Mokslas ir IT

2019.07.07 16:36

Černobylyje dirbęs lietuvis: buvo nejauku, kai grįžome į Lietuvą, o dalis tarnybos draugų buvo mirę

Jonas Deveikis, LRT.lt2019.07.07 16:36

Anykštėnas Algis 1986 metų pavasario rytą prisimena kaip niekada gerai. Tuomet dar 18 metų jaunuolį sovietų armija pasiuntė tiesiai mirčiai į glėbį – gaudyti vagių, kurie po Černobylio katastrofos iš Pripetės butų vogdavo daiktus. Neužmirštama gyvenimo istorija Algis sutiko pasidalinti ir su LRT skaitytojais.

Algis pasakoja, kad 1985 metų lapkričio rytą jis buvo pašauktas tarnauti sovietų armijoje. Taip jis atsidūrė didžiausiame Vakarų Ukrainos mieste – Lvove, kuris nuo Pripetės nutolęs daugiau nei per 500 kilometrų.

„Kariuomenėje buvome ruošiami kovoti prieš diversantus. Jei kas lėktuvą užgrobtų, kur nors kiltų riaušės, mes būtume turėję vykti į tas karštąsias zonas“, – pasakoja Černobylyje buvęs anykštėnas.

Jis atvirauja, kad tarnybos pradžioje lengva nebuvo, o kiekviena diena virsdavo išgyvenimo mokykla. „Mušdavomės vos ne kiekvieną dieną. Ateina čečėnas ir sako, kad sėdi ant jo kėdės ir, apskritai, visos kėdės priklauso jam. Galėdavai arba pasitraukti nuo jos, arba pakovoti už save. Lengva nebuvo, o miegoti reikėdavo atmerktomis akimis, kad niekas per naktį prie tavęs nelįstų“, – tarnybos pradžią prisimena Algis.

Tačiau pusmetį trukęs mūšis su dalinio kareiviais trumpam nurimo. Jį pakeitė įvykis, kurio prisiminimus Algis nešios iki gyvenimo galo.

„Tai nutiko 1986 metų balandžio 28 dienos rytą. Mus visus pakėlė, pavalgėme ir tuomet nuvedė į sandėlius, kur buvo laikomi ginklai, sprogmenys, aprangos. Visus perrengė nuo kojų iki galvos. Gavome naujas uniformas. Mums tai patiko, galvojome, kad važiuosime į kokį paradą.

Susodino į traukinį ir važiuojame. Niekas nieko nesakė, kur važiuojame – irgi nežinojome. Bet ką tu padarysi, tai buvo tarybinė armija ir tu ten nei ko paklausi, nei tau atsakys. Prisimenu, buvome jau pusiaukelėje tarp Lvovo ir Kijevo. Į mūsų vagoną atėjo generolas ir sako, kad sprogo Pripetės elektrinė. Kadangi tarnaujame sovietinėje armijoje, tėvynę reikia ginti ir mylėti, todėl važiuojame atlikti pareigos. (...) Galite pabėgti iš traukinio, jei norite, bet pagausime ir pasodinsime“, – generolo žodžius prisimena Algis.

Jis pasakoja, kad, atsidūrus Kijeve, kareivius suskirstė ir pradėjo vežti į šalia Pripetės miesto įkurtą karinę stovyklavietę. Joje anykštėnas praleido mėnesį laiko.

Radiacijos nebijojo

Algis pasakoja, kad iš Kijevo jie buvo nuvežti į 10 kilometrų nuo Pripetės esančią karinę stovyklą.

Iš karto klausiu, ar žinojo, kokį poveikį radiacija daro žmogaus organizmui. Algis prisimena, kad apie radiacijos poveikį organizmui buvo girdėjęs, tik labai nedaug. „Traukinyje buvo gudresnių, kurie žinojo, kad kenkia sveikatai, bet mums buvo po 18 metų, mes beveik nieko nežinojome“, – prisimena anykštėnas.

Jis pasakoja, kad kiekvienam atvykusiam prie Pripetės buvo duotas radiacijos dozimetras. „Tiksliai nepamenu, bet reikėjo surinkti 12 ar 15 rentgenų ir po to išsiųsdavo atgal į Lvovą. Tą dozimetrą įsikišdavome į guminiame kostiume esančią vidinę kišenę, radiaciją slopindavo ir karo mašinos BTR šarvai, su ja patruliuodavome, todėl per dieną surinkdavo po 1,2–1,5 rentgeno.

Tačiau tikroji dozė, kurią gaudavome, būdavo kur kas didesnė. Vilkėdami guminį kostiumą labai suprakaituodavome, būdavo karšta kaip pirtyje. Pradėjo net berti nuo prakaito, tai nusivilkdavome uniformas ir važinėdavome nuogi. Tėvai man rašydavo, kad sėdi Lietuvoje su lietpalčiais ir bijo išeiti į lauką dėl radiacijos, o mes su apatiniais gulėdavome ant BTR stogo ir degindavomės“, – prisimena anykštėnas.

