1986 m. sprogus Černobylio atominės elektrinės branduoliniam reaktoriui, daugelis žmonių ne tik iš Ukrainos, bet ir iš aplinkinių šalių – taip pat ir Lietuvos – tapo istorinės katastrofos liudininkais. Nuslinkę plaukai, įspėjimai apie nevaisingumą ir griežti įsakymai neprasitarti apie avariją – žmonių prisiminimai iš tų metų balandžio mėnesio gyvi dar ir šiandien.
Nuo sausio 10 d., 21.00 val. LRT TELEVIZIJA pradeda rodyti daugybę apdovanojimų pelniusį istorinį mini serialą „Černobylis“, kurio didžioji dalis veiksmo nufilmuota Lietuvoje.
Viena pirmųjų Lietuvoje apie avariją sužinojusi Audronė Galvonaitė
Viena pirmųjų Lietuvoje apie kaimyninėje Ukrainoje įvykusią Černobylio katastrofą sužinojo klimatologė Audronė Galvonaitė. Kaip pasakojo portalui LRT.lt, tuo metu ji dirbo Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje ir labai gerai prisimena šiltą 1986-ųjų pavasario – avarijos – dieną: „Viskas buvo taip slapta. Kurgi... visus išvijo svogūnų rinkti, paradai vyko. Buvo viskas daroma nuslėpti įvykį.“
A. Galvonaitė pasakojo, kad tą dieną, kai sužinojo žinią, su kolegomis iš Fizikos instituto valė miškus Aukštuosiuose Paneriuose, kai staiga vidury darbo išlėkė vienas iš darbuotojų ir sušuko: „Greit visi iš miško!“
Moteris prisiminė, kad tuo metu niekaip nesuprato, kas vyksta, tik vykdė nurodymą – darbuotojai greitai sulėkė į darbo vietą, kur išgirdo kol kas nerišlią žinią, kad „klaikiai padidėjęs radiacinis fonas“ ir negalima būti lauke. Tik paskui, anot jos, išsiaiškino, kad įvyko Černobylio avarija.
Tuo metu sinoptikė gyveno bendrabutyje. Ji prisiminė, kad pirmasis dalykas, kurį padarė parlėkusi namo – nurodė visus vaikus greitai parginti iš lauko, taip pat iš karto liepė nusirengti visus drabužius, nukabinti užuolaidas, jeigu langai buvo atviri.
Moteris pasakojo, kad nors situacija kol kas buvo neaiški, trūko informacijos, bet ji susidarė vis aiškesnį vaizdą, kadangi tuo metu rinko visą meteorologinę informaciją ir stebėjo vadinamąsias atbulines pernašas – iš kur ateina oro masė.
„Aš rinkau pernašas ir gerai mačiau, kad buvo labai nedėkinga situacija mums“, – sakė A. Galvonaitė.
Klimatologė prisiminė, kad Fizikos institutas vienas pirmųjų šalyje pastebėjo pakitusį radiacinį foną, tačiau specialistams buvo griežtai liepta tylėti: „Taip, taip. Kategoriškai buvo liepta tylėti. Per radiją ir televiziją transliavo gražius paradus, svogūnų rinkimą, važiavo garsieji dainininkai dainuoti į Ukrainą ir visur kitur. Va, kaip saugojo žmones.“
Nepaisant gražių vaizdų per televiziją, pavojus niekur nedingo. Balandžio 29 d. Vilnius gavo didžiausią dozę. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos, sako A. Galvonaitė. Vėliau dozę gavo centrinė Lietuvos dalis ir kitos šalies vietovės.
„Kas turėjo problemų su struma (padidėjusi skydliaukė – LRT.lt) iš karto pradėjo jausti simptomus. O mums, kitiems, buvo toks jausmas, kad gerklėje – kažkoks gumulas. Kažką jauti, bet nežinai ką. Tai tyrė visų skydliaukes, tyrė visus produktus. Tyrė viską, kas tik buvo įmanoma“, – pasakoja A. Galvonaitė. Be to, anot jos, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tokie produktai kaip sviestas, grietinė buvo švarūs – radioaktyvių medžiagų nebuvo rasta.
