Pasaulyje

2020.04.26 07:00

Viena pirmųjų apie Černobylio avariją sužinojusi Galvonaitė prisimena tą dieną: kad nuslėptų įvykį, buvo daroma viskas

Julija Šakytė, LRT.lt 2020.04.26 07:00

1986 metų pavasario dienos buvo nepaprastai saulėtos ir šiltos. Vieną iš tokių dienų Audronė Galvonaitė kartu su kolegomis nieko neįtardami miške atliko talką. Tą dieną Lietuvos klimatologė viena iš pirmųjų šalyje sužinojo, kad sprogo ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius ir išgirdo griežtą įsakymą neprasitarti.

Lietuvos klimatologė A. Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje, labai gerai tą situaciją prisimena: „Viskas buvo taip slapta. Kurgi... visus išvijo svogūnų rinkti, paradai vyko. Buvo viskas daroma nuslėpti įvykį.“

Nedėkinga situacija Lietuvai

A. Galvonaitė pasakoja, kad tą dieną, kai sužinojo žinią, su kolegomis iš Fizikos instituto valė miškus Aukštuosiuose Paneriuose, kai staiga vidury darbo išlėkė vienas iš darbuotojų ir sušuko: „Greit visi iš miško!“

Moteris prisimena, kad tuo metu niekaip nesuprato, kas vyksta, tik vykdė nurodymą – darbuotojai greitai sulėkė į darbo vietą, kur išgirdo kol kas nerišlią žinią, kad „klaikiai padidėjęs radiacinis fonas“ ir negalima būti lauke. Tik paskui, anot jos, išsiaiškino, kad įvyko Černobylio avarija.

Aš rinkau pernašas ir gerai mačiau, kad buvo labai nedėkinga situacija mums, – sako A. Galvonaitė.

„Po talkos išsiskirstėme namo. Mano visi draugai ir pažįstami žinojo, kad jeigu aš pasakiau, kad eikite visi iš lauko į vidų, tai taip ir reikia daryti. Nors daugiau man nebeskambindavo, tarpusavyje susisiekdavo“, – prisimena A. Galvonaitė.

Tuo metu sinoptikė gyveno bendrabutyje. Ji prisimena parlėkusi namo ir pirmą dalyką, ką padarė – tai nurodė visus vaikus greitai parginti iš lauko, taip pat iš karto liepė nusirengti visus drabužius, nukabinti užuolaidas, jeigu langai buvo atviri.

Moteris sako, kad nors situacija kol kas buvo neaiški, trūko informacijos, bet ji susidarė vis aiškesnį vaizdą, kadangi tuo metu rinko visą meteorologinę informaciją ir stebėjo vadinamąsias atbulines pernašas – iš kur ateina oro masė.

„Aš rinkau pernašas ir gerai mačiau, kad buvo labai nedėkinga situacija mums“, – sako A. Galvonaitė.

Virš Skandinavijos tuo metu tvyrojo žemo slėgio sritis, o Lietuva iš abiejų pusių buvo suspausta aukšto slėgio sričių, kurios suspaudusios oro mases buvo tarsi tuneliu – nuo Černobylio mūsų pajūriu ji keliavo tiesiai į Skandinaviją.

„Jeigu ne skandinavai, kurie irgi pajuto padidėjusį foną ir pradėjo garsiai aiškintis, tai mes būtume nieko nežinoję“, – įsitikinusi meteorologė.

„Kategoriškai buvo liepta tylėti“

A.Galvonaitė sako, kad Fizikos institutas vienas pirmųjų šalyje pastebėjo pakitusį radiacinį foną, tačiau specialistams buvo griežtai liepta tylėti: „Taip, taip. Kategoriškai buvo liepta tylėti. Per radiją ir televiziją transliavo gražius paradus, svogūnų rinkimą, važiavo garsieji dainininkai dainuoti į Ukrainą ir visur kitur. Va, kaip saugojo žmones.“

Nepaisant gražių vaizdų per televiziją, pavojus niekur nedingo. Balandžio 29 d. Vilnius gavo didžiausią dozę. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos, sako A. Galvonaitė. Vėliau dozę gavo centrinė Lietuvos dalis ir kitos šalies vietovės.

O mums, kitiems, buvo toks jausmas, kad gerklėje – kažkoks gumulas. Kažką jauti, bet nežinai ką. Tai tyrė visų skydliaukes, tyrė visus produktus. Tyrė viską, kas tik buvo įmanoma, – pasakoja A. Galvonaitė.

„O paskui oro masės apsisuko ir pradėjo nuo Černobylio nebe mums nešti, bet į pietus“, – aiškina ji.

Pirmasis lietus iškrito gegužės 5 d., kai radioaktyvios dalelės nusėdo ant žemės, iki tol buvusios ore. Tuo metu į darbą kibo, anot jos, Fizikos institutas – pradėjo tirti visus produktus, buvo tikrinamos visų skydliaukės.