Pripetėje gaudydavo vagis

Tarnybos Pripetėje tikslas buvo gaudyti vagis. Kadangi Algis tarnybos metu Lvove vairavo šarvuotą transporterį BTR, tokia pati užduotis jo laukė ir radiacijos zonoje. Su sunkiasvore mašina tiek dieną, tiek naktį tekdavo važinėti radiacijos užterštame mieste ir gaudyti vagis, kurie vogdavo žmonių paliktus daiktus.

„Butai būdavo tušti, todėl atmosfera – bauginanti. Aš tuos butus vadindavau siaubo kambariais. Naktimis būdavo labai tylu. Nei paukščiukai čiulbėdavo, nei muzika grodavo, nei žmonės kalbėdavo. Eini į daugiabutį, kiekvienas tavo žingsnis aidi tylumoje. Kažkuriame bute kniaukia paliktas katinas. Net pagaugai pereidavo per kūną, prakaitas išmušdavo.

Jei matai, kad bute dega šviesa, privalai į jį užeiti ir patikrinti. Šautuvų neturėjome, todėl į butą eidavome su laužtuvais. Už mūsų būdavo policininkai su pistoletais, tačiau jie bijodavo eiti pirmi, todėl siųsdavo mus. Įeini į butą, tamsu, pradedi maskatuoti laužtuvu prieš nosį. Duždavo viskas, kas būdavo priešais, bet tik taip galėdavome būti tikri, kad patys negausime nuo vagių per galvą“, – pasakoja Algis.

Klausiu, ar dažnai pagaudavo vagių? Anykštėnas prisimena, kad tarnybos metu tai nutiko tik vieną kartą, tada mieste pamatė daiktų prikrautą volgą. Ją sulaikė, o vairuotojas buvo perduotas kitoms tarnyboms. Mašina buvo pilna vogtų daiktų. Televizoriai, rūbai, magnetolos. Vogdavo viską, ką būtų galima parduoti turguje.

„Nežinau, kas po to nutiko vairuotojui, bet sklido kalbos, kad su vagimis elgdavosi gana žiauriai, lupdavo juos“, – sako Algis.

Nustebino Pripetės prabanga

Pasakodamas apie darbo patirtį šalia sprogusios elektrinės, Algis prisimena, kad jį labiausiai nustebino butų, kuriuose gyveno Pripetės gyventojai, prabanga.

„Neįsivaizdavome, kad žmonės tais laikais galėdavo taip gerai gyventi. Miestas buvo visiškai naujas ir gražus, aikštelės švarios. Butuose būdavo japoniškų vaizdo grotuvų, televizorių, naujų baldų. Matosi, kad gyventojai uždirbdavo ir gyveno gerai“, – pasakoja Algis.

Jis teigia, kad dembeliai (tarnybą baigiantys kariai) iš butų pasiimdavo jiems patikusius daiktus ir veždavosi namo. Niekas nelaikydavo, žinojo, kad į miestą vis tiek niekas nebegrįš. „Po tarnybos Pripetėje jie grįždavo namo, todėl ir veždavosi daiktus maišais. Niekas negalvodavo, kad tie daiktai pilni radiacijos ir kenkia sveikatai. Yra daiktas, galima parsivežti namo ir parduoti, tai ir imdavo“, – atsimena Algis.

Anot jo, nemaža dalis vogtų daiktų patekdavo į turgų, o kai kas atkeliaudavo netgi iki Lietuvos. Vis dėlto Algis prisipažįsta, kad jokių daiktų namo nesivežė, – nebūtų buvę, kur juos padėti. Po tarnybos Pripetėje reikėjo grįžti į Lvovą ir tęsti karo prievolę.

„Tačiau būdami Pripetėje vaikščiodavome išsikvėpinę geriausiais kvepalais. Apykakles reikėdavo apsiūti balta medžiaga, tai mūsų būdavo iš geriausių medžiagų, dažniausiai šilkinės“, – prisimena jis.

Pasiteirauju, ar butuose netekdavo paragauti gyventojų paliktų maisto produktų. Anykštėnas atšauna, kad, atidarius šaldytuvą, pasitikdavo nemalonus kvapas, o maisto produktai būdavo sugedę. „Na gal kokį saldainį iš vazos pasiimdavome, tačiau kitko neliesdavome.“

Važinėdavo girti

Pripetėje dirbęs lietuvis pasakoja, kad mieste beveik visi karininkai būdavo įkaušę ir alkoholio vartodavo nepaprastai daug. Ypač daug gerdavo vadinamieji partizanai. Tai žmonės, kurie savo noru už atlygį buvo atvykę likviduoti atominės elektrinės sprogimo padarinių.

„Visi važinėdavo girti, bet avarijų nebūdavo. Gal todėl, kad keliai būdavo siauri. Prisimenu, kaip siauru keliu vienas priešais kitą važiuodavo betono maišyklė ir BTR. Prasilenkti neužvažiavus ant kelkraščio beveik neįmanoma. Bet niekas nenorėdavo išvažiuoti iš kelio, nes taip būdavo pakeliamos radioaktyvios dulkės. Tai kokių 5 centimetrų atstumu prasilenkdavome“, – atsimena Algis.