„Beje, kadangi buvo gražios dienos, visi keliavo į pliažus, labai įdomiai įdegė saulėje. Įdegis, sakyčiau, buvo rožinės-violetinės spalvos“, – apibūdina A. Galvonaitė.
Daugiau A. Galvonaitės prisiminimų apie Černobylio avariją skaitykite čia.
Taip pat skaitykite
Po sprogimo Pripetėje patruliavęs lietuvis Algis
Lietuvis Algis Černobylyje atsidūrė praėjus vos kelioms dienoms po atominės elektrinės avarijos. Kiek anksčiau LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ jis pasakojo, kad jaunam, vos 18-kos vaikinui tada tai labiau priminė įdomų nuotykį, o nežinia dėl ateities apėmė tik grįžus į Lietuvą skaitant rusišką spaudą ir išgirdus gydytojų prognozes, kad negalės turėti vaikų.
„Žinia atėjo nelauktai, mes tarnavome tarybinėje armijoje. Rytas, visus pakelia, iš niekur nieko perrengia nuo kojinių iki pat viršaus, susodina į traukinį ir išveža. Buvo įdomu – mus kažkur veža. Paskui pusiaukelėje ateina karininkas su laipsniu ir mums paaiškina: sprogo atominė elektrinė, jūs važiuojate likviduoti padarinių.
Mums, 18-mečiams, tai nebuvo kažkas tokio. Faina, įdomu, važiuosim kažkur kažką likviduoti. Mes buvome nežinioje, kas ten bus. Perspėjo, kad ten yra pavojinga sveikatai, bet ar 18-mečiui įdomu, kad ten pavojinga sveikatai, kad ten yra radiacija?“ – prisiminė Algis.
Apie radiaciją tada dar jaunas vyras buvo girdėjęs nedaug: kad to negali užčiuopti, neįmanoma pajusti radiacijos skonio ir pan. Tiesa, Algis atmena, kad kiti supanikavo, kalbėjo apie tai, kad reikėtų bandyti pabėgti iš traukinio.
„Bet mums paaiškino tiesiai šviesiai: jūs davėte priesaiką, galite bėgti, bet tuo laiku buvo Sąjunga, sako: jeigu mes jus pagausime, tai pasodinsime ilgam“, – kalbėjo laidos pašnekovas.
Prie Černobylio AE dirbę vyrai nešiodavo guminius kombinezonus, būdavo privaloma nešioti respiratorius – taip apsirengus jau po pusvalandžio būdavai visas šlapias, pasakoja Algis.
„Mums nuo respiratorių berdavo veidus. Mes ne visai paklusnūs kareiviai būdavome, tai važinėdavome ir su paprasta uniforma. Ir mums tai nebūdavo kažkokia tragedija. Kai man mama rašydavo laiškus, kad vaikšto su ploščiais, jog nepaveiktų radiacija, mes laisvu laiku su trumpikėmis degindavomės atsigulę“, – prisiminimais dalijasi jis.
Jeigu kas tada būtų atskleidę, kokia išties situacija rimta, kad dėl radiacijos gali numirti už savaitės, Algis įsitikinęs – dauguma būtų iš ten pabėgę. Pačią elektrinę laidos svečias matė iš 500 metrų atstumo – į ją jis niekada nebuvo įleistas. Iš tokio atstumo, anot jo, situacija neatrodė siaubinga. Apie situacijos rimtumą Algis suprato tik grįžęs namo į Lietuvą.
„Tada buvome suregistruoti pas gydytojus ir labiau pradėjo aiškinti. Kai grįžome, skaitydavome rusišką spaudą, netgi matydavai, kad tas, kuris buvo šalia likviduojant elektrinę, jau mirė, to nebėra, to nebėra... Tada pasidarė truputėlį neramu“, – kalbėjo pašnekovas.
