Trečiąjį sezoną LRT.lt skaičiuojančios socialinės dokumentikos laidos „Spalvos“ kūrėja Elena Reimerytė sako, kad jai nepatogių temų nėra, ji atvira apie visas savo patirtis – emigraciją, mėnesius trukusią psichoterapiją ar prieš daugiau nei dešimtmetį nustatytą policistinių kiaušidžių sindromą. Kaip ji sako LRT.lt, sunkiausia tema, kuria teko kurti laidą, – perdegimas, nes tuo metu ir pati jautė perdegimą.
– Portale LRT.lt – trečiasis tavo kuriamos socialinės dokumentikos laidos „Spalvos“ sezonas. Būtent LRT dirbo ir tavo močiutė – visų mylima aktorė, diktorė Undinė Nasvytytė.
– Labai džiaugiuosi, kad „Spalvos“ grįžo ir kad jau yra žiūrovų, kurie mūsų laukia bei pabrėžia, kad džiaugiasi šių temų pasirodymu visuomeninio transliuotojo programoje.
Darbas su LRT man turi ir sentimentalią reikšmę, nes mano močiutė U. Nasvytytė buvo ilgametė LRT radijo žvaigždė. Ji buvo nepaprastai žaisminga ir smagi, savo charizma nušviesdavo visą kambarį. Labai greitai rasdavo kalbą su jaunais žmonėmis. Tikiuosi, ir man pavyks tokiai išlikti. Išlikęs vaizdo įrašas, kuriame ji moko, kaip šypsotis prieš kamerą.
Beje, kovo 13-ąją, močiutės gimimo dieną, vyksta jau trečiasis Respublikinis Undinės Nasvytytės vardo skaitovų konkursas. Tiesa, dėl pandemijos jis vyksta nuotoliniu būdu – nufilmuoti skaitovų vaizdo įrašai patalpinti internete, juos galės išvysti visi norintys, o komisija išrinks 2021-ųjų laimėtojus. (Internetinę transliaciją nuo 11 val.galima išvysti čia.)
Tvirtai tikiu, kad norint turėti šeimą nebūtina pačiam gimdyti savo biologinių atžalų, nors tai daugeliui atrodo kaip vienintelis būdas auginti vaikus.
– Rodos, galėjai ir tu vaikštinėti LRT koridoriais, čia kurti laidas. Tačiau „Spalvos“ atkeliauja iš Londono, kur gyveni jau beveik 8-erius metus. Kas paskatino išvykti iš Lietuvos?
– Labai nusibodo Vilnius. Galvojau, kad būtų sveika ūgtelti kaip asmenybei ir pagyventi kažkur, kur nieko nepažįstu. Kur išėjęs į maisto prekių parduotuvę nesutinki ir klasės draugo, ir bendrakursio, ir buvusio kolegos per vieną apsipirkimą.
Visą gyvenimą nugyvenau Gedimino prospekte ir atrodė sveika pakeisti aplinką. Ketinau išvažiuoti į Berlyną, dievinu tą miestą ir jo dvasią, bet sutikau savo partnerį Paulių ir persigalvojau. Džiaugiuosi, kad pagyvenau užsienyje, nes tai labai praplėtė mano požiūrį, dėl to „Spalvos“ ir yra tokios aštrios, žvalios ir, svarbiausia, tematiškai gaivios Lietuvos kontekste.
– Esi dirbusi reklamos agentūroje, rašei žurnalams, kaip tavo kelyje atsirado dokumentika? Galbūt dokumentikos kūrėją savyje atrasti padėjo gyvenimas užsienyje, o gal ir į įvairias temas pakeitei požiūrį, iš Lietuvos parsivežtą išankstinį nusistatymą?
– Pirmus kelerius metus Londone nedirbau su dokumentika, bet labai daug jos žiūrėjau per BBC. Man buvo įdomu tokia forma pažinti kitokį gyvenimo būdą. O jei būčiau neemigravusi, kaip ir minėjau, turbūt negalėčiau pristatyti tokios temų amplitudės.