Jis pasakoja, kad, siekiant sumažinti radiacijos poveikį organizmui, vakarais karininkams būdavo duodama po 50 gramų spirito. Teiraujuosi, iš kur gaudavo daugiau, juk nuo 50 gramų neprisigersi. Algis atkerta: „Ten Ukraina ir ten samagonas liejosi laisvai.“

Samagono gaudavome kaimuose. Prisimenu, važiuodavome į BTR pilti benzino. Pildavome jo, kiek norėjome, niekas neskaičiuodavo. Privažiuoji prie kolonėlės, prisipili bakus ir dar papildomai 20 litrų kanistrą. Tada važiuodavome į kokį kaimelį ir kanistrą benzino išmainydavome į kanistrą samagono. Įsivaizduokite, kas dėdavosi kareivinėse. Susirinkdavo visi ir pildavo, kas kiek galėdavo.

Atsimenu, kaip vieną kartą važiavome iš patruliavimo Pripetės mieste. Užsukome į vieną sodybą ir prašome atsigerti. Ukrainiečiai mus labai gerbdavo, tad netrukus mūsų metaliniai puodeliai buvo sklidini šalto vandens spalvos skysčio. Buvo labai karšta, kaipmat išgėrėme iki dugno. Atsisuku į draugą ir klausiu: „Ką gėrei?“ Jis man sako: „Nežinau, bet jau galva sukasi“, – juokiasi Algis ir priduria, kad sodybos gyventojai jiems pripylė pilnus puodukus naminės degtinės.

Namie laukė liūdnos žinios

Černobylyje buvęs lietuvis pasakoja, kad, Pripetėje išbuvęs tris savaites, jis dar nebuvo surinkęs maksimalios leistinos radiacijos dozės. Tuomet vyresni karininkai patarė dozimetrą vežiotis ne guminio kostiumo, kuris užkirsdavo kelią nustatyti tikslią radiacijos dozę, viduje, tačiau po karinio automobilio BTR posparniu.

„Vyresnieji mums sakė, kad jūs nebūkite kvaili, o tai sėdėsite čia dar ilgai. Tai mes ir padarėme, kaip jie sakė. Pakišome dozimetrus po mašinos posparniu. Tada dar du kartus į budėjimą išvažiavome ir mus išleido atgal į Lvovą, nes surinkome maksimalų leistiną radiacijos kiekį“, – prisimena Algis.

Išvykęs iš Pripetės lietuvis su draugais buvo išsiųstas tęsti tarnybos Lvove. Anykštėnas prisimena, kad likusią tarnybos dalį jokių sveikatos sutrikimų nejautė, tačiau po tarnybos grįžusį namo, į Lietuvą, jį pasitiko liūdnos žinios.

„Buvo praėję 1,5 metų po atominės sprogimo, o mes Lietuvoje su draugais vartėme laikraščius. Prisimenu, žiūriu nuotraukas laikraštyje ir matau vaikinus, su kuriais patruliavau, o jie jau mirę. Sakydavau draugui, žiūrėk, šito nebėra, ir šitas jau miręs. Būdavo baisu. Nueini pas daktarus, o tau sako, kad tu jau nurašytas, vaikų neturėsi ir nieko labai nesitikėk“, – pasakoja Algis.

Nors daktarai piešė niūrias ateities prognozes, Algis sveikata šiuo metu nesiskundžia. Tačiau pažeria kritikos Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai.

Anot Algio, sovietmečiu visi, buvę Černobylyje, buvo suregistruoti ir kasmet privalėjo eiti pas paskirtą daktarą tikrintis sveikatos. „Turėjome net „černobyliečio“ pažymėjimus, su kuriais mums taikydavo įvairių lengvatų. Turėdavome pirmenybę pirkdami butą, pas gydytojus be eilės patekdavome“, – vardija Algis.

Tačiau, atkūrus nepriklausomybę, senieji pažymėjimai nebegaliojo. Reikėjo darytis naujus. Tam buvo privaloma pristatyti krūvas dokumentų, kurie patvirtintų, jog lietuvis tikrai buvo Černobylyje.

Iki šiol Lietuva buvusiems „černobyliečiams“ taiko vieną lengvatą – nereikia mokėti privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų. Tačiau tik tuo atveju, jei nedirbi.

„Jeigu dirbi, vis tiek reikia mokėti ligonių kasai. Pradėjau aiškintis, kodėl, juk aš draustas neribotai, o man atsakė, kad, jei dirbu, tai didėja rizika, jog susižeisiu“, – situaciją apibūdino pašnekovas.

Pykčio dėl to Algis nejaučia ir dėkoja, kad turi bent jau teorinę galimybę gauti PSD lengvatą. Prieš atsisveikindamas jis dar atverčia nuotraukų albumą iš tarnybos laikų. Ant didžiulio šarvuočio BTR sulipę 18 metų vaikinai. „Buvome jauni ir visa žemė mums buvo po kojomis. Dabar būtume atsargesni“, – pokalbį užbaigia Algis.