„Kad mažiau norėtume baksnoti į vaikų klaidas, kartais pravartu užsidėti rožinius įsimylėjėlio akinius“, – portalui LRT.lt sako aktorė, teatro studijos ankstyvam ugdymui įkūrėja Kristina Savickytė, pastebinti, kad tėvai ne visada moka išsakyti pastabas ar pagirti savo atžalas. Trijų vaikų mama prisiminė iššūkius, su kuriais susidūrė augindama jau studentes dukras ir pradinuką sūnų.
Šiandien, kai dėl karantino mūsų saviraiška yra apribota, vis garsiau kalbame apie jos svarbą. Įprasta, kad ir tėvai nuolat suka galvą, kuo užimti vaikus, kaip atrasti jų talentus, kad po pamokų jie su džiaugsmu skubėtų į sporto ar meninės veiklos pamokas, turėtų pomėgių.
„Manau, tėvai turėtų parodyti vaikams tam tikras kryptis, supažindinti su įvairiomis galimybėmis, tačiau svarbiausia – stebėti savo vaikus, pastebėti, kur jie įsitraukia, linksta, klausti jų, ko norėtų“, – svarstė K. Savickytė, prisiminusi asmeninę patirtį.
Ji pati – trijų vaikų mama. Anksčiau televizijos žiūrovus žavėjusios smalsiosios „Tele bim-bam“ ekspertės dvynės Justina ir Gabija šiandien studijuoja Anglijoje, o savo kelią sieja su aktoryste ir scenos menais.
„Su jomis jau nuėjome ugdymo kelią, tad šiandien savo kelio jos ieško pačios. Pamenu, kad būdamos mažos jos norėjo daug kuo užsiimti, tad mano, kaip mamos, užduotis buvo ne kur nors nukreipti, o stabdyti, kad jų tvarkaraštis nebūtų perpildytas“, – su šypsena prisiminė moteris.
Su vaikais lengviau būna tada, kai supranti, kas vyksta su jais, kokiame raidos etape jie yra, su kokiais iššūkiais susiduria.
Mergaitės pačios rinkosi, kas įdomu, abiem prie širdies buvo muzikos mokykla. „Tiesa, jos labai daug laiko praleido kartu – drauge ėjo į mokyklą, drauge ėjo ir į muzikos mokyklą. Norėjosi, kad kiek daugiau laiko praleistų atskirai. Kadangi abi mergaitės gražiai piešė, siūliau vienai lankyti dailės pamokas, sakiau, kad mūsų šeimą praturtintų tai, kad jos lanko skirtingus būrelius. Tačiau abi užsispyrė lankyti muziką, šokius“, – pasakojo K. Savickytė.
Sūnui Motiejui dabar – devyneri. Kristina sako, kad nemažai su sūnumi kalbasi apie tai, kas jį domina, prie ko linksta širdis, ir stengiasi suteikti laisvę rinktis – ji pasitiki sūnaus kūrybiškumu ir pasirinkimais. Taigi Motiejus, kaip ir sesės, lanko muzikos mokyklą. „Jis pats taip pasirinko, tad yra motyvuotas ir man papildomai jo motyvuoti bent kol kas nereikia“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesa, anot aktorės, papildoma veikla naudinga ir dėl dar vienos priežasties. „Man svarbu, kad vaikas turėtų dar vieną ratą žmonių, su kuriais bendrauja. Geriau pagalvojus, jei vaikui nepavyktų užmegzti ryšio su klasės ar kiemo draugais, jis turėtų dar vieną erdvę, kurioje gali megzti pažintis“, – kalbėjo K. Savickytė.
Ir nors dažnam tėvui svarbu, kad vaikas būtų užimtas ir lavintų skirtingus talentus, dažnai labiau akcentuojami pasiekimai mokykloje ir pirmiausia geri pažymiai. K. Savickytė taip pat džiaugiasi vaikų pasiekimais mokykloje, tačiau sako, jog reikia nenuvertinti po pamokų lankomų būrelių.
„Kai augo mano dvynės, viename tėvų susirinkime kilo diskusija, kad popamokinė veikla – antraeilis dalykas, svarbiausia – darbas pamokose ir namų darbai. Valgau duoną iš aktorystės, tad susimąsčiau – man svarbiausia yra taisyklingai kalbėti lietuviškai, tačiau visi kiti dalykai iš mokyklos veikiau svarbūs bendram išsilavinimui. Yra daug žmonių, kurie pasirenka su menu susijusią profesiją, pragyvena būtent iš papildomos veiklos, kurią kažkada pasirinko kaip būrelį – muziką, dailę ar panašiai“, – pasakojo aktorė ir paakino, kaip svarbu stebėti savo vaiką ir pastebėti jo talentus.
Kad mažiau norėtume baksnoti į klaidas, kartais pravartu užsidėti rožinius įsimylėjėlio akinius.
