Mokslas ir IT

2019.06.07 05:30

Profesorių Vaitkų iki šiol persekioja Černobylio avarija: 4 kartus miręs žmogus ir sovietmečio absurdai

Tautvydas Lukaševičius, LRT.lt2019.06.07 05:30

Tą dieną jis nieko neįtardamas darbavosi kolektyviniame sode šalia Vilniaus. Tą dieną jis pirmą kartą gyvenime pasijuto itin blogai ir turėjo atsigulti pailsėti. Tą dieną Vilniaus universiteto profesorius emeritas Juozas Vidmantis Vaitkus sužinojo, kad įvyko Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko griūtis.

„Tai buvo mano pirmas asmeninis kontaktas su šia katastrofa. Išaiškėjus, kas įvyko, pradėjau sekti naujienas, bendrauti su kolegomis fizikais Kijeve. Be to, gyvenimas taip mėtė ir vėtė, kad vis sutikdavau žmonių, kurie buvo tiesiogiai susiję su šiuo įvykiu“, – LRT.lt sakė profesorius.

Švedai manė, kad problema Ignalinoje  

Paklaustas, kodėl ir po daugiau kaip 30 metų žmonės domisi Černobylio nelaime, profesorius sakė, kad vyrauja nuomonė, jog tokiuose rimtuose dalykuose yra mėginama paslėpti tam tikrus galus, kad nebūtų visiškai akivaizdžiai atskleidžiami kaltininkai. „Visada yra geriau permesti kaltę į kolektyvinę atsakomybę. Manau, kad tai vyksta gana dažnai, todėl, kai pradedama analizuoti įvairius įvykius, mes ir matome, kad vieni nutyli vieną nepatogų faktą, kiti – kitą. Tai tampa savotišku intriguojančiu galvosūkiu, norint išsiaiškinti, kas iš tikrųjų buvo“, – teigė fizikas.

Stažuočių Švedijoje metu profesorius bendravo su švedais, šie papasakojo, kaip jie ieškojo pavojingos spinduliuotės šaltinio: iš pradžių buvo manoma, kad nelaimė nutiko vienoje iš Švedijos jėgainių, vėliau – kad Ignalinoje, galiausiai švedams pavyko aptikti Černobylį.

„Radiacinės apsaugos sistema suveikė jų pačių elektrinės branduoliniame reaktoriuje. Jie iškart organizavo žmonių evakuacijos planą. Visgi, įėjus į jų elektrinės reaktoriaus vidų, radiacija buvo mažesnė nei išorėje. Tada jie sėdo į lėktuvą ir pradėjo zonduoti Baltijos jūrą. Pirma mintis buvo, kad kaltininkė yra Ignalina, nes jie negalėjo priskristi arčiau, bet jie iš to paties lėktuvo jau susisiekė su Amerikos palydovų tarnyba. Jie sutarė, kad perjungtų į gama spindulių stebėjimo režimą, ir galėjo padaryti pirma to debesies vaizdą, o paskui jau buvo padaryta nuotrauka optiniu režimu“, – LRT.lt sakė J. Vaitkus.

Naujas asfaltas dviračių lenktynėms

Pasak fiziko, specialistai Vilniuje buvo užmezgę labai glaudžius ryšius su Kijevu, todėl buvo galima aiškintis, kas ten vyksta, kokių priemonių yra imamasi. „Žinojau, kad tuo metu turėjo prasidėti dviračių lenktynės (Tarptautinės taikos lenktynės Kijevas–Varšuva–Berlynas–Praha). Joms besiruošiant, iškrito radioaktyvių pelenų. Vietoje to, kad būtų pakeistas maršrutas, buvo nuspręsta staigiai išasfaltuoti tą dalį, kuri buvo pakeitusi savo spalvą, ir vėliau, kaip buvo pasakojama, sportininkai skundėsi, kad tai buvo pačios sunkiausios varžybos istorijoje“, – tikino jis.  

Pokalbininkas pasakojo, kad Maskvos valdybos komandą sudarė akademiko Velikovo darbininkai, o akademikui Velikovui buvo pavesta vadovauti Černobylio avarijos likvidavimui. Pasak profesoriaus, jam netgi teko kviesti į Lietuvą likvidavime dalyvavusių žmonių, kad jie papasakotų apie avarijos priežastis prie Ignalinos atominės elektrinės protestuojantiems žaliesiems.

„Koks pavojingiausias ginklas, kuriuo galima pakenkti branduoliniam reaktoriui? Į šį klausimą visada buvo atsakoma, kad tai yra kirvis. Sprogmenys nebus tokie pavojingi, kaip kirviu perkertamas elektros maitinimo tiekimas į reaktorių. Prieš nelaimę jie rengėsi atlikti tokį eksperimentą, kad pažiūrėtų, kiek elektros gali pagaminti elektros generatorius, kuris yra Černobylyje susietas su reaktoriumi, tuo metu, kai jis sukasi iš inercijos“, – apie priežastis kalbėjo Lietuvos mokslo akademijos narys.