Černobylyje Algis praleido apie mėnesį. Pasak A. Unikausko, dabar skaičiuojama, kad likvidatoriai, kurie dirbo Černobylio avarijos vietoje iš karto po nelaimės, vidutiniškai gavo nuo 8 000 iki 16 000 mSv apšvitos dozę. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad tie, kurie dirbo kiek vėliau, nuo 1987–1990 metų, vidutiniškai gavo 120 mSv apšvitos dozę – panašią dozę gautų žmogus, kuriam būtų padarytos 6 000 krūtinės rentgeno nuotraukos. Gyvenant Lietuvoje tiek natūralios spinduliuotės būtų gaunama maždaug per 35 metus.
„Kiekvienais metais buvo privaloma [tikrintis]. Buvo stebima skydliaukė, kad funkcionuotų normaliai. Buvo truputį streso, kai grįžome iš armijos ir mums pasakė, kad mes, kaip vyrai, jau būsime nevisaverčiai, būsime nevaisingi, bet gydytojų prognozės nepasitvirtino. Turiu 4 sveikus vaikus“, – kalbėjo laidos svečias.
Daugiau katastrofą iš arti mačiusio Algio prisiminimų rasite čia.
Taip pat skaitykite
Černobylio avarijos padarinius likvidavęs kėdainietis Vasilijus
Vasilijus Rysakovas buvo vienas iš daugiau nei aštuoniasdešimt kėdainiečių, 1986 metų birželio 16 d. išvykusių likviduoti Černobylio padarinių. Vyras su leidinio „Rinkos aikštė“ skaitytojais dalijosi savo prisiminimais ir pasakojo išgyvenimus, kuriuos patyrė ten būdamas.
„Mane išvežė pirmuoju reisu į Černobylį iš Kėdainių. Šeštadienio vakarą, birželio 15 d., karininkas pasibeldė į mano namų duris. Jas atidarė žmona, kuri tuo metu laukėsi mūsų dukros. Vyriškis pranešė, kad ieško Vasilijaus Rysakovo.
Prisistačius ir pradėjus kalbėti su kariškiu, šis pranešė, kad ryt turiu vykti į Černobylį, nes ten sprogo atominė elektrinė. Daugiau nesakė nieko, tik tai, kad teks tarnauti šešis mėnesius. Žinoma, tokią netikėtą žinią tą vakarą sužinojau ne aš vienas. Iš Kėdainių kartu su manimi išvyko 83–85 žmonės“, – lemtingą dieną prisiminė Vasilijus.
Vyras aiškiai prisimena ir vaizdą, kurį išvydo atvykęs į Pripetę: „Paukščių, skraidančių virš mūsų, visai nesimatė. Ir gyvūnų ten nebuvo itin daug. Aplink tik slankiojo benamiai šunys, kurie buvo sužvėrėję. Nieko keisto, nes juos nualino alkis. Už sudžiūvusios duonos gabaliuką jie vienas kitam perkąsdavo gerkles. Vykdavo kova už būvį.
Įvažiuojant į Černobylį labiausiai įsiminė dideli mėšlavabaliai, kurie gulėjo ant kelio. Jie mums buvo tiesiai po ratais, tad važiuodami mes juos traiškėme vieną po kito. Kvapas buvo labai nemalonus. Dar kiek pavažiavus ant kelio gulėjo negyvi žalčiukai. Šios gyvatės buvo iššliaužusios iš pašonėje esančio vandens telkinio, kurį užteršė didelis radiacijos kiekis.
Tokia aplinka buvo per daug nuodinga žalčiams, tad šie nesugebėjo prie jos prisitaikyti ir nugaišo. Bet neįprasčiausias reiškinys pasirodė rugsėjo pradžioje. Tuo metu virš galvų skraidė milžiniškos vapsvos, kurios iš vienos vietos į kitą keliaudavo tik pulkais.
Gamta ir medžiai atrodė lygiai taip pat, niekuo nesiskyrė nuo kraštovaizdžio, kurį buvau pratęs matyti Lietuvoje. Tačiau man labai įsiminė grybų išvaizda. Jų dydis buvo neįtikėtinai didelis. Keista ir tai, kad juose nebuvo nė vienos kirmėlytės ar vabzdžio, augo sveikut sveikutėliai.
