?
– Tikriausiai visi žinome daug, pažįstame daug įvairių asmenybių, reiškinių ir kt., bet veiklos specifika lemia, ką įsimename geriau. Man lengva atsiminti datas, tačiau sunkiai įsimenu skaičių kombinacijas, įvairius kodus ir pan. Juos turiu ilgai mokytis ar užsirašyti. Tai dažnai stebina mano vaikus, nes jie čia nieko sudėtingo nemato, o man atrodo prasmingiau žinoti, kas buvo Nabuchodonosaras ir kada jis valdė, nei kokia nors skaičių seka. Įsimenu tai, kas man įdomu. Čia galima prisiminti banalią tiesą, Konfucijaus mintį, kad jei nori niekada nedirbti – susirask veiklą, kuri tau patinka.
