„Galėčiau parašyti bent porą savo biografijų: labai graudžią, prajuokinančią iki ašarų ar tiesiog neišskirtinę istoriją“, – kalbėdama su portalui LRT.lt svarsto menininkė, laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Anot jos, kiekvienas gyvenimą piešiame skirtingai, o laimė dažnai yra pasirinkimas. Ir dabar, kai rūpinasi insultą patyrusia mama, ji į tai žvelgia ne kaip į nepatogumą, o kaip į dovaną.
– Žiūrovai jau pamėgo portalo LRT.lt laidą „Kur važiuojam?“, joje būna ir gal kiek netikėtų klausimų pašnekovui – ką jis norėtų matyti ant savo antkapio, kokia galėtų būti jo gyvenimo epitafija ar susimąsto apie savo išėjimą ar pan.
– Prieš pasirodant pirmajai laidai, svarsčiau, kad mirties tema yra savotiškas tabu. Dabar manau, kad žmonių požiūris jau kiek pasikeitęs – apie mirtį kalbama ganėtinai paprastai, gal tik pora mano svečių iš netikėtumo krūptelėjo. Nors atsakymai paprastai būna skirtingi, dažnas pasako, kad jokių epitafijų ir antkapių nereikia. Kita vertus, į šį klausimą galima pažvelgti metaforiškai – susimąstyti, ką veiki gyvenime ir kaip galėtum jį apibendrinti.
– Kaip į šį klausimą atsakytumėte pati?
– Norėčiau, kad mano pelenai būtų paleisti pavėjui. Kaip sakoma, dulke buvai, dulke ir pavirsi. Be to, taip būtų patogiausia ir mano artimiesiems. Nors dar noriu pagyventi, esu realistiška moteriškė, tad savo vaikams esu aiškiai pasakiusi, kad sodininkyste ir daržininkyste užsiimtų ten, kur jiems gera. (Juokiasi.)
Nesakau, kad mirtis turi būti pagrindinė pokalbių su artimaisiais tema, bet apie tai kalbėti yra kultūringa. Kaip ir parašyti testamentą ar turėti donoro kortelę. To reikia nebijoti ir apsaugoti artimuosius nuo papildomų problemų. Ta pabaiga visų bus skirtinga, skirtingame amžiuje ir skirtingomis aplinkybėmis, bet ji visus ištiks. Labai mandagu tam pasiruošti iš anksto.
Manau, galėčiau parašyti bent porą savo biografijų: vieną labai graudžią, vieną prajuokinančią iki ašarų, o trečią – tiesiog niekuo neišskirtinę istoriją.
– Kaip manote, kodėl taip sunku kalbėti apie mirtį?
– Veikiausiai yra daug ir labai įvairių priežasčių. Turiu teoriją (galbūt ji niekinė), bet manau, kad labiausiai apie mirtį bijo kalbėti tie, kurie bijo gyventi. Kurie nepradėjo daryti to, ką iš tikrųjų norėjo gyvenime nuveikti, o galbūt per vėlai susivokė, kad gyvenime bijojo pabandyti. Juk daugybės dalykų nepradedame vien todėl, kad bijome susimauti.
Visi gimstame laimingi ar bent potencialiai laimingi. Naujagimiui reikia valgyti, miegoti ir jis žino, kaip to paprašyti. Jei vaikų nenuliūdintume labai ankstyvame amžiuje, galbūt jie gyventų labai laimingi ir suktų savo gyvenimą kitokia vaga. Tačiau mažiems vaikams įdiegiamos tam tikros programos, kaltės jausmas, nerimas, jie verčiami skubėti, yra lyginami su kitais, vertinami. O jei yra vertinimas, atsiranda ir susimovimo galimybė, išmušanti iš po kojų gyvenimo džiaugsmą.
Taigi pabaiga visuomet atrodo per ankstyva, jei tikrai gyventi dar nepradėjai. Jau nekalbu apie „ką pagalvos kiti“, o tai yra dar vienas prastas lietuviškas sportas.
Dabar, kai mano vaikai užaugo, jaučiu, kad jau galėčiau būti visai nebloga mama.