Taip pat aplinkiniuose kaimuose buvo galima aptikti kopūsto dydžio pomidorų. Jų svoris kartais viršydavo net vieną kilogramą. Pastaruosius augindavo moterys, kurios gyvendavo kaimeliuose netoli Černobylio.
Žinoma, kareiviai konfiskuodavo surinktą derlių, kad šis nepatektų į prekybos vietas – turgavietes. Buvo norėta apsaugoti civilius nuo kenksmingo radiacijos poveikio.“
Daugiau Vasilijaus atsiminimų, papasakotų „Rinkos aikštei“, rasite čia.
Taip pat skaitykite
Černobylio aukas gydęs JAV medikas
Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) mokslininkas Robertas Gale`as yra pasaulyje žinomas kaulų čiulpų tranplantacijos, kuri dar prieš Černobylio avariją buvo naudojama kaip nuo radiacijos nukentėjusių žmonių gydymo metodas, ekspertas. Po katastrofos R. Gale`as susisiekė su tuometiniu Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu ir šis paprašė jo „nedelsiant“ atvykti, rašoma „Forbes“.
„Kitus porą metų daugiausia praleidau Sovietų Sąjungoje, su kolegomis dirbome Biofizikos institute ir 6-toje klinikinėje ligoninėje, kur nuo ūmios spindulinės ligos gydėme daugiau nei 200 asmenų“, – prisimena R. Gale`as.
Anot Černobylio katastrofos metu UCLA dirbusio R. Gale`o, gaisrininkai, kuriems pasireiškė ūminis radiacijos sindromas, negalėjo radiacija užkrėsti kitų asmenų.
„Daugiausia radiacijos jie gavo išoriniu būdu, todėl ją ganėtinai lengvai buvo galima pašalinti įprastinėmis procedūromis. Tai labai skirasi nuo (1987 m.) Gojanijoje (Brazilijoje) vykusių įvykių, kada nukentėjusieji prarijo cezio (iš seno teleterapijos aparato) ir juos reikėjo izoliuoti nuo medicinos darbuotojų“, – aiškino garsus medikas.
Kaip pastebi R. Gale`as, tuo metu sukelta panika dėl į aplinką patekusios radiacijos lėmė, kad daugelis moterų be reikalo nutraukė nėštumą.
„Manome, kad gydytojai netikslingai įvertino santykį tarp Černobylio radiacijos poveikio mamoms ir kūdikių apsigimimų, todėl Sovietų Sąjungoje ir Europoje be reikalo buvo atlikta daugiau nei milijonas abortų. Nežinojimas yra pavojingas“, – dėstė R. Gale`as.
Daugiau mediko įžvalgų apie Černobylio avarijos padarinius sveikatai rasite čia.
Taip pat skaitykite
Žuvusio Černobylio ugniagesio motina Tatjana Ignatenko
Prisiminimais iš Černobylio avarijos su BBC pasidalino ir Tatjana Ignatenko – Pripetėje atominės elektrinės gaisrą gesinusio ir vėliau dėl per didelės radioaktyviosios spinduliuotės žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko motina.
Moteris prisiminė, kad 1980-ųjų pradžioje šeima pasistatė namą Speryžje kaime Gomelsko apskrityje, tačiau jį, po avarijos atsidūrusį evakuacinėje zonoje, teko palikti. Ji BBC pasakojo į evakuacinę zoną grįžusi 1986-ųjų vasarą ir rudenį daug kartų – joje liko kolūkiui priklausę gyvuliai, o tuos, kurie priklausė jiems asmeniškai, gyventojai išsivežė su savimi. Kaimo gyventojai grįždavo tvarkyti kolūkio laukų – bulvienojų, ropių, linų. Visa tai, kaip pasakoja T. Ignatenko, surinkdavo valstybė į tam skirtą fondą. Kur produktai galiausiai atsidurdavo, ji sako nežinanti.
1986 m. Ignatenkų šeima savo santaupomis ne kartą važiavo į Maskvą – iš pradžių ligoninėje lankyti sūnaus, vėliau jį laidoti. Vasilijus, ugniagesiu dirbęs Pripetėje, buvo pirmajame gesinti jėgainės atvykusiame būryje.