Pripetės gyventojai stebėjo fejerverkus

Anot jo, viskas vyko švenčių dienomis, todėl aplinkinių vietovių gyventojai matė labai keistą reiškinį, kad iš Černobylio šaudomos raketos: „Jie manė, kad tai fejerverkai. Daugelis žiūrėjo į fejerverkus, o vėliau pasakojo, kad susidūrė su labai keistomis radiacijos ligomis. Tik dalis veido apšviesta, sužeista tam tikra kūno dalis. Žmonės minioje stovėjo ir todėl radiacija veikė vienus stipriau, o kitus silpniau. Kai kurie žmonės užstojo kitus ir sugėrė didesnę dozę.“

Dideliame plote buvo išbarstyta urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų, kareiviai turėjo jas surinkti. „Jei atneša radioaktyvią dalelę, tai jis iš karto yra komisuojamas, bet faktiškai yra gavęs didelę dozę radiacijos, nuo jos jis praktiškai tampa neįgalus. Vietoje to, kad nurodytų tik vietą, kur jis ją pamatė, buvo liepiama ir medžiagą pristatyti. Buvo sakoma, kad tai didžiausias nusikaltimas žmogiškumui“, – teigė VU emeritas.

Anot jo, pirmieji ugniagesiai, atvykę į nelaimės vietą, pradėjo reaktorių gesinti vandeniu, o vanduo ir grafitas tik skatino gaisrą: „Pildami vandenį (vanduo didelėje temperatūroje skyla, deguonis jungiasi su anglimi, atsiranda anglies dvideginio, o vandenilis išlekia į viršų ir jungiasi su oro deguonimi, sukuria ugnies fakelą) į atvirą reaktorių jie tik padidino viso proceso greitį.“

Miręs keturis kartus

„Teko kalbėtis su vienu žmogumi, jis buvo Černobylyje tuo metu, kada įvyko sprogimas. Jis atjungė tam tikrą vandens kontūrą, kuris, jei būtų neatjungtas, būtų sukėlęs antrą sprogimą. Tas žmogus savyje sukaupė keturis kartus mirtiną dozę, tačiau su juo aš mačiausi vėliau, jis buvo gyvas. Kai susitikome, jis buvo jau lydimas gydytojo vien dėl to, kad bet kuriuo momentu gali prasidėti kitiems nesuprantami sveikatos sutrikimo požymiai“, – kalbėjo profesorius.

Jo teigimu, reikėjo savanorių, nes iš vieno kontūro vanduo jau buvo išsiurbtas, reikėjo požeminiais koridoriais nubėgti iki tos vietos ir atsukti tam tikrą kraną, kad išbėgtų vanduo, kuris yra po tuo reaktoriumi. Vienas žmogus prisipažino, jog iš karto suprato, kad savanoriu turi būti jis, nes, statant elektrinę ir reaktorių, vandens vamzdžius atvežė ilgesnius, nei jie turėtų būti. Jie buvo nuvesti į kaimyninę patalpą, kuri net nebuvo pažymėta brėžiniuose. „Jis vienintelis žinojo, kad brėžiniai ir planai neatitinka realybės. Jam paskyrė du augalotus vaikinus, kurie, jam atsukus kraną, jį parvilko atgal“, – pridūrė fizikas.  

Pasak profesoriaus, filmuose dažnai vaizduojami netvarką simbolizuojantys atvejai, nes kalbantis su tais instituto darbuotojais, kurie dirbo radioaktyvių medžiagų kontrolės ir tvarkymo darbų metu, buvo sakoma, kad, nors iš pradžių ir buvo sutrikimo ir chaoso, netrukus buvo tiesiog išsiaiškinta, kad ne visi žmonės yra vienodai radiacijai jautrūs (apie 15 proc. žmonių yra žymiai mažiau jautrūs radiacijai). Degtinė buvo vartojama kaip produktas, greitinantis medžiagų apykaitą, gana griežtai buvo stebimas ir apšvitos laikas.