Dokumentiką atsitiktinai pradėjau kurti Lietuvoje. Pamenu, grįžau trims savaitėms namo, nes norėjau pasitikrinti sveikatą. Tuo metu kaip tik lankiausi pas psichologę. Man nuolat būdavo liūdna. Ilgai su ja dirbome, gal kokius 9 mėnesius. Tačiau ji vis stebėjosi – atrodo, kad viską darau tinkamai, sveikai maitinuosi, sportuoju, dirbu, tad atrodo, kad nėra dėl ko išgyventi. Ji pasiūlė apsilankyti pas psichiatrą, svarstė, kad mano nuotaikų svyravimai susiję su cheminiu disbalansu ir man reikalingi antidepresantai.
Taigi, grįžusi į Lietuvą tyrimų, prisiminiau ir tai, kaip anksčiau mėgau kalbinti žmones dirbdama žiniasklaidoje. Tuo metu čia kaip tik vyko „#MeToo“ sprogimas. Buvo keista matyti, kad čia diskusija vystosi visiškai kitaip, nei Anglijoje ar kituose pasaulio miestuose. Svetur žymūs žmonės stengėsi išreikšti palaikymą ir solidarumą priekabiavimo aukoms, net jei ir nepritarė „#MeToo“ metodams, demonstravo supratimą.
Lietuvoje pasirodė nemažai socialinių tinklų įrašų, kuriuose buvo drastiškai kritikuojamos merginos, pasidalijusios savo patirtimi. Man tai pasirodė keista, supratau – apie „#MeToo“ ir feminizmą Lietuvoje norėčiau pakalbinti nusimanančius šiais klausimais žmones. Taip ir prasidėjo pirmieji interviu.
Paskui buvau grįžusi į Lietuvą ir ilgesniam laikui, atsirado įvairių man labai įdomių projektų. Grįžau į žurnalistiką, bet jau kaip dokumentikos kūrėja.
– Rodos, ir apie save kalbi labai atvirai. Ar yra temų, kurios tau pačiai yra nepatogios, sunkios?
– Mano moto yra kalbėti visomis temomis ir ypač tomis, kurios man nepatogios, nes tada sutinki kitų žmonių ir jos tampa patogios. Tarkime, apie tai, kad lankiausi pas psichologą, vėliau turėjau vizitą pas psichiatrą, kad man būtų išrašyti antidepresantai, – man apie tai kalbėti nesunku. Kitokiu būdu vaistai ir nėra išrašomi.
Įdomu tai, kad antidepresantai nieko nepakeitė, nes jau buvau pradėjusi dirbti tai, ką noriu, ir jaučiausi gerai. Psichiatras kažkiek tą numatė ir per mūsų susitikimą sakė: „Jūs, jaunimas, nesuprantate, jeigu vadovas sako „šluok laiptus iš apačios į viršų“, tai ir šluoji, o ne atsikalbinėji, kitaip turi dirbti kūrybinį darbą arba esi Numavičius.“
Ta remarka labai keistai nuskambėjo, bet jis turėjo omenyje, kad man reiktų keisti sausoką darbą biure į labiau sau tinkantį, dinamiškesnį, arčiau žmonių istorijų. Toks dabar ir yra mano darbas.
Vis tik sunkiausia laida, kurią kūriau, man buvo laida apie perdegimą. Kas kartą labai įsijaučiu į temą, kurios imuosi. Iš pradžių tos temos žadina mano smalsumą, sudomina, o per porą savaičių tampa tuo, kuo aš gyvenu.
Kai rengiau šią temą, man ir pačiai buvo sunku – dėl pirmojo karantino buvo sudėtingiau filmuoti, pašnekovai jautėsi nesaugiai, tad nemažai interviu buvo atšaukta ar atidėta. Kurdama tą laidą ir pati jaučiau perdegimą, tad buvo išties nelengva.
– Ieškodama pašnekovių kalbėtis apie policistinių kiaušidžių sindromą (PKS), taip pat atvirai rašei, kad ir pati jį turi.
– Manau, kad apie PKS kalbama labai mažai, kaip ir apie kitus ginekologinius sutrikimus. PKS ilgus metus buvo gydomas operacija ar paskiriant kontraceptines tabletes. Neatsižvelgiant į tai, ar moteris galvoja apie šeimos pagausėjimą, ar ne. Taigi norisi dar daugiau pasidomėti šia tema, kelti klausimus ir gauti atsakymus.