Anot T. Ignatenko, neaišku, kaip jos sūnus elgtųsi dabar, žinodamas tai, ką žinome mes, bet tada jis negalėjo atsisakyti. „Jie buvo jauni, užsidegę – kas, jei ne mes!“ – kalbėjo moteris.
Priešgaisrinę tarnybą Vasilijus atliko prieš septynerius metus iki tragedijos. Jis buvo pakviestas į karo tarnybą ir išvyko tarnauti į Maskvoje esantį priešgaisrinį dalinį.
„Baigęs tarnybą pareiškė, kad nori būti gaisrininku, – prisiminimais apie sūnų dalijosi moteris. – Tėvas jam atkirto, kad keliautų dirbti vairuotoju arba traktoristu į kolūkį. O Vasia tik staiga užsiropštė ant aukštos tvoros ir šaukia: „Žiūrėk, kaip aš moku!“ Anot T. Ignatenko, po to tėvas sūnaus svajonei nebeprieštaravo.
Moteris pasakoja, kad prieš pat katastrofą namo grįžęs Vasilijus sode puolė kalti suoliuką. „Štai, čia liks mano atminimas“, – motinai ištarė vyras. Moteris sako pyktelėjusi: „Ką čia kalbi?“, – paklausiau. Prie ko čia atminimas?“ – prisimena ji.
Gegužės 13 d. V. Ignatenko mirė nuo ūminės radiacinės spinduliuotės ligos. V. Ignatenko žmonai Liudmilai, jo motinai Tatjanai ir kitų per sprogimą žuvusių aukų artimiesiems SSRS specialiosios pajėgos leido dalyvauti tik laidotuvėse.
„Pirmas karstas buvo padengtas cinko danga, antras – medinis. Nežinau, jame buvo Vasia, ar akmenų pridėjo. Aš savo sūnaus karste nemačiau“, – sielojosi T. Ignatenko. Palaidojusi sūnų T. Igantenko pasiėmė jo sukaltą suoliuką, nors per evakuaciją žmonėms buvo draudžiama imtis kokius nors daiktus.
Daugiau širdį veriančių ugniagesio motinos prisiminimų rasite čia.
Taip pat skaitykite
Katastrofos padarinius Lietuvoje pajutęs profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus
Tą dieną jis nieko neįtardamas darbavosi kolektyviniame sode šalia Vilniaus. Tą dieną jis pirmą kartą gyvenime pasijuto itin blogai ir turėjo atsigulti pailsėti. Tą dieną Vilniaus universiteto profesorius emeritas Juozas Vidmantis Vaitkus sužinojo, kad įvyko Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko griūtis.
„Tai buvo mano pirmas asmeninis kontaktas su šia katastrofa. Išaiškėjus, kas įvyko, pradėjau sekti naujienas, bendrauti su kolegomis fizikais Kijeve. Be to, gyvenimas taip mėtė ir vėtė, kad vis sutikdavau žmonių, kurie buvo tiesiogiai susiję su šiuo įvykiu“, – LRT.lt sakė profesorius.
Anot jo, Černobylio įvykiai vyko švenčių dienomis, todėl aplinkinių vietovių gyventojai matė labai keistą reiškinį, kad iš Černobylio šaudomos raketos: „Jie manė, kad tai fejerverkai. Daugelis žiūrėjo į fejerverkus, o vėliau pasakojo, kad susidūrė su labai keistomis radiacijos ligomis. Tik dalis veido apšviesta, sužeista tam tikra kūno dalis. Žmonės minioje stovėjo ir todėl radiacija veikė vienus stipriau, o kitus silpniau. Kai kurie žmonės užstojo kitus ir sugėrė didesnę dozę.“
Dideliame plote buvo išbarstyta urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų, kareiviai turėjo jas surinkti. „Jei atneša radioaktyvią dalelę, tai jis iš karto yra komisuojamas, bet faktiškai yra gavęs didelę dozę radiacijos, nuo jos jis praktiškai tampa neįgalus. Vietoje to, kad nurodytų tik vietą, kur jis ją pamatė, buvo liepiama ir medžiagą pristatyti. Buvo sakoma, kad tai didžiausias nusikaltimas žmogiškumui“, – teigė VU emeritas.