– Iš esmės prakalbome apie ateitį, nors, bundant gamtai, norisi pakalbėti apie gyvenimą. Juolab kad jūs visada pabrėžiate, jog svarbiausia gyventi šiandiena. Daug kas apie tai kalba kaip apie išugdomą savybę, kurios kartais tenka mokytis ne vienus metus. O jums tai – išmoktas ar prigimtinis dalykas?
– Gali būti, kad tai duotybė. Galima filosofuoti šia tema, bet kartais veikiausiai tai tėra gerai sukritusi genų kombinacija. Juk hormonų pusiausvyra kiekvieno skirtinga, yra žmonių, kuriems tas laimės hormonas tiesiog nesigamina. Lygiai taip pat gali būti, kad savo organizmo biochemiją galime keisti patys, galbūt laimės pojūtis – apsisprendimo klausimas.
Vis pasakoju labai gražią istoriją, kuri gyvenime tikriausiai nenutiko. Noriu galvoti priešingai arba bent jau tikėti, kad aš būsiu ta, kuri ją įgyvendins.
Į slaugos namus patekusią močiutę pasitinka darbuotoja ir pasako, kad palydės į kambarį, kuriame nuo šiol senolė gyvens. „Oi, kaip man patinka mano kambarys“, – iškart sako močiutė. Darbuotoja sutrinka – močiutė savo kambario dar nematė. O ši nepasimetusi paaiškina: „Dėl kai kurių dalykų gyvenime esu apsisprendusi iš anksto.“
Ir aš apsisprendžiau būti laiminga. Manau, galėčiau parašyti bent porą savo biografijų: vieną labai graudžią, vieną prajuokinančią iki ašarų, o trečią – tiesiog niekuo neišskirtinę istoriją. Kiekvienas savo gyvenimą galime nupiešti įvairiai. Juk gyvenime vyksta labai įvairūs dalykai – serga vaikai, išeina tėvai, iškeliauja draugai, palieka mylimieji... Galima įsikibus laikytis nesėkmių, o galima matyti pasaulio grožį.
Galbūt taip pat negali apsispręsti žmonės, kuriems sutrikusi hormonų pusiausvyra ir jiems reikalinga specialisto pagalba, tačiau apsispręsti gali tie, kurie yra sveiki, tiesiog daug bamba, nes taip susiklostė tradiciškai – bambėjo jų mamos, močiutės ir prosenelės. Verta susimąstyti, ar tai nėra ydingas požiūris į pasaulį – esu tikra, kad bambėjimas yra sportas, kuris niekur neveda.
Žinoma, ir veidrodis rodo nebe tokį vaizdelį, kokį rodė jaunystėje, bet ir su tuo esu susitaikiusi.
– Kalbant apie tradiciškai nusistovėjusius įpročius, yra žmonių, kurie po didesnių gyvenimo sukrėtimų, pavyzdžiui, skyrybų susitelkia į namus, vaikus, bet asmeninės laimės nebekuria ir tyliai žavisi tais, kurie vis bando, net jei kažkada buvo įskaudinti ar sugniuždyti.
– Kas mus skaudina? Įsiskaudiname patys. Galbūt ir būna tokių ydingų santykių, kuriuose antra pusė tyčia nori nuskriausti, bet jei neleisi, niekas tavęs ir neįskaudins. Galbūt tiesiog reikia prisiminti – neįsižeisk ir nebūsi įskaudintas, nepyk ir nebūsi supykdytas.
Tiesa, kol kas tai mano siekiamybė – esu karšta mergina ir yra dalykų, kurie užvirina kraują, tačiau stengiuosi save nuraminti. Kai šviečia saulė, kur nors yra ir šešėlis, bet aš visada renkuosi eiti saulėtąja puse.
Man patiko kažkada nugirsta mintis, kad žmonės, kurie turi pretenzijų savo tėvams, dar neužaugę, jie dar vaikai. Panašiai ir su kitomis gyvenimo nuoskaudomis – gali likti užstrigęs praeityje, tik vargu ar tai prasminga. Gyvenimas lekia, todėl reikia pasirinkti, kuria puse kulniuosi.