Dažnai apie tai kalbėti viešai moterys nemėgsta. Man tai nepatogumo nekelia, juolab kad su savo aplinkos žmonėmis visuomet kalbu ganėtinai atvirai. Tačiau mane nustebino tai, kad, pasidalijusi įrašu, sulaukiau gal 30 moterų žinučių. Visos jos rašė, kad ir joms nustatytas PKS, tik jis kiekvienai pasireiškia skirtingai.
Šis sutrikimas išties gali pasireikšti labai skirtingais simptomais. Kartais vėluojančiomis menstruacijomis, o kartais veido plaukuotumu, antsvoriu ar odos problemomis, pvz. akne ir kt. Man sindromas pasireiškia polinkiu į atsparumą insulinui ir plaukų slinkimu, bet, tarkime, neturiu aknės ar padidėjusio plaukuotumo.
Istoriškai buvo sakoma, kad tai barzdotų moterų liga, bet tai taip mažai ištirtas sindromas, kad pačios medikės, kurios jį turi, nesutinka su dabartinėmis formuluotėmis. Šį sindromą turi vidutiniškai kas dešimta moteris. Labai daug.
Paskelbus, kad apie tai kalbėsime, gavau apie dvidešimt laiškų iš pačių įvairiausių moterų su visiškai skirtingais simptomais, vienintelis bendras dalykas, kad jos visos turi policistines kiaušides. Tai toks reiškinys, kai mažos it perliukai skysčio pūslelės susiformuoja kiaušidėse.
Taigi seku savo mitybą, geriausiai jaučiuosi beveik visiškai nevartodama angliavandenių, nors medikai Lietuvoje ragina angliavandenių visiškai neatsisakyti. Be to, angliavandeniai labai žmonėms patinka ir esu šiek tiek priklausoma nuo šokolado, ypač kai patiriu stresą, kas man yra žiauriai nesveika.
Pradėjau daugiau domėtis ketogenine mityba, protarpiniu badavimu, gliukozės kiekio organizme svyravimais, seku vadinamuosius influencerius, kurie socialiniuose tinkluose dalijasi savo cukraus kraujyje rodikliais, nors neserga diabetu, pasakoja apie jiems pasiteisinusius mitybos planus ir pan. Man tai įdomu.
Ir laidose planuoju pakalbinti nefrologų iš Kanados, kurie galėtų daugiau papasakoti apie tai, kaip inkstai ir kiti medžiagų apykaitoje dalyvaujantys organai, endokrininė sistema reaguoja į protarpinį badavimą.
– Vis tik policistinių kiaušidžių sindromas gali būti siejamas su sunkumais planuojant šeimą ar nevaisingumu. Tai neišgąsdino?
– Ne, nes aš tvirtai tikiu, kad norint turėti šeimą nebūtina pačiam gimdyti savo biologinių atžalų, nors tai daugeliui atrodo kaip vienintelis būdas auginti vaikus. Kita vertus, labai daug moterų su šiuo sindromu pagimdo vaikus, jos nėra nevaisingos, tiesiog dėl hormonų disbalanso, jeigu į tai neatsižvelgiama, gali būti sunkiau pastoti. Bet yra išsami knyga, kurią parašė Jasonas Fungas ir Nadia Brito Pateguana „The PCOS Plan“, joje labai detaliai paaiškinama šio sindromo istorija.
Apskritai, man keista, kad apie ginekologines ligas dažniausiai kalbama iš vaisingumo perspektyvos. Tačiau juk tai nėra pagrindinė priežastis, kodėl ginekologinės problemos turėtų būti gydomos. Gera sveikata, bendras hormonų balansas apskritai svarbus mūsų savijautai, gyvenimo kokybei.
Kai sužinojau, kad man PKS, man tebuvo 19 ar 20 metų, galimybė pastoti man nerūpėjo, tiesiog norėjau daugiau sužinoti apie patį sutrikimą. Manau, teisinga kelti klausimus ir domėtis, juk PKS susijęs su visa endokrinine sistema, atsparumu insulinui, hormonų disbalansu.
– Ši ir kitos tavo nagrinėjamos temos reikalauja nemažai laiko, pasiruošimo ir pastangų, o, esant tokiam kiekiui informacijos internete, jos tiesiog gali pasimesti sraute...
