Gyvenimas

2019.12.02 20:02

Po serialo „Černobylis“ prabilusi ugniagesio Vasilijaus žmona Liudmila Ignatenko: seriale – daug melo

LRT.lt2019.12.02 20:02

Apie sprogimą Černobylio atominėje elektrinėje sukurtas HBO serialas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir atgaivino prisiminimus apie tuometinėje Sovietų Sąjungoje įvykusią katastrofą. Vis dėlto, gaisrą gesinusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmona Liudmila, kurios gyvenimas ir tapo pagrindine serialo siužeto linija, piktinasi, kad jame – daug melo ir iškraipytų faktų.

„Kai sužinojau, kad tai bus serialas apie mane, man buvo ir apmaudu, ir nemalonu. Kodėl manęs neatsiklausė, nepasikalbėjo su manimi, neparuošė manęs kaip žmogaus? Man nieks nepasakė, kad kurs filmą apie mane ir mano vyrą“, – interviu su BBC žurnaliste Olga Malčevskaja metu apmaudo neslėpė L. Ignatenko.

Kad pasirodys filmas apie Černobylio tragediją, moteris sužinojo iš reklamos. „Prasidėjo mano buto apgultis. Viskas pasiekė tokį lygį, kad žurnalistai tiesiog įkišdavo koją tarp durų ir įrašinėdavo interviu. Tačiau apie ką kalbėti, jei nieko nežinojau apie filmą? Visiškai nieko. Kad apie mane rodomas filmas, sužinojau tik iš reklamos. Aš buvau taip sugniuždyta ir sužlugdyta, neturėjau laisvos sekundės. Sulaukdavau skambutis po skambučio. Man teko išvažiuoti iš savo buto Kijeve vien dėl to, kad netekau ramybės“, – sielvartauja moteris.

Su vyru susipažino bendrabutyje

Nuo 2019 m. vasaros kartu su mama užmiestyje gyvenanti L. Ignatenko apie Černobylio avariją kalba taip, tarsi viskas būtų įvykę vakar. „Už gerą mokymąsi tarsi avansu gavau siuntimą į Pripetę. Maniau, kad pakliuvau į rojų, nes miestas buvo labai gražus. Aš net mamai laiškuose rašiau: „Mama, visi žmonės kokie jauni, kiek čia daug vaikų! Kiekviename žingsnyje, kiekvienoje šeimoje po du, po tris vaikus.“ Kaip malonu buvo vaikščioti po miestą – jis tiesiog skendėjo žalumoje“, – prisiminimais dalijasi L. Ignatenko.

„Buvome pas draugus, tame bendrabutyje, kur gyveno ugniagesiai. Sėdėjome, virtuvėje gėrėme arbatą, o kai įbėgo Vasia, – na, jis toks smarkuolis, – pagalvojau: „Dieve brangus, kas čia per tarškalas atbėgo.“ Dar nusijuokiau, o jis atsisuko ir man sako: „Žiūrėk, kad šitas tarškalas netyčia netaptų tavo vyru.“

„Kur jau ten“, – atšoviau. Vis dėlto nuo to vakaro pradėjome susitikinėti. Gyvenome Pripetėje ir jis nusprendė, kad važiuosim pas jo tėvus. O aš nepasiruošusi, su tamsiai vyšniniu manikiūru... Žinoma, jo šeima mus sutiko ir staiga jo tėvas man tiesia duoną ir sako: „Na ką, martele, riek.“ Aš ją paėmiau, peiliu atriekiau, o jis ir sako: „Oi, Vasia, aš bijojau, galvojau, kad kokią „fyfą“ atveši. Duoną riekti moka, reiškia, visus darbus dirbs“, – pirmą susitikimą su uošviais prisimena moteris.

Anot jos, tada jie nė galvoti negalvojo, kad jų mieste gali įvykti ekologinė katastrofa. „Žinojome, kad mūsų miestas kontroliuojamas, bet negalvojome, kad jame gali įvykti ekologinė katastrofa. Kaip buvo rašoma ant namų: „Tegul atomas dirba, o ne kariauja.“ Toks buvo mūsų šūkis Pripetėje“, – pasakoja L. Ignatenko.

