Žurnalistas Orijus Gasanovas nėra iš tų, kurie giliai apmąsto gyvenimo prasmę: jam gyvenimo prasmė – smagiai gyventi. Dėl to, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atvirauja jis, nepavyksta susitaupyti pinigų net ir uždirbant daug, nes viską išleidžia savo ar net kitų užgaidoms.
Lygiai prieš metus LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ žurnalistui O. Gasanovui buvo sunkiausia susitaikyti su nežinomybe – kiek visa tai truks. Likus dviem dienoms iki karantino jis buvo grįžęs iš Turkijos, po kelių dienų turėjo išvykti į Maroką, o dar po kelių savaičių apsilankyti išsvajotoje Pietų Amerikoje. Deja, tuomet visos suplanuotos kelionės nuplaukė, o O. Gasanovą aplankė staigaus sustojimo, susimąstymo ir baimės dėl finansinės ateities etapas.
„Užsidariau namuose, skambina iš visų darbų, nes visi mano darbai susiję su kelionėmis, klausia: ar viskas? Ar nieko neturėsi papasakoti, parašyti? Aš sakiau: turiu pasidaręs iš anksto. Bet žinojau, jog nesitęs labai ilgai. Buvo didžiulė panika, kas bus toliau. Ar aš staiga tapau bedarbis, ar kažkaip čia suksimės... Buvo nežinomybė, keisti jausmai“, – pamena pašnekovas.
Nepaisant nežinomybės O. Gasanovas nepasidavė panikai ir pradėjo ieškoti sprendimų, kaip galėtų greitai prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio. Jau seniai jis savo kasdienybės neįsivaizduoja be keturių penkių skirtingų darbų, tad nesustojo ir pandemijos metu. Iš pradžių keliones po pasaulį iškeitė į išvykas po sustingusią Lietuvą.
„Sustoji ir pradedi galvoti apie visus finansinius įsipareigojimus, šiaip apie gyvenimą, kaip toliau, iš kur reikės uždirbti. Manau, žmogus visą laiką išsisuka iš visų sudėtingiausių, keisčiausių situacijų. Tada priiminėjau visus pasiūlymus, kuriuos man duodavo, pasiūlė vieną projektą daryti, kitą projektą, trečią. Prieš pat karantiną išėjau iš darbo radijuje, man pasiūlė grįžti į tą radiją. Visiems sakiau – gerai, bet tada supratau: išprotėsiu nuo tiek daug, kiek aš prisiėmiau. Visko atsirado labai daug, žiniasklaidoje tas karantinas stipriai nesijautė, žiniasklaida informavo žmones, kaip kas vyksta šalyje. Staiga iš kelionių žurnalisto pasaulyje tapau kelionių žurnalistu po užsidariusią Lietuvą“, – pasakoja jis.
Į šį pandemijos laikotarpį O. Gasanovas žvelgia kaip į vieną iš gyvenimo etapų. Pasak jo, per metus dauguma žmonių atrado naujų veiklų ir išeitį iš sudėtingiausių situacijų. Jis pats praėjusios vasaros pradžioje vėl pradėjo keliauti, bet, kad ir kokie būtų laikai, visąlaik jaučiantis fobiją susirgti. Sako, sunegalavus sugriūtų visi planai. Kadangi turi įgimtą astmą, nekelia kojos iš namų be vaistinėlės, pilnos medikamentų. O dabar dar ir kas savaitę darosi COVID-19 testą.
„Saugausi koronaviruso, kartais girdžiu, kad perdėtai. Kartais man kažkas parašo, kad esu psichinis ligonis – užsidėjęs kaukę karštame klimate, paplūdimyje, bet jeigu yra labai įtartinų žmonių, stengiuosi visą laiką būti su kauke. Turiu begalę dezinfekantų, paskutinį kartą oro uoste Frankfurte mane sustabdė muitinėje, kuri tikrina dėl skysčių, sako: pas jus radome labai daug skysčių. Pradėjo kraustyti ir aš supratau, kad esu jų prisislėpęs visose pusėse“, – teigia laidos herojus.