– Mėgstu iššūkius, man patinka temos, kurios atneša ką nors naujo. Jei pastebiu, kad yra tam tikra visuomenės dalis ar grupė, kuri išgyvena tam tikrą neteisybės jausmą, jei pajuntu, kad yra žmonių, kuriems trūksta atsakymų, stengiuosi suteikti daugiau šviesos.
Kaip ir pasakojau, esu moteris, turinti PKS, apie tai žinau jau 11 metų. Anksčiau apie tai laidos kūrusi nesu, bet kai ėmiausi šios temos, pamačiau, kad yra daugybė moterų, kurios taip pat gyvena su šiuo sutrikimu, ir būtent atsakymų joms labai trūksta. Ir tai nėra vien tik Lietuvos problema, pasaulyje šios srities tyrimų taip pat atliekama nepakankamai.
Norisi kalbėti svarbiomis temomis, bet nesinori to daryti sausoku reportažu, todėl su komandos nariais stengiamės, kad laidos būtų gyvos, nepabostančios, dinamiškos, papildytos tikromis istorijomis, tikromis patirtimis. Net ir kalbindama specialistus stengiuosi, kad būtų žmogiškas ryšys, nenoriu, kad tai būtų formalus pokalbis, informacija, kuria jie jau dalijosi kituose savo interviu.
Nematau prasmės kurti to, ką jau galima rasti internete. Visuomet pasitikrinu, kas jau yra nagrinėta Lietuvoje, ir jei randu medžiagos panašia tema, stengiuosi pamatyti naujų temos kampų.
– Akivaizdu, kad apie kiekvieną temą kalbi su didžiuliu entuziazmu ir įsijautimu, užsiminei ir apie užklumpantį perdegimą. Ar jau išmokai save tausoti ir pailsėti?
– Mokausi, dabar būtinai vieną dieną per savaitę turiu nedirbti ir legaliai leidžiu sau pailsėti. Žinoma, pasitaiko, kad netyčia vėl pradedu dirbti. Tiesa, manau, kad 2020-ieji daugeliui buvo perdegimo metai. Londone buvo etapas, kai dėl karantino ribojimų iš namų galėjome išeiti tik kartą per dieną ir tik valandai. Tai prisideda prie tam tikros įtampos ir gali pasidaryti sunku.
Prisideda ir nerimas dėl pasaulyje esančios padėties. Turbūt per praėjusius metus daug kas prisitaikė, turi kitokių lūkesčių ir jau pradeda galvoti apie šios situacijos pabaigą.
– Nors minėjai, kad gyvendama užsienyje gali kalbėti platesne temų amplitude, ar kada susimąstei, jog norėtum grįžti gyventi ir kurti į Lietuvą? O gal norėtum išvykti į kitą pasaulio šalį?
– Šiandien, kai gyvename pandemijos pasaulyje, labai sunku galvoti apie keliones ar kraustymąsi. Apskritai sunku įsivaizduoti kažkokius planus. Gyvenimo, kokį turėjau Lietuvoje, kartais labai ilgiuosi, daug leisdavau laiko su draugėmis ir draugais, rengdavom vakarėlius, vaikščiodavom parkuose, gatvėse ar palei upę ir tas gyvenimas tikrai buvo labai spalvingas.
Tačiau man buvo vos dvidešimt treji metai, kai išsikrausčiau. Minėti draugai ir draugės taip pat pasikeitė ir tiek daug laiko vaikštinėdami ar bendraudami nebepraleidžia, turi įsipareigojimų, tapo sėslesni. Nors turbūt visada žmogus pasiilgs savo kaimo ir jį idealizuos. Man labai patinka išgirsti, kaip kam sekasi ir kaip toliau žmonės gyvena. Vilnius visada bus mano kaimas.
– Dažnas svetur apsigyvenęs tautietis sako, jog ten niekada nesijautė savas. Ar tavo patirtys emigracijoje kitokios? Jautiesi Londone sava?
– Londonas toks mišrus, labai konkurencingas ir greitas miestas, kuriame iš dalies turbūt niekas nesijaučia tikrai savas. Nėra tokio vieningumo, kurį žmonės įsivaizduoja vietose, kuriose jaučiasi galbūt savi.
Kita vertus, aš gal niekur nesijaučiu sava ir mėgstu procesus stebėti iš šono, niekada nesu kažkokio reiškinio, grupės, bendruomenės dalis. Gal tai ir paskatina mane kurti dokumentiką.