Ironija – praeityje atkartojo Fukušimą

Profesoriaus nuomone, boras yra medžiaga, skirta reaktoriui stabdyti, visi šeši metriniai strypai, kurie visuomet yra parengti ir yra pagrindinis valdymo mechanizmas, yra iš jo: „Bet šiuo atveju tai būtų per lengvai garuojantis daiktas, kad jį būtų galima naudoti. Galbūt pati kurioziškiausia situacija – tas eksperimentas, kurį norėjo patys černobyliečiai atlikti, kad paaiškintų, kiek lieka elektros dar besisukančiame generatoriuje, kai įvyksta avarija. Kitaip sakant, kiek yra laiko ir energijos, kad būtų galima išvengti Fukušimos  avarijos. Ten avarija įvyko vien todėl, kad dingo elektra. Nesuveikė strypai, stabdantys reaktorių (ten buvo tokia konstrukcija, kad reikėjo kelti strypus, jie neįkrenta kaip Ignalinoje ar Černobylyje, ten pakeliami strypai). Dingus elektrai strypai nepakilo ir prasidėjo problemos.“

Paklausus, kaip fizikai Kijeve reagavo į nelaimę, specialistas pasakojo, kad jie nedvejodami savo vaikus išsiuntė kuo toliau nuo Kijevo. „Iš esmės dėl radiacinio užterštumo aukų nebuvo daug. Bet mirusių tuo laikotarpiu buvo itin daug. Jei žmogus turėjo kokią nors chronišką ligą, tai ta liga taip suintensyvėdavo, kad jos nebūdavo įmanoma sustabdyti ir žmogus numirdavo. Mirties priežastis buvo nurodoma liga, o ne apšvita“, – aiškino emeritas.

Pavyzdžiui, prof. Kukliauskas, kuris tuo tarpu tarnavo tarybinėje armijoje ir dirbo su radioaktyviosiomis medžiagomis, pareiškė, kad po avarijos jis pajautė, kad jam visos tos susikaupusios radioaktyviosios medžiagos „aktyvavosi“, taigi galima teigti, kad jis taip pat yra „Černobylio auka“.

Per mažai temperatūros daviklių

Profesoriaus teigimu, Černobylyje buvo per retai įdėti temperatūros davikliai: „Tam, kad geriau jaustume, kaip veikia pats reaktorius, reikia turėti temperatūros daviklių skirtingoms zonoms, nes ne viskas vyksta idealiai ir bet kas gali nutikti. Tai, kas buvo reikalinga, Ignalinoje buvo padaryta, buvo žymiai sutankinti davikliai reaktoriuje, kad būtų galima lengviau ir paprasčiau pajausti, kur reaktorius nukrypsta nuo normalaus darbo. Žiūrint iš šalies, reaktoriai yra pakankamai gerai kontroliuojami, jei nesuveiks žmogiškieji faktoriai.“

Be to, tarptautinėje ekspertizėje rašoma, kad, RBMK reaktoriui veikiant ne visu pajėgumu, jame padidėja pavojus, kad gali būti nesuvaldyta pati reakcija. Netgi buvo nustatyta ir numatyta slenksčių, kuriuos privalomai reikėjo praeiti didesniu greičiu, įeinant į normalią galią.

„Grafitiniai reaktoriai yra žymiai pažangesni negu verdančio vandens reaktoriai. Jei visame pasaulyje veiktų tik vandens reaktoriai, tai visos urano atsargos būtų išnaudotos per maždaug 300 metų. O jei viso pasaulio reaktoriai būtų tokie kaip Ignalinoje, tai to paties kuro užtektų 2–3 tūkstančiams metų“, – teigė profesorius.

Dirbtinis lietus Vilniaus neapsaugos

Paklausus apie Astravo atominės elektrinės statybas, J. Vaitkus teigė, kad tai yra akivaizdus politinis įvykis, žinant, kad tie, kas formuoja tą politiką, yra gana toli: „Kai buvo pranešta, kad Černobylio debesys pasuko Maskvos link, buvo iškart sukeltas dirbtinis lietus, siekiant sustabdyti radioaktyvų debesį prie Briansko. Kai esi toli, vadinasi, gali su atomais žaisti. Šiuo atveju man yra pikta, kad Europa mūsų tai neprašė sustabdyti reaktoriaus. Čia mūsų politikai priėmė tokį sprendimą, nes buvo sakoma jį eksploatuoti iki tol, kol teks atlikti procedūrą, vadinamą grafito kanalo pragręžimu. Taip mūsų politikai įsikibo į pirmąsias datas, kurioms Lietuva ir neprieštaravo.“

Anot jo, yra ir dar viena istorija, susijusi jau su Ignalina: „Tuo laikotarpiu aš buvau Glazgo universiteto vizituojantis profesorius. Dalyvavau gana uždarame pasitarime apie tai, kaip reikia plėtoti branduolinių reaktorių atliekų perdirbimą Didžiojoje Britanijoje. Ten buvo pristatoma medžiaga apie tai, kaip Rusija atsisakė savo noro statyti perdirbimo gamyklą ir jie dabar daro sutartį, kad Britanijoje būtų perdirbamas tas panaudotas ir nepakankamai išnaudotas kuras. Buvo parodyti visi tie reaktoriai Ukrainoje, tačiau nebuvo parodytas Ignalinos reaktorius. Tai aš ir paklausiau, kodėl Ignalina nėra pažymėta? Lietuva nepanoro su britais bendrauti todėl, kad jie pateikė savo sąlygą, jog jie teikia konteinerius ir tais konteineriais jie išsiveža tą kurą į Britaniją. O Lietuva diskutavo apie tai, kad reikia pirkti konteinerius ir statyti juos savo žemėje.“

Pasak fiziko, esmė ta, kad po 35 metų vis vien reikės tą kurą perdirbti, o mums toliau reikės saugoti tuos konteinerius su radioaktyviosiomis medžiagomis ir tai daryti maždaug kokį 30 tūkst. metų.