„Kas turėjo problemų su struma (padidėjusi skydliaukė – LRT.lt) iš karto pradėjo jausti simptomus. O mums, kitiems, buvo toks jausmas, kad gerklėje – kažkoks gumulas. Kažką jauti, bet nežinai ką. Tai tyrė visų skydliaukes, tyrė visus produktus. Tyrė viską, kas tik buvo įmanoma“, – pasakoja A. Galvonaitė. Be to, anot jos, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tokie produktai kaip sviestas, grietinė buvo švarūs – radioaktyvių medžiagų nebuvo rasta.

„Beje, kadangi buvo gražios dienos, visi keliavo į pliažus, labai įdomiai įdegė saulėje. Įdegis, sakyčiau, buvo rožinės-violetinės spalvos“, – apibūdina A. Galvonaitė.

Išgelbėjo gyvybę

Moteris primena, kad iš kažkur sužinojo, kad reikia vartoti jodą, todėl visais įmanomais būdais bandė informuoti artimuosius, draugus ir pažįstamus: „Pasakiau, kad reikia gerti jodo. Tie, kurie galėjom, visais įmanomais būdais aiškinom: kuo mažiau būti lauke, nevaikščioti, nevalgyti šviežių daržovių nusiskynus ir panašiai.“

Kadangi Fizikos institute buvo atliekami produktų tyrimai, moteris sako žinojusi, kokias arbatas gerti, kokius produktus galima vartoti. Visą laiką vyko tyrimai, bet, anot jos, nebuvo galima nei pasakyti, nei parašyti, tiktai skleisti informaciją iš lūpų į lūpas.

„Žinojome, kad radioaktyvumo padidėjimas yra blogai, bet mes gi su tuo nebuvom susidūrę. Tai tik teorija, o praktika – kaip dabar su koronavirusu – visi žinom, kad blogai, o kas blogai – ne“, – aiškina A. Galvonaitė.

Meteorologė prisimena ir vieną itin į atmintį įsirėžusį įvykį. Tuo metu gaisras reaktoriuje buvo užgesintas, tačiau tvarkymo darbams buvo samdomi žmonės, civiliai. O tokių savanorių, norinčių važiuoti ir užsidirbti, atsirado daug. Vieni iš jų – A. Galvonaitės pusbroliai.

Mielieji, ko ten važiuoti? Pasižiūrėti didžiulės nelaimės? Ten vis tiek radioaktyvumas padidėjęs, kodėl, kai dega miškai netoli vietos, visi paniką kelia. Ten yra tas mutavęs miškas, mutavę gyvūnai, ko mes ten ieškom? Važiuojam patys save apsišvitinti? Aš niekaip nesuprantu, – sinoptikė prisimena kilusius klausimus.

„Aš tada radau besiruošiančius išvykti ten savo pusbrolius. Aš jiems pasakiau: tik per mano lavoną išvažiuosit į Černobylį. Jie aiškino, kad jų draugai buvo, užsidirbo. Esmė – jeigu yra paprastas cheminis užterštumas, tai gali jausti kvapą, o šiuo atveju – nieko nejauti. Aš jų neišleidau ir po kelių metų pusbroliai padėkojo, kad atvažiavau ir juos sulaikiau, nes tų draugų, kurie važiavo ir užsidirbo pinigų, jau seniai nėra“, – atsiminimu dalijasi A. Galvonaitė.

Šiandien katastrofos vieta – itin populiari tarp turistų Tiesa, tam didelės įtakos turėjo visame pasaulyje išpopuliarėjęs serialas „Černobylis“, kuris tūkstančius žiūrovų paskatino ne tik domėtis atominių elektrinių istorija, bet ir aplankyti nelaimės vietą. Tačiau A. Galvonaitė stebisi, kodėl vis dar atsiranda norinčių ten vykti.

„Man yra baisiausia dabar, kai dabar yra vežamos ten ekskursijos. Mielieji, ko ten važiuoti? Pasižiūrėti didžiulės nelaimės? Ten vis tiek radioaktyvumas padidėjęs, kodėl, kai dega miškai netoli vietos, visi paniką kelia. Ten yra tas mutavęs miškas, mutavę gyvūnai, ko mes ten ieškom? Važiuojam patys save apsišvitinti? Aš niekaip nesuprantu“, – klausia sinoptikė.

Minint 34-osioms Černobylio avarijos metinėms, žmonių, mirusių dėl radiacijos tomis dienomis ir vėlesniais metais, skaičius tebėra smarkiai ginčijamas. Pati A. Galvonaitė užsimena apie girdėtas sužalotų žmonių istorijas.

2005 metais paskelbtoje ir prieštaringai vertinamoje Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje nurodoma, kad Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje dėl šios katastrofos galiausiai gali mirti „iki 4 tūkst. žmonių“.

Kijeve įsikūrusio Nacionalinio radiacijos medicinos centro (NRCRM) generalinio direktoriaus pavaduotojas Viktoras Suško Černobylio katastrofą apibūdina kaip „didžiausią antropogeninę katastrofą žmonijos istorijoje“. NRCRM vertinimu, maždaug penki milijonai buvusios Sovietų Sąjungos piliečių, įskaitant tris milijonus Ukrainoje, nukentėjo dėl Černobylio, o Baltarusijoje buvo užregistruota apie 800 tūkst. žmonių, kuriuos paveikė radiacija po nelaimės, rašo BBC.