Kad problema rimta, suprato tik po kurio laiko

Sprogimas atominėje Černobylio elektrinėje įvyko 1986 m. balandžio 26 d. dieną. 28 d. jau buvo kilęs ažiotažas, paskelbta evakuacija. Anot L. Ignatenko, tada jie suprato, kad problema rimta. Vasilijus Ignatenko buvo tarp pirmųjų, pasiųstų likviduoti avarijos padarinius.

„Kai atvažiavau pas Vasią į ligoninę Maskvoje, po truputį pradėjau suvokti, kas vyksta. Kodėl sėdėjau šalia savo vyro žinodama, kad laukiuosi? O jūs man pasakykite, kaip aš galėjau palikti savo vyrą? Buvau įsitikinusi, kad vaikas manyje yra saugus. Mes nežinojome, kas yra radiacija.

Taip, gydytojai kalbėjo, kad centrinė nervų sistema visiškai suardyta. Bet aš to nesupratau. Galvojau: „Kas čia tokio, jei bus kiek nervingas.“ Kai jam nuslinko plaukai, irgi galvojau, kad nieko tokio. „O jei neataugs?“ – vis klausinėjo Vasia. Aš jam kartojau: „Valysime nosinaite, sutaupysim šampūno“, – laiką po avarijos prisimena L. Ignatenko.

Moteris prisimena, kad net po katastrofos jiedu su vyru juokėsi, pokštavo ir bandė ieškoti teigiamų dalykų. „Mes minčių turbūt neturėjome, kad artėja kažkokia pabaiga, galas. Man buvo labai sunku žiūrėti, baisiai skaudėjo. Ir filme labai daug melo, neteisingų, netikslių kadrų. Jame rodė, kad Vasia rėkia, kad jam – isterija. O iš tiesų mano Vasia buvo toks ramus, kantrus, išlaikytas... Nebuvo jokios isterijos. Mes buvome jauni, linksmi. Tiesiog mes apie tai negalvojome“, – prisiminimais dalijasi tragediją išgyvenusi moteris.

Paskutinė vyro dovana – trys gvazdikai

Gegužės 1 d. L. Ignatenko vyro Vasilijaus sveikata visai suprastėjo. „Vasiai jau buvo labai sunku. Jis gulėjo atskiroje barokameroje. Mus ruošė kaulų čiulpų transplantacijai. Gegužės 1 dieną vyko paradas. Jis mane paliepė nueiti prie lango ir jį atidaryti, mat turėjo šaudyti fejerverkus. Atidariau langą, o jis atsistojo, priėjo prie manęs ir iš po pagalvės ištraukė tris gvazdikus. Tai buvo paskutinės gėlės, kurias jis man padovanojo“, – skausmingą netektį prisimena moteris.

Jos atmintin įstrigo ir metai po avarijos. „Būdami Gorbačiovo kabinete mes visi prašėme ir maldavome: „Atiduokite juos mums, atiduokite. Jie miršta, mes parsivešim juos namo.“ „Ne, ir viskas. Jie šalies didvyriai“, – pats Gorbačiovas mums taip sakė. „Jie bus palaidoti čia, su visomis iškilmėmis, su visais ritualais“, – šalies vadovo žodžius atkartoja L. Ignatenko.

„Jokio atsisveikinimo nebuvo. Mus dvi valandas kartu su karstu autobusu vežiojo po Maskvą. Jie vienas kitam kartojo: „Mus seka, į kapines nevažiuokite, labai daug korespondentų. Nevažiuoti, nevažiuoti, nevažiuoti.“ Bet mes juk buvome nuvargę, nieko nebenorėjome, nes dvi valandas važinėjome po miestą vienu ir tuo pačiu žiedu. Tada ėmiau šaukti: „Ką jūs darote? Tai ką mes laidojame? Pas mus nusikaltėlis kažkoks, kas mes iš viso tokie?“ Tada vairuotojas per raciją perdavė, kad žmonai ir tėvams prasidėjo isterija. Paklausęs, ką daryti, gavo leidimą važiuoti“, – apie avarijos aukų laidotuves pasakoja L. Ignatenko.