„Gavęs tokią informaciją, aš nieko nelaukdamas išskubėjau į Lietuvos ambasadą ir tuo metu ten dar buvo Justas Paleckis, jam viską išdėsčiau ir grįžau į Glazgą. Vos tik grįžęs sulaukiau skambučio iš vadinamojo Ekonominio planavimo komiteto. Iš ten paprašė, kad aš viską išdėstyčiau, ir jie man pasakė: mes viską žinome ir priėmėme sprendimą problemą spręsti po 50 metų“, – stebėjosi mokslų daktaras.

Saulė ir vėjas – vaikų žaidimas?

„Man labai patiko pokalbis su Vokietijos aplinkosaugos ir energetikos ministerijos direktoriumi. Jis pasakė, kad jie yra paruošę Vokietijos branduolinės energetikos plėtros programą. Bet pasikeitus politinėms nuostatoms, jie ją padėjo ant lentynos, bet, vėl atėjus tam laikui, ji vėl bus bandoma realizuoti. Dabar kalbos eina apie vėjo ir saulės energiją, tai šiuo atveju jie sako, kad jie remia visas energetikos rūšis, nes tai padeda spręsti socialinius uždavinius Vokietijoje“, – sakė jis.

Anot profesoriaus, branduolinė energetika turėtų būti dar labiau išplėtota: „Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ne urano, o torio reaktoriams, kurie šiuo metu Indijoje jau pasiekė komercinį lygį, bet kol kas dar jie turi būti tobulinami. Pirma, jie sprogti negali, antra, jie nesugeba prigaminti ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų, kurių turėtų būti 10 tūkst. kartų mažiau negu tuose dabartiniuose reaktoriuose.“

Pasak specialisto, sumažinti dujų ir anglies deginimą reikia ne tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl deguonies atmosferoje mažėjimo. „Šiandien, kai kyla temperatūra, deguonis mažiau tirpsta vandenyje, bet ir dabar jau yra pastebėta, kad atsirado mirties zonos Ramiajame vandenyne, kur nėra jokios gyvybės, nes ten nebėra deguonies. Jei nebus suvaldytas iškastinio kuro ir naftos deginimas, tai žemėje neliks tų, kurie mėgsta kvėpuoti, nes visas deguonis atsirado kažkada dėl susiformavusių anglies, naftos ir dujų sankaupų.

Branduolinės fizikos ekspertas: RBMK turi tik vieną pliusą

Dar vienas pakalbintas branduolinės fizikos specialistas, nenorėjęs viešai atskleisti savo tapatybės, LRT.lt sakė, kad ši katastrofa yra vykusių eksperimentų rezultatas, kai, norint pasiekti tam tikrų mokslinių tikslų, buvo ignoruojami branduolinio saugumo klausimai, atjungiant reaktoriaus apsaugas ir pasikliaunant vien tik operatorių kvalifikacija. Pasirodo, mokslininkai nežinojo, kaip reaktorius elgiasi tam tikromis aplinkybėmis.

„RBMK reaktorius iš esmės turi tik vieną pliusą – jis teoriškai gali veikti be sustojimų, nes kuras keičiamas jam veikiant. Bet jame yra labai daug elementų, kurie išdėstyti daugybėje patalpų, todėl po truputį atsiranda visokių nežymių defektų (vandens, garų pratekėjimų), todėl vis tiek kartą per metus juos reikia stabdyti ir remontuoti“, – sakė jis.

Pasak specialisto, dėl savo elementų išdėstymo šie reaktoriai neturi apsauginio gaubto. Nors šis trūkumas kompensuojamas kitomis priemonėmis, RBMK reaktorių eksploatavimas reikalauja daugiau personalo. Ir pagrindinis trūkumas – jų uždarymas yra brangesnis, nes susidaro ypač daug radioaktyvių atliekų.

„Jei reaktorius eksploatuojamas pagal procedūras, operatorius negali sukelti didelės avarijos. Nebent tik sustabdyti reaktorių. Norint sukelti avariją, reikia daugelio darbuotojų suokalbio. Ekonomiškai RBMK nėra konkurencingi, todėl jų daugiau niekas ir nestato“, – pridūrė fizikas.