Mokyklą ir įvairius būrelius lankančių vaikų tvarkaraštis neretai būna ganėtinai įtemptas. „Jei vaikas išeina į mokyklą anksti ryte, o namo grįžta apie 19 valandą ir dar turi sėsti prie namų darbų, veikiausiai akivaizdu, koks krūvis tenka. Taigi nuolat tenka leistis į derybas su savimi – pagalvoti, ar tikrai vaikas turi mokytis vien tik aukščiausiais pažymiais, ar svarbu, kad jis lavintų ir kitus savo gebėjimus. Visur turi būti pusiausvyra, – sakė K. Savickytė ir pasiūlė prisiminti, kad ir mes, suaugusieji, ne visada spėjame sugrįžę iš darbo tobulai sutvarkyti namus, paruošti vakarienę: – Tad pagalvokite, kad paauglių dienotvarkė neretai primena neįmanomą.“
Moteris svarsto, kad kartais net per daug išgyvendavo dėl atžalų pažymių, tačiau dabar sakosi supratusi, kad ne tai lemia, kokią profesiją vaikas pasirinks: „Nesakau, kad tėvai negali turėti lūkesčių, bet jie turi būti supratingi, jautrūs ir būti šalia vaiko, jį matyti ir girdėti. Kai reikia, vaikui padėti, o kai reikia – atleisti lūkesčių vadžias.“
Apie vaiko savivertę ar pasitikėjimą savimi, anot K. Savickytės, daugiau galėtų papasakoti psichologai, tačiau ji pastebinti, kad tėvai vis dar linkę baksnoti į vaikų klaidas.
Nuolat tenka leistis į derybas su savimi – pagalvoti, ar tikrai vaikas turi mokytis vien tik aukščiausiais pažymiais, ar svarbu, kad jis lavintų ir kitus gebėjimus.
„Nemažai domiuosi, klausausi seminarų su psichologais, tad pastebiu, kad dar nesame iš tų, kurie žavisi kiekvienu vaiko žingsniu. Kai tik vaikas pradeda lankyti mokyklą ar būrelį, tėvai nori pataisyti visas jų klaidas, galbūt taip siekdami užsiauginti savo, tėvų, savivertę. Manau, svarbu, kaip mes giriame vaiką. Informacijos apie tai internete yra nemažai.
Iš kūrybinės pusės visuomet siūlau susitelkti ne į rezultatą, o į procesą. Pavyzdžiui, esu girdėjusi ne vieną pasakojimą apie tai, kad darželyje nupiešęs ne geltoną saulę vaikas sulaukė pastabų. Pirmiausia vaiko piešinys suaugusiajam turi sukelti smalsumą – galima jo paklausti, kodėl nupiešė kitokios spalvos saulę. Galbūt jis paprasčiausiai nesurado geltono pieštuko, galbūt vaikas tądien nusprendė piešti žaliai ar panašiai. Užuot tikinę, kad saulė turi būti geltona, turėtume tiesiog su vaiku pasikalbėti“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Ji pati žiūrėdama į savo vaiko darbą pirmiausia stengiasi suprasti, kas patiko. Gali būti, kad vien jau tai, kad vaikas susikaupęs piešė 15 minučių, yra gerai. „O kad mažiau norėtume baksnoti į klaidas, kartais pravartu užsidėti rožinius įsimylėjėlio akinius. Veikiausiai kiekvienas iš mūsų, suaugusiųjų, prisimena, kaip susipažinę su mylimuoju matome tik gerąsias jo puses. Lygiai taip pat turėtume žvelgti į vaiko kūrybinę veiklą. Klaidas vaikui dar spėsime parodyti, juolab kad klaidos galimybė kūryboje – labai svarbi“, – svarstė K. Savickytė.
Aktorė, kaip ir daugelis tėvų, per karantiną susidūrė su nuotoliniu mokymu. Kadangi tam tikra prasme tapo ir sūnaus mokytoja, K. Savickytė sako turinti ir klaidas taisyti, kita vertus, reikia mokėti tai daryti. „Tarkime, Motiejus perrašinėja kokį nors tekstą, padaro vieną kitą rašybos klaidą – kažkur nosinės neužkabino, kažkur raidę praleido. Žinoma, jaučiu pareigą parodyti klaidas, tačiau stengiuosi pradėti ne nuo jų.
Man svarbu, kad vaikas turėtų dar vieną ratą žmonių, su kuriais bendrauja.
Pirmiausia randu kelis argumentus, ką jis padarė gerai. Pavyzdžiui, buvo labai susikaupęs, ganėtinai greitai parašė, o tada pridedu, kad paliko porą klaidų. Taip vaikas ramiai priima savo klaidas ir neima giliai į širdį“, – pasakojo pašnekovė.
Su vaikais dirbanti K. Savickytė nemažai domisi vaikų ugdymo ir psichologijos klausimais. Tai susiję ir su darbu, ir su noru pakeisti tam tikrus dalykus, kurie, jos pačios manymu, galbūt atkeliavę iš pačios vaikystės ir trukdo tapti tokia mama, kokia norėtų būti.
„Supratau, kad noriu geriau suprasti, kas vyksta su manimi kaip su žmogumi, kokios situacijos mane vargina (kai galbūt turiu nepamatuotų lūkesčių, pasvarstau, kad dėl nuotolinio mokymo reaguoju neįprastai) ir panašiai. Todėl domiuosi psichologija, padedančia pažinti save. O ir su vaikais lengviau būna tada, kai supranti, kas vyksta su jais, kokiame raidos etape jie yra, su kokiais iššūkiais susiduria.
Pavyzdžiui, lengviau pakelti paauglystę, kai žinai, kad tai metas, kai vaikas turi susirasti save, atsiskirti nuo tėvų. Galbūt todėl jis pasako aštresnį žodį, kuris mamą gali užgauti. Panašius dalykus pakelti ir išgyventi bus lengviau, jei pažinsime vaikus“, – atskleidė aktorė ir pasidžiaugė sutinkanti daug smalsių tėvų, kurie nori būti geri tėvai, tad domisi psichologija, dalyvauja seminaruose, skaito knygas.