Pastaruoju metu kelionių žurnalistą lydi begalinis stresas, psichologiškai vargina ir negalėjimas planuoti, o darbo keliones tenka dėlioti tik atsižvelgus į šalies epidemiologinę padėtį. Anot O. Gasanovo, jis visuomet rizikuoja užstrigti svetimoje šalyje. Savo įspūdžiais besidalijantis socialiniuose tinkluose bei televizijos laidose žinomas vyras neretai sulaukia skepsio dėl kelionių pandemijos metu, tačiau tautiečių pagieža jo jau neglumina.
„Yra didžiulis namų darbas pasidomėti, kur, kas, kokios taisyklės. Iš pradžių buvo žaidimas, kai reikėdavo žiūrėti, kad šalyje nebūtų daugiau nei penkiasdešimties susirgimų 10-iai tūkstančių žmonių. <...> Kartais sulaukiu komentarų, sako: čia jis atveža koronavirusą į Lietuvą. Kiti žmonės apgina, sako: jis dirba. Šiais metais keliauju darbo reikalais, vykstu dirbti, mes negalime atsiriboti nuo pasaulio. Mano darbas yra pranešti, papasakoti lietuviams, kaip gyvena pasaulis. Tą ir darau, atlieku savo darbą, o dėl atvežamų ligų, tai manau, jeigu kažkas rinktų TOP 10 labiausiai pasitikrinančių žmonių Lietuvoje, tai aš tikrai patekčiau į tą sąrašą“, – pažymi jis.
Temų randa ir taksi automobilyje
Daug metų O. Gasanovas kuria laidą apie svetur išvykusius lietuvius. Turi ir savų pastebėjimų. Sako, pirmąją išvykusių lietuvių kartą per daug idealizavome, o štai dabar emigranto portretas gerokai pasikeitęs.
Dirbant svetur žurnalistui tenka kalbinti įvairaus likimo lietuvius. Kad parengtų reportažą, jam teko ne kartą apsilankyti pavojingose Europos miestų vietose, sutikti žmonių, kurių reputacija buvo su nemenkomis dėmėmis. Prisimena ne vieną sudėtingą filmavimą, pavyzdžiui, kai vėlyvą naktį Anglijos stotyje teko ieškoti lietuvių benamių.
Mane kviečia dalytis savo istorija. Pavadinti sėkmės istorija – nežinau, ar tai būtų teisinga ir protinga, tai labiau sunkaus darbo istorija.
„Ateiname į tą stotį, galvoju: na, kur čia tie lietuviai? Buvo taip lengva, dėl to taip liūdna, kad iš karto matai: jie kalba lietuviškai, jų yra labai daug, dešimtys žmonių neturi namų ir nakvoja stotyje. Daug kas nekalbėjo, nes daug kas nesako, kaip jie gyvena, bet pora žmonių papasakojo, koks gyvenimas liūdnas“, – sako pašnekovas.
Iš prigimties komunikabilus žurnalistas moka prakalbinti įvairiausius žmones. Beje, prisipažįsta, sau skirti laiko taip ir neišmoko. Net ir karantinas neprivertė keisti nusistovėjusių įpročių ir atsidėti pomėgiams. Tad ir sekmadienio rytą jis ramiai sėda prie kompiuterio, o būsimų herojų istorijas fiksuoja netikėtose situacijose.
„Mano darbas – mano hobis. Man patinka, man įdomu, ką aš beskaityčiau, bežiūrėčiau, kur beičiau, visada žiūriu, ar tai tema, ar tai būtų verta aprašyti, pakalbinti žmogų. Tai aš darau visada. Sakyti, kad visą laiką dirbu, negalėčiau, nes nejaučiu, kad dirbčiau. Man nėra sunku pakalbėti su žmogumi, man įdomu su žmonėmis kalbėtis, išgirsti jų istorijas.
Neseniai važiavau Vilniuje su pavežėju iš vieno rajono į kitą, sako: aš buvau emigrantas. Pasakojo, jog jo emigracijos istorija buvo tragiškai sunki, jis Anglijoje išsiskyrė su žmona ir atsidūrė kalėjime. Negali iš tokio taksi išlipti daugiau nepaklausinėjęs. Paklausinėjau, supratau, kad verta filmuoti, paskambinau operatoriui ir kitą dieną mes jį nufilmavome „(Ne)emigrantų“ laidai“, – teigia O. Gasanovas.