Vėlgi, nekalbu apie žmones, kuriems tiesiog neišeina džiaugtis ir be specialistų pagalbos ant kojų atsistoti nepavyksta – pagaliau apsilankymai pas psichologus yra tam tikra prasme dekriminalizuoti ir niekas nesukioja piršto prie smilkinio, kai pasakai, kad kreipeisi pagalbos.
Nuo mažens nesame mokyti emocinio raštingumo, tad kartais reikia vedlių – kartais medikų, kartais draugo. Nereikia žmonių smerkti, reikia suprasti, kad tas mūsų emocinis raštingumas kone lygus nuliui. O kai sulaukiame pagalbos, dažnu atveju paaiškėja, kad tuos tūnojimo praeityje įpročius galima pakeisti.
– Sakėte, kad žmonės bijo susimauti, nes yra nuolatos vertinami. Ir išties vertinami esame dar nuo darželio laikų, ar tikrai įmanoma nevertinti ir nelyginti savo vaikų su kitais?
– Nesunku. Pavyzdžiui, jei mama kelis sykius pagirs savo vaiko piešinius, o kartą per skubėjimą pamirš, vaikas gali sunerimti, kad jis kažką padarė ne taip. Jau nekalbu apie tai, kai tėvai sako „galėjai geriau“. O kuo remiasi tas „geriau“? Mūsų supratimu, kuris labai individualus. Vaiką reikia ne vertinti, o motyvuoti – tiesiog pasiteirauti, ką jis nupiešė, skirti jam dėmesio ir laiko, pasikalbėti, pagirti įdomų požiūrį ar pan.
Tas amžinas vertinimas verčia užsidaryti savo kiaute, o priekaištai, nuolatinis graužimas atima gyvenimo džiaugsmą, tad užaugę vaikai turi išleisti daug pinigų vizitams pas specialistus. Galbūt tiesiog turėtume permąstyti, kaip nenuliūdinti vaikų ankstyvame amžiuje.
Pavyzdžiui, žydai nėra biologiškai kitokie nei mes, tačiau tarp jų – daugiausia Nobelio premijos laureatų. Galbūt reikia pasvarstyti, ką jie daro kitaip auklėdami vaikus ir mokytis iš jų. Liūdna, kad žmonės nesuvokia savo laikinumo ir labai susireikšmina, sureikšmina savo bėdas, nors daug dalykų gyvenime yra tiesiog netinkami įpročiai, dažnai ir blogi mūsų tėvų įpročiai.
Kai šviečia saulė, visuomet kur nors yra šešėlis, bet aš visada renkuosi eiti saulėtąja puse.
– Vyriausiojo sūnaus Dovo susilaukėte būdama studentė. Labai skyrėsi motinystė auginant pirmagimį ir 13 metų jaunesnius Titą bei Ulą?
– Ir augindama Dovą, ir augindama Titą bei Ulą, mokiausi būti mama, kaip ir visos mamos, padariau tūkstančius mamiškų klaidų. O dabar, kai mano vaikai užaugo, jaučiu, kad jau galėčiau būti visai nebloga mama. (Juokiasi.)
Labai myliu savo vaikus, tik mylėti vaiką ir būti gera mama – du skirtingi dalykai. Kartais norėdama būti gera mama ir padaryti ką nors savo vaiko labui, padarai ir visišką nesąmonę. Pamenu, gimus Dovui, skaičiau B. Spoko knygą apie vaiko auginimą, kurioje buvo rašoma, kad vaiką galima maitinti tik nustatytomis valandomis, nemaitinti naktį, nenešioti ant rankų ir t. t. Kitaip sakant, autorius rekomendavo daryti tai, kas iš esmės prieštarauja mūsų prigimčiai. Ačiū Dievui, greitai supratau, kad su B. Spoko principais kažkas negerai. Taigi stengiausi kaip mokėjau, tačiau klaidų neišvengiau.
Tiesa, mane džiugina tai, kad dabartinė karta kitokia, geresni tėvai, nei buvo mano ar mano tėvų karta, traumuota pokario ir vargu ar galėjusi būti geresniais tėvais.
– Sakėte, kad dabar galėtumėte būti gera mama, galbūt tos žinios praverčia auginant anūkę Fridą?