Po netekties miegojo tris dienas

Pats baisiausias dalykas, anot L. Ignatenko, buvo suprasti, kad ji neteko ir vyro, ir vaiko. „Po laidotuvių tėvai mane parvežė namo ir aš supratau, kad tai – viskas. Miegojau tris paras neprabusdama, o tada nebenorėjau gyventi. Visiškai“, – širdgėlą prisimena moteris.

„Kai jau gyvenau bute, 1986 m. spalio mėnesį pas mus atėjo penkių pasaulio šalių atstovai iš ambasadų. O prieš tai atėjo žmonės, turbūt, iš vidaus reikalų valdybos ir pasakė: „Jums siūlys, bet sakykite, kad jums viskas gerai, gyvenate normaliai, turite butą, yra, kur gyventi, viskas taip, kaip turi būti.“

Į penkias pasaulio šalis galėjau išvažiuoti penkeriems metams, gaudama ten gyvenamą vietą ir darbą. Ir, žinoma, gydymą. Tai buvo Kanada, Amerika, Vokietija... Bet aš nesutikau, nes mus buvo įspėję“, – apie valdžios bauginimus pasakoja L. Ignatenko.

Po ketverių metų moteris vėl ryžosi nėštumui. „Turėjau tikslą – pagimdyti vaiką. Todėl, kad supratau, jog jei turėsiu vaiką, turėsiu ir gyvenimą, tikslą, dėl ko gyventi. Vaikai padeda gyventi“, – pasakoja L. Ignatenko.

Po avarijos – kūrėjų dėmesys

Moteris pasakoja po avarijos susilaukusi nemažai dėmesio. „Pirmiausia man paskambino Vasilijaus tėvai. Pasakė, kad viena jų pažįstama baltarusių rašytoja norėtų parašyti knygą. Atsakiau, kad man to nereikia. „Liuda, na ką tu, reikia, sutik, mes jau jai pažadėjome“, – bandė mane įkalbinti. Na, aš ir sutikau, juk atsakyti (Vasilijaus) tėvams negalėjau“, – pasakoja L. Ignatenko.

„Knygą, žinoma, skaičiau. Su kai kuriais epizodais nesutikau, bet Aleksijevič pasakė, kad tai – grožinė knyga. Žinote, gyvenimas taip greitai bėga. Praėjo gyvenimas. Jau nebesvarbu, ką apie tave rašo, ką apie tave kalba. Jau nebekreipi dėmesio, nes tam paprasčiausiai nėra laiko“, – sako Černobylio avariją išgyvenusi moteris.

Prieš dvejus metus sulaukiau skambučio iš Maskvos. HBO atstovė pasakė, kad bus kuriamas filmas apie Černobylį. „Ar negalėtumėte būti mūsų konsultante?“ Sutikau: „Gerai, jei taip reikia.“ Dar keletą kartų sulaukiau jos skambučio, bet tai buvo viskas. Tuo viskas ir baigėsi. Po to ji dingo ir daugiau niekas nei skambino, nei rašė.

Ir tik po to, kai filmas jau buvo nufilmuotas, aš apie jį sužinojau. Sužinojau, kad esu pagrindinė jo veikėja. Po jo sulaukiau labai daug skambučių iš Maskvos, bet nekėliau telefono ragelio. Šią istoriją pasigavo visi žurnalistai. Manęs ėmė klausinėti, ką savo gyvenime pakeisčiau. Nekeisčiau nieko. Dabar, su amžiumi, su laiku supranti, kaip visa tai buvo šviesu, nepatirta, tavo ir tik tavo. Sunku žodžiais perteikti šį jausmą“, – interviu su BBC metu sakė L. Ignatenko.

Po jos pasisakymo, HBO/SKY išplatino komentarą: „HBO filmavimo komanda keletą kartų bendravo su Liudmila (...) iki filmavimo, jo metu ir po to, stengdamasi supažindinti ją su projektu ir jos istorijos interpretacija (seriale). Bendraujant su Liudmila, ji nė karto nepaprieštaravo, kad (seriale) būtų panaudota jos ir jos vyro istorija.“

Taip pat skaitykite