Nepailstantis ieškotojas ne kartą iš leidyklų yra sulaukęs pasiūlymų sudėti savo istorijas į knygą, tačiau šiam žingsniui dar nepasiryžo. Kol kas įvairiuose renginiuose mieliau pasakoja savo gyvenimo istoriją ir įkvepia jaunus žmones siekti profesinio olimpo.
„Norėčiau tą knygą parašyti labai stiprią, o tam reikia daug laiko. Kol aš dirbu per tris keturis darbus, atsisėsti ir ramiai parašyti nelabai yra laiko, tai vis atidėlioju, kaip ir teisių laikymą... Iki kitos Knygų mugės, iki kitos Knygų mugės, per karantiną atrodė – va, dabar yra laiko, galima sėsti, bet atsiranda kiti dalykai.
Mane kviečia dalytis savo istorija. Pavadinti sėkmės istorija – nežinau, ar tai būtų teisinga ir protinga, tai labiau sunkaus darbo istorija. Pradėjau dirbti žurnalistu trylikos metų, nuo to laiko kiekvieną dieną darau tą patį darbą, daugybę metų kalbinu žmones, ieškau temų. Man atrodo, tai sunkaus darbo istorija. O tai, kad gaunu darbų, kurie man patinka, – Lietuva yra maža šalis, kartoju tai ir studentams, ir moksleiviams, kad čia „prasimušti“ yra žymiai paprasčiau negu užsienyje. Tuo Lietuva ir skiriasi, kad čia papulti dirbti į kokią nors ministeriją ar dar kažkur yra žymiai paprasčiau negu kitur. Kitose šalyse susidursi su milžiniška konkurencija, į tavo svajonių vietą pretenduos ne du žmonės, o šimtai tūkstančių“, – kalba jis.
Stengiasi, kad kiekviena diena būtų ypatinga
Tačiau svajonių karjera turi ir kitą pusę. O. Gasanovas tikina: kelionėse dažnai pasijunta vienišas, nes dėl darbo tenka praleisti ne vieno artimojo ar draugo gimtadienį, galiausiai vienumoje pasitikti net ir didžiausias metų šventes. Tačiau vyras nesiskundžia ir tiki, jog daugelis dalykų priklauso nuo požiūrio.
„Man svarbu palaikyti ryšį, aš labai dažnai, gal net įtartinai, savo draugams, draugėms, šeimos nariams rašinėju: kaip tu? Arba skambinu iš niekur nieko. Socialiniuose tinkluose stengiuosi pakomentuoti kiekvienam iš eilės. Kai kuriems žmonėms gaila to paspaudimo „Patinka“, aš – visiems iš eilės. Man kartais atrodo: kai kurie žmonės pagalvos, kad gal net įsimylėjau. Tikrai daug komentuoju, visiems rašau, tikri draugai klausia, ar aš turiu antrininką, kuris už mane dirba, nes atrodo, kad visuomet esu socialiniame tinkle. Kai turiu laisvą minutę, bėgdamas iš vieno darbo į kitą visuomet skambinu kažkam iš savo draugų“, – sako O. Gasanovas.
Nuolatos lėkdamas ir sukdamasis tarp veiklų jis neturi taisyklės, kaip suderinti begalę darbų. Ir, priešingai nei dauguma, pavargęs neužsidaro namie ar tyloje. Sako, dirba nuo 6 val. ryto iki vidurnakčio, neapsiriboja tik viena užrašų knygute ir, deja, neranda balanso tarp darbo ir asmeninio laiko.