Anot jo, pirmieji ugniagesiai, atvykę į nelaimės vietą, pradėjo reaktorių gesinti vandeniu, o vanduo ir grafitas tik skatino gaisrą: „Pildami vandenį (vanduo didelėje temperatūroje skyla, deguonis jungiasi su anglimi, atsiranda anglies dvideginio, o vandenilis išlekia į viršų ir jungiasi su oro deguonimi, sukuria ugnies fakelą) į atvirą reaktorių jie tik padidino viso proceso greitį.“
Daugiau profesoriaus atsiminimų apie katastrofą rasite čia.
Taip pat skaitykite
Sprogusį Černobylio reaktorių iš arti matę lietuviai Algirdas ir Kęstutis
1986-aisais balandžio 26 dieną beveik 1:30 val. nakties po nesėkmingų bandymų įvykusi ketvirtojo reaktoriaus avarija Černobylyje buvo pradėta likviduoti nedelsiant. Sprogus reaktoriui į aplinką pateko 190 tonų radioaktyvių medžiagų. Praėjus 30 valandų po katastrofos imtas evakuoti vos porą kilometrų nuo Černobylio esantis Pripetės miestas. Vėliau – ir kiti aplinkiniai kaimai. Daugelis manė išvažiuojantys kelioms dienoms, tačiau į Černobylį nebesugrįžo niekas. Ten liko tik mokslininkai ir likviduotojai.
Kaunietis Algirdas Šimėnas yra vienas iš nedaugelio iš arti mačiusių sprogusį Černobylio atominės elektrinės reaktorių. Kelios dienos po sprogimo vyras buvo iškviestas į tarnybą ir net nenutuokė, kad jam teks skristi į tada viena pavojingiausių tapusią pasaulio vietą.
„Tai buvo 1986 m. balandžio 28-oji, sekmadienis. [...] Ryte, 9 val., suskambo telefonas – aliarmas. Reikėjo greitai atvykti į Aleksoto aerodromą, kur bazavosi mūsų sraigtasparniai. Buvau leitenantas ir sraigtasparnio MI-6 šturmanas. Greitai sėdau į savo automobilį, nes, nuskambėjus aliarmui, privalai atvykti greitai. Kai važiavau, maniau, kad tai eilinis patikrinimas. Kai atvykau iki štabo, pamačiau, kad ten žmonės bėgioja ne taip, kaip visada, – labai intensyviai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ prisiminė A. Šimėnas.
Praėjus vos kelioms dienoms po avarijos buvo sunku nusakyti nelaimės mastą. Iš pradžių lakūnai apsistojo maždaug 100 km nuo Černobylio esančiame Černygove. A. Šimėnas prisimena, kad vos atskridus sraigtasparniai buvo pradėti ruošti skrydžiui į Černobylį – jie buvo tvarkomi taip, kad galėtų prisikabinę nešti kuo didesnio svorio maišus, kuriuos vėliau paleistų ant teberusenančio ir pavojingas daleles į aplinką skleidžiančio reaktoriaus.
„Pirmieji malūnsparniai, kurie atskrido iš Aleksandrijos, bazavosi netoli Kijevo. Jie dar be tos įrangos dirbo. Jiems prikrovė maišų su tam tikra medžiaga. Priskridę prie reaktoriaus, jie atidarydavo sraigtasparnio duris ir patys mesdavo tuos maišus. Pirmieji Aleksandrijos lakūnai dirbo taip, bet vėliau buvo pastebėta, kad toks darbas beprasmis ir išves iš rikiuotės visus lakūnus“, – sako A. Šimėnas.
Su pirmuoju lietuvių daliniu į Černobylį išvyko ir prieniškis Kęstutis Kazlauskas.„Vos išlipę iš traukinio pastebėjome – visi vaikšto su „namordnikais“ [respiratoriais – LRT.lt], kažkokie pabalę, pageltonavę. Į juos pasižiūrėjus buvo baisu. Paskui, kai važinėjome po kaimus, miestelius, pamatėme, kad gyventojų nėra. Jei tada dar buvo koks apgyvendintas kaimas, jį po savaitės iškėlė. Liko katės, šunys, vištos. Paprasčiausiai gyvenome aplinkoje, kurioje nėra žmonių. Nebuvo jokių civilių žmonių“, – apibūdina K. Kazlauskas.