– Labai ją myliu, bet ne visada pavyksta praleisti drauge tiek laiko, kiek norėčiau – ji dar labiau užimta nei aš. (Juokiasi.)
– Ar tiesa, kad ji vadina jus Nomeda, o ne močiute?
– Taip. Mano vaikai mano mamą taip pat vadina vardu. Galima visaip interpretuoti, kas vaiko galvelėje dedasi, nes tai gali būti ir susvetimėjimo, ir žmogaus pažinojimo požymis. Gražu, kai močiutės yra močiutės, bet neretai jos tampa savotiškais nuasmenintais noname`ais.
Graudu, kai vaikai neprisimena savo senelių vardų, nors, žinoma, lengviau palaidoti žmogų, kai net nepameni jo vardo. Tačiau visos močiutės, kaip ir anūkės, vardus turi ir jos nėra vien tik blynų kepimo aparatas. Tai asmenybė, turinti savo istoriją. Ir tikiuosi, kad metams bėgant visi į vieni kitus žiūrėsime kaip į asmenybes.
Esu tikra, kad bambėjimas yra sportas, kuris niekur neveda.
– O kaip ir kalbėjome, kai kurios močiutės ir lieka tik močiutės – susitelkia į šią savo pareigą ir apie save pamiršta.
– Man tai nebūdinga – aš savo gyvenimą gyvenu aistringai. Žinoma, jis nėra toks paprastas. Ateina metas, kai iškeliauja tėvai, o jų gyvenimas į pabaigą – ne toks ir paprastas. Dabar pas mane gyvena insultą prieš kurį laiką patyrusi mama. Jos likimas taip pat sudėtingas.
Vaikystėje mane augino močiutė, tad atrodo, kad likimas dabar taip susidėliojo, jog man teko pareiga prižiūrėti mamą. Ir nors nėra lengva, priimu tai ne kaip pareigą ar naštą, o kaip dovaną – laiką su mama, kurio neturėjau vaikystėje, galimybę vienai kitą pažinti geriau.
Taip pat turiu ir daug laidų idėjų, kaifuoju kurdama animaciją, rašau, ką nors drauge veikiame su Vytu, keliaujame, važiuoju į sodybą... O dievai, turiu tiek veiklos, kad neretai pritrūksta laiko, o vakaras atbėga labai greitai.
Žinoma, veidrodis rodo nebe tokį vaizdelį, kokį rodė jaunystėje, bet ir su tuo esu susitaikiusi. Tas jaunystės kultas gena paniką ir baimę, tačiau mūsų gyvenimas, kaip ir kokio nors augalo, gali būti suskirstytas atkarpomis – jaunystė, branda, senatvė. Su tuo susigyventi reikia pastangų, ypač visuomenėje, kurioje garbinama jaunystė ir išorinis grožis.
Vis tik labai viltingai žiūriu į jaunąją kartą – moterys ir merginos yra laisvos, jaučiančios savo vertę. Tiesa, esu realistė, tad visuomet turiu nerimo šešėlį – įvairios baisybės ir karai žmones dažnai nupučia atgal, palieka traumų, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Tikiuosi, kad šiai kartai nieko tokio nenutiks. Nors dabar pasaulį kausto pandemija ir karantinas, manau, tai išgyvenama.
Nesakau, kad mirtis turi būti pagrindinė pokalbių su artimaisiais tema, bet apie tai kalbėti yra kultūringa.
– Jums būna nuobodu?
– Kaip tik neseniai su mama kalbėjomės apie tai, kad ir būdama viena galiu save užimti. Jai buvo sunku tuo patikėti, nors ir vaikystėje viena galėdavau žaisti valandų valandas. Beje, mano anūkė Frida – tokia pati, tikrai nereikia jos linksminti, nes ji visada randa veiklos. Taigi ir aš gyvenu nepaprastai įdomų gyvenimą net tada, kai būnu viena.
Esu ryškus introverto ir ekstraverto mišinys. Galbūt todėl ir savą mamą sunku įtikinti, kad nesu visada plepanti ir nuolat bendraujanti su pasauliu. Turiu ką veikti visada, juolab kad tiek visko dar noriu nuveikti...