„Iš tikrųjų aš nieko nesustyguoju, gyvenu chaotišką gyvenimą. Yra svarbiausi punktai, ką per dieną turiu padaryti, tai yra mano darbai. Visa tai, kas aplink darbus, yra baisiai išsibarstę. Jeigu turiu kažkam paskambinti, atrašyti, kažką padaryti, visada darau padirbęs savo darbus, o kadangi jie nesibaigia, tai viskas nusitempia, būna, kad visą dieną neperskambinu kokiam nors žmogui. Mano gyvenimas chaotiškas, bet svarbiausia, kad darbai, kuriuos esu įsipareigojęs padaryti, būtų padaryti laiku. Juos pavyksta padaryti, o visa kita – ne“, – pažymi jis.
Beje, daug ir nelengvai dirbančiam O. Gasanovui taip ir nepavyksta susitaupyti uždirbtų pinigų. Atvirauja esantis finansiškai neraštingas ir net neskaičiuoja, kiek uždirba per mėnesį.
Aš netaupau, nesvajoju tapti milijonieriumi, turėti milžiniškų namų – man visiškai to nereikia. Man „faina“ šiandien gerai pagyventi.
„Kiekvieną dieną stengiuosi, kad būtų kažkas ypatingo, dėl to neturiu pinigų, juos visus išleidžiu užgaidoms – savo ir kitų. Jeigu noriu skaniai valgyti, perku, jeigu noriu vieno dalyko, kito, perku, nesvarbu, kiek uždirbčiau. Visą laiką taip buvo, ar uždirbdavau kelis šimtus, ar paskui tūkstantį, vis tiek taip pat stengiuosi. Pagal pajamas ir kitokie poreikiai atsiranda. Aš netaupau, nesvajoju tapti milijonieriumi, turėti milžiniškų namų – man visiškai to nereikia. Man faina šiandien gerai pagyventi.
Kelionės yra daugiausiai pinigų suryjantis dalykas, aš tas keliones sumaišiau su gyvenimu. Kartais manęs klausia, kai nuvykstu į darbinę kelionę ir apsigyvenu gerame viešbutyje: už kieno čia pinigus? Tai už savo pinigus, kaip keistai beskambėtų. Žmonės dažnai mėgsta pasinaudoti kažkieno gerumu, aš nemėgstu, kad man dovanotų, kad kas nors man nupirktų kelionę. Žinau, kad kažkas kibs, mane nervins, geriau nusiperku pats. Tada jaučiuosi labai ramiai miegodamas tame viešbutyje“, – tikina žurnalistas.
Pasak O. Gasanovo, paprasti kasdienybės dalykai, kelionės suteikia daugiau laimės nei prabangūs pirkiniai. Be to, jis nėra iš tų, kurie giliai apmąsto gyvenimo prasmę. Ir žino viena – žurnalisto darbas – tai gyvenimo variklis, verčiantis nestovėti vietoje, leidžiantis ne užsidaryti savo kiaute, o žingsniuoti tik į priekį.
„Aš niekada nedepresuoju. Kai skaitau gražių jaunų merginų mintis, kad depresija, viskas sužlugo, jų nesmerkiu, bet visą laiką galvoju: ar su manimi kažkas blogai, ar aš paprastai ir paviršutiniškai į viską žiūriu, ar su jomis blogai? Aš jų nesuprantu. Aš stengiuosi į viską žiūrėti ypač optimistiškai. Jeigu man kažkas nepatinka, aš išjungiu: yra žmonių, kurie mane nervina socialiniuose tinkluose; aš jų neišmetu iš draugų, kažkaip nemandagu, ypač kokio kolegos, bet pažymiu, jog man jo nerodytų sraute. Jeigu tave erzina, kam tau erzintis ir nervintis? Yra žmonių, kurie baisiai susierzina ir rašo šlykščius komentarus. Aš nelabai suprantu šito dalyko.
Paskui tas žmogus, išliejęs vėmalus ant kitų, serga depresija, nes jam viskas nepozityvu, tamsu ir juoda. Man atrodo, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio ir žingsnių gyvenime. Jeigu tu per daug sėdėsi ir galvosi, kokia gyvenimo prasmė... Prasmė yra pagyventi, kad būtų fainai tau ir šalia tavęs esantiems žmonėms, o kaip tas fainai, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų“, – mintimis dalijasi laidos herojus.
Plačiau – kovo 27 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