30 km spinduliu nuo avarijos vietos, nurodo K. Kazlauskas, buvo atitverta teritorija, tačiau, kuriantis likvidatoriams, niekas netikrino, ar jie tai daro saugioje zonoje. Bandydami apsisaugoti patys žmonės palapines bandė įkasti į žemę.
„Nukasėme maždaug metrą žemės sluoksnio, kad bent jau nemiegotume ant radioaktyvių dalelių. Paskui, kai truputį atvėso, kilo problemų. Ten vyrauja juodžemis, lygumos. Jei pradėdavo lyti, atsidurdavome pelkėje. Todėl atvežė skaldos. Mes, kaip chemikų būrys, pamatavome skaldos radioaktyvumą. Jis siekė 20 milirentgenų. Iš kur ją vežė? Iš Pripetės“, – sako K. Kazlauskas.
Vėliau iš ten pat buvo atvežta ir anglių, kad žmonės galėtų pasišildyti. „Išvažiavome spalio pabaigoje. Iki tol atvežė anglių, kurių radiacija buvo panaši kaip skaldos. Kūrenome tas anglis. Kūrenome radiaciją, vaikščiojome po radiaciją“, – tvirtina K. Kazlauskas.
Daugiau Černobylyje dirbusių vyrų prisiminimų rasite čia.
Taip pat skaitykite
Černobylyje dirbęs anykštėnas Algis
Anykštėnas Algis 1986 metų pavasario rytą prisimena kaip niekada gerai. Tuomet dar 18 metų jaunuolį sovietų armija pasiuntė tiesiai mirčiai į glėbį – gaudyti vagių, kurie po Černobylio katastrofos iš Pripetės butų vogdavo daiktus.
„Tai nutiko 1986 metų balandžio 28 dienos rytą. Mus visus pakėlė, pavalgėme ir tuomet nuvedė į sandėlius, kur buvo laikomi ginklai, sprogmenys, aprangos. Visus perrengė nuo kojų iki galvos. Gavome naujas uniformas. Mums tai patiko, galvojome, kad važiuosime į kokį paradą.
Susodino į traukinį ir važiuojame. Niekas nieko nesakė, kur važiuojame – irgi nežinojome. Bet ką tu padarysi, tai buvo tarybinė armija ir tu ten nei ko paklausi, nei tau atsakys. Prisimenu, buvome jau pusiaukelėje tarp Lvovo ir Kijevo. Į mūsų vagoną atėjo generolas ir sako, kad sprogo Pripetės elektrinė. Kadangi tarnaujame sovietinėje armijoje, tėvynę reikia ginti ir mylėti, todėl važiuojame atlikti pareigos. (...) Galite pabėgti iš traukinio, jei norite, bet pagausime ir pasodinsime“, – generolo žodžius prisimena Algis.
Algis prisimena, kad apie radiacijos poveikį organizmui buvo girdėjęs, tik labai nedaug. „Traukinyje buvo gudresnių, kurie žinojo, kad kenkia sveikatai, bet mums buvo po 18 metų, mes beveik nieko nežinojome“, – prisimena anykštėnas.
Jis pasakoja, kad kiekvienam atvykusiam prie Pripetės buvo duotas radiacijos dozimetras. „Tiksliai nepamenu, bet reikėjo surinkti 12 ar 15 rentgenų ir po to išsiųsdavo atgal į Lvovą. Tą dozimetrą įsikišdavome į guminiame kostiume esančią vidinę kišenę, radiaciją slopindavo ir karo mašinos BTR šarvai, su ja patruliuodavome, todėl per dieną surinkdavo po 1,2–1,5 rentgeno.