– Pakalbėkime apie „Spalvas“, kai kurie sako, kad laida kalba labai jautriomis temomis, kitiems kai kurios jų vis dar atrodo nepatogios.
– Manau, kad man ir visai „Spalvų“ komandai yra labai svarbu kalbėti apie temas, kurios Lietuvoje yra aptariamos per mažai ar pateikiamos vienapusiškai. Taip pat yra temų, kurios lyg ir pasiekė mūsų visuomenę, tačiau nebuvo aptariamos plačiau.
Be to, manau, kad net jei ir vadinsime kažkurias temas nepatogiomis, Lietuvos žiūrovai žiūri ne tik LRT, jie turi prieigą prie „Netflix“, taip pat ir prie internetinių programų, kurias taip pat žiūri ir užsienio žiūrovas. Taigi, nematau prasmės jų saugoti nuo nepatogių diskusijų, vykstančių kitose Europos Sąjungos ar pasaulio šalyse, tokiu atveju mes tik atimame iš jų galimybę gauti nevienapusišką ir įvairią informaciją skirtingomis temomis.
Su komanda stengiamės pristatyti temas, kurios, mūsų manymu, nėra nepatogios, jos veikiau yra įdomios, naujos, žvalios. Pavasarį bus aštuoneri metai, kai gyvenu Londone, taigi džiaugiuosi galėdama pakalbinti pirmaujančius savo srities specialistus užsienio šalyse, galbūt net tuos pačius, kurie kalba per BBC ar savo šalies televizijos kanalų eteryje.
O ir tikras savo istorijas pasakojančių herojų, panašių į mūsų kalbinamus, Lietuvoje galbūt nesutiksite, pvz. gėjų tėčių, auginančių vaikus, vedančių juos į darželius. Kadangi Lietuva yra ganėtinai maža šalis, kur daug žmonių vieni kitus pažįsta, atvirai kalbėti apie tam tikrus dalykus dar yra per sunku, prabilęs galbūt nesijausi saugus savo aplinkoje.
Daug didesnėje Anglijoje ar kitoje užsienio šalyje yra paprasčiau – net ir prabilęs, pašnekovas galbūt jausis ramiau. Tiesa, nesakau, kad Lietuva yra unikali savo protestais ar visuomenės reakcijomis. Pvz., atvirumas LGBT temomis bruzdesio sulaukia ir Jungtinėje Karalystėje. Įvairių priešpriešų galima išvysti ir kitose šalyse.
– Papasakok apie naująjį „Spalvų“ sezoną.
– Visos temos, kurių ėmėmės, narpliojamos kampais, kokių mums, atrodo, trūksta Lietuvoje. Pavyzdžiui, kurdami laidą apie abortus sužinojome, kad apskritai tokios patirtys, kai moterys nesigaili savo pasirinkimo, nėra pristatomos. Smagu, kad tai pastebėjome. Pirmoje laidoje kalba pačios moterys, kurios ir patyrė abortą.
Antroje laidoje – specialistai, kurie irgi pastebėjo, kad trūksta kitos perspektyvos kalbant šia tema.
Sezonas prasidės su nėštumo nutraukimo ir aplinkosaugos temomis. Kiekvienai jų bus skiriamos net dvi laidos, nes su komanda nusprendėme, kad šios temos yra itin mažai aptariamos Lietuvos žiniasklaidoje.
Ir nors viena akademikė man sakė, kad Lietuvoje yra ganėtinai nepalankus klimatas kalbėti lytiškumo ar aplinkosaugos temomis, tai buvo tik dar vienas ženklas, kad skatinti šias diskusijas yra tiesiog būtina.
Gyvendama Londone, prie senų parkų, pastebiu, kaip čia puoselėjamas kraštovaizdis, – prie kiekvieno eukalipto yra lentelė, kurioje aprašyta jo istorija, kodėl jis toks svarbus. Mano nuomone, Lietuvoje per mažai diskutuojama apie brandžius medžius.
Matydama, kaip jie vertinami kituose Europos miestuose, suprantu, kad šia tema tikrai yra ką papasakoti. Todėl naują sezoną pradedame gan jautriomis, tačiau itin didelę svarbą mums turinčiomis temomis.
