„Bene labiausiai mūsų santykiuose vertinu tai, kad apskritai stengiamės vienas kitam sukurti progų atitrūkti nuo rūpesčių ir pabūti ramiai, sau“, – portalui LRT.lt pasakoja aktorius, rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko, pasidalijęs savo geros savijautos receptais.
Įsibėgėjant pavasariui LRT.lt pradeda straipsnių ciklą, kuriame daugelio pamilti eterio veidai, rašytojai, kūrėjai dalijasi savo geros savijautos receptais.
Karantinas vis dar kausto įprastą kasdienybę ir gyvenimo ritmą, todėl kiekvienas savaip ieškome progų atgauti jėgas ir pravėdinti mintis.
„Neneigsiu, fizinis aktyvumas ir subalansuota mityba tikrai prisideda prie geresnės savijautos, bet tai nėra vieninteliai veiksniai, lemiantys gerą bendrą būseną. Gali sveikai maitintis, judėti, tačiau viduje vis tiek jausti tam tikrą duobę. Manau, visiška pilnatvė susideda iš daugybės kintamųjų dalių, tad sureikšminti tik vieną iš jų ir nepaisyti kitų nebūtų teisinga. Į savo savijautą turėtume pažvelgti visapusiškai“, – svarsto M. P. E. Martynenko.
Karantinas kiek apribojo ir jo kasdienybę. Jis tai pat kartais susimąsto, jog būtų smagu rasti laiko pasimankštinti, tačiau čia pat priduria – judėjimo jo gyvenime ir dabar netrūksta.
„Supratau, kad mano sūnui Emanueliui labai patinka muzika, o jos klausantis jis labai mėgsta šokti. Pirmiausia pradeda suktis apie savo ašį, vėliau lakioja, o galiausiai nori, kad ir aš jį pakilnočiau. Tai ir darau. Kadangi tokiomis meno rūšimis, kaip rašymas ar skulptūra, domėtis jam dar per anksti, džiaugiuosi, kad jis atrado tą muzikos stebuklą“, – pasakoja rašytojas, prie kurio geros savijautos prisideda ir buvimo su sūnumi džiaugsmas.
Pajudėti ragina ir kitas šeimos narys – šuo Godo. Su juo taip pat tenka išeiti pasivaikščioti pamiškėm ir miškais. „O prie minėtų veiklų dar prisideda ir tai, kad kuriamės naujuose namuose. Tai taip pat pareikalauja nemažai fizinio darbo ir energijos. Taigi judėjimo turiu užtektinai“, – šypsosi pašnekovas.
Šiuo metu jo gyvenimas ganėtinai intensyvus – nauji namai, sūnus, antro vaikelio laukimas ir pastangos padėti besilaukiančiai žmonai, šuo... „Supratau, kad nuo vienų veiklų geriausiai pailsėti padeda kitos, protinis darbas gelbsti po fizinių veiklų, o užsikimšus visiems proto kanalams geriausiai pailsiu, pavyzdžiui, ką nors tvarkydamas kieme, užsiimdamas augalais. Taigi mano poilsis nėra pasyvus, tiesiog atitrūkstu nuo vienos veiklos ir susitelkiu į kitą, kuriai turiu daugiausia resursų“, – paaiškina M. P. E. Martynenko.
Tai nereiškia, kad jis neturi laisvalaikio, – pamaitinti sielą ne mažiau svarbu. Rašytojas ir aktorius pasakoja, kad neseniai vėl atrado skaitymo džiaugsmą, kuris prieš tai tarsi buvo dingęs. „Dirbant su profesine medžiaga (pjesėmis, scenarijais) labai daug laiko užimdavo teksto analizė, suvokimas. Tad prie literatūros priartėdavau dažniausiai iš profesinių paskatų. Be to, buvau susidomėjęs moksline literatūra apie fiziką, mediciną ir pan., nemažai skaičiau apie vaiko raidą ir šunų dresūrą. Prie grožinės literatūros buvau prisilietęs ganėtinai pragmatiškai.
Tačiau sugrįžau prie klasikos. Praėjusį savaitgalį perskaičiau Levo Tolstojaus „Ivano Iljičiaus mirtį“ ir Oscaro Wilde`o „Doriano Grėjaus portretą“. Vėl pajutau didžiulį malonumą, nors ir atrodo, kad klasikos kūriniai jau seniai ištampyti po įvairius kontekstus, adaptuoti, pristatyti ir interpretuoti“, – svarsto jis.
Literatūrą jis vadina ne tik savo, bet ir žmonos ramybės oaze. Nors kartais pasižiūri filmų ar serialų, jam labai mielos akimirkos, kai, užmigus sūnui ir keturkojui, dviese su žmona gali tyliai paskaityti ir pasidalyti įdomiausiomis knygose atrastomis mintimis ar įžvalgomis.
„Bene labiausiai mūsų santykiuose vertinu tai, kad apskritai stengiamės vienas kitam sukurti progų atitrūkti nuo rūpesčių (kurie kaip hidra, kuriai, nukirtus galvą, užauga dvi) ir pabūti ramiai, sau. Svarbu turėti asmeninio laiko, kai gali išryškinti minčių juosteles ir pasižiūrėti, kokių nuotraukų bei gyvenimiškų peizažų atsirado mintyse“, – geros sutuoktinių savijautos receptu dalijasi pašnekovas.
Kartais, anot jo, į geresnę savijautą reikia žengti mažais žingsneliais. M. P. E. Martynenko sako, jog stengiasi gyvenime vengti dviejų dalykų – skundų ir savigailos.
„Tai labai destruktyvūs jausmai, jie tikrai nepadeda, nebent tik išsikasti gilesnę emocinę duobę. Kai dienai baigiantis į lovą griūni be galo pavargęs, rodos, lengva pasiduoti neigiamoms mintims ir emocijoms, tačiau sąmoningumo akimirkomis pavyksta save prigriebti – jei skųsiuosi, kabinėsiuosi prie mažmožių, savęs gailėsiu ir galvosiu, kaip man blogai, geriau tikrai nepasijausiu. Taigi tokius mažus dalykus stengiuosi inkorporuoti į savo gyvenimą. Nors ne visada pavyksta, bandau“, – šypsosi jis.