Tačiau tikroji dozė, kurią gaudavome, būdavo kur kas didesnė. Vilkėdami guminį kostiumą labai suprakaituodavome, būdavo karšta kaip pirtyje. Pradėjo net berti nuo prakaito, tai nusivilkdavome uniformas ir važinėdavome nuogi. Tėvai man rašydavo, kad sėdi Lietuvoje su lietpalčiais ir bijo išeiti į lauką dėl radiacijos, o mes su apatiniais gulėdavome ant BTR stogo ir degindavomės“, – prisimena anykštėnas.
Daugiau Algio prisiminimų skaitykite čia.
Taip pat skaitykite
Žuvusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmona Liudmila
Nuo 2019 m. vasaros kartu su mama užmiestyje gyvenanti Liudmila Ignatenko apie Černobylio avariją kalba taip, tarsi viskas būtų įvykę vakar. „Už gerą mokymąsi tarsi avansu gavau siuntimą į Pripetę. Maniau, kad pakliuvau į rojų, nes miestas buvo labai gražus. Aš net mamai laiškuose rašiau: „Mama, visi žmonės kokie jauni, kiek čia daug vaikų! Kiekviename žingsnyje, kiekvienoje šeimoje po du, po tris vaikus.“ Kaip malonu buvo vaikščioti po miestą – jis tiesiog skendėjo žalumoje“, – prisiminimais su BBC žurnaliste Olga Malčevskaja dalijosi L. Ignatenko.
Anot jos, tuo metu Pripetės gyventojai nė galvoti negalvojo, kad jų mieste gali įvykti ekologinė katastrofa. „Žinojome, kad mūsų miestas kontroliuojamas, bet negalvojome, kad jame gali įvykti ekologinė katastrofa. Kaip buvo rašoma ant namų: „Tegul atomas dirba, o ne kariauja.“ Toks buvo mūsų šūkis Pripetėje“, – pasakoja L. Ignatenko.
Sprogimas atominėje Černobylio elektrinėje įvyko 1986 m. balandžio 26 d. dieną. 28 d. jau buvo kilęs ažiotažas, paskelbta evakuacija. Anot L. Ignatenko, tada jie suprato, kad problema rimta. Vasilijus Ignatenko buvo tarp pirmųjų, pasiųstų likviduoti avarijos padarinius.
„Kai atvažiavau pas Vasią į ligoninę Maskvoje, po truputį pradėjau suvokti, kas vyksta. Kodėl sėdėjau šalia savo vyro žinodama, kad laukiuosi? O jūs man pasakykite, kaip aš galėjau palikti savo vyrą? Buvau įsitikinusi, kad vaikas manyje yra saugus. Mes nežinojome, kas yra radiacija.
Taip, gydytojai kalbėjo, kad centrinė nervų sistema visiškai suardyta. Bet aš to nesupratau. Galvojau: „Kas čia tokio, jei bus kiek nervingas.“ Kai jam nuslinko plaukai, irgi galvojau, kad nieko tokio. „O jei neataugs?“ – vis klausinėjo Vasia. Aš jam kartojau: „Valysime nosinaite, sutaupysim šampūno“, – laiką po avarijos prisimiė L. Ignatenko.
Moteris prisimena, kad net po katastrofos jiedu su vyru juokėsi, pokštavo ir bandė ieškoti teigiamų dalykų. „Mes minčių turbūt neturėjome, kad artėja kažkokia pabaiga, galas. Man buvo labai sunku žiūrėti, baisiai skaudėjo. Ir filme labai daug melo, neteisingų, netikslių kadrų. Jame rodė, kad Vasia rėkia, kad jam – isterija. O iš tiesų mano Vasia buvo toks ramus, kantrus, išlaikytas... Nebuvo jokios isterijos. Mes buvome jauni, linksmi. Tiesiog mes apie tai negalvojome“, – prisiminimais dalijosi tragediją išgyvenusi moteris.
Daugiau Liudmilos prisiminimų rasite čia.
Taip pat skaitykite
Nuo sausio 10 d., 21.00 val. LRT TELEVIZIJA pradeda rodyti daugybę apdovanojimų pelniusį istorinį mini serialą „Černobylis“, kurio didžioji dalis veiksmo nufilmuota Lietuvoje.
