Pavasarį prasidėję ir tebetrunkantys keisti laikai vieniems ką nors atnešė, iš kitų – atėmė. Vilniečiui Jurgiui nutiko ir taip, ir taip. Per laiką tarp dviejų karantinų jis spėjo atidaryti nuotykių parką. Lapkritį dėl apribojimų ant jo durų teko užkabinti spyną. Tada Jurgis nusipirko bilietą ir išskrido į Ispaniją. Tik ne pagulėti po palmėmis, o žygiuoti šalį vagojančiu Šv. Jokūbo piligrimų keliu.
„Manau, kartais žmogui tiesiog reikia susikurti svajonę. Kai ją turi, visada bus, ko siekti“, – savo pasakojimą portalui LRT.lt pradeda šeimos pramogų parko „Adventica“ įkūrėjas, darbe vadinamas tiesiog Tėčiu Jurgiu. Prieš kiek daugiau nei savaitę jis išskrido į Ispaniją ir leidosi į žygį piligrimų keliu, dar vadinamu Camino de Santiago.
Nors mintis apie šią išvyką jam kirbėjo jau ne vienus metus, tik dabar, pandemijai paralyžiavus pasaulį, išmušė tinkama valanda ir suvokimas: kada, jei ne dabar?
„Didžiausia mūsų problema, kad užsiverčiame darbais ir visada randame priežastį, kodėl negalime kažko daryti, nors apie tai ir svajojame. Todėl ėmiau ir pasakiau sau: velniop, yra galimybė – reikia drožti. Svajones reikia įgyvendinti, juo labiau kad svarbus buvo tik laiko klausimas. Juk čia ne į kosmosą nuskristi, kad reikėtų didelių pinigų ar ypatingo pasiruošimo, – sako Jurgis. – O gal reikėtų susigalvoti ir tokią svajonę?“ – priduria.
Paskui svajonę – sustojus verslui
Nors girdėti, kad pandemija sugriovė krūvas planų, Jurgio istorija byloja priešingai. Laikas jo svajonei išmušė kaip tik tada, kai Lietuvoje buvo įvestas antrasis karantinas. Dėl įvestų apribojimų teko užverti nuotykių parko duris, kurias Jurgis su komanda po ilgo ir atsakingo triūso atidarė tik šią vasarą. Vos per kelis mėnesius tarp dviejų karantinų jis spėjo verslą ir pradėti, ir pristabdyti.
„Labai smagu atidaryti savo nuotykių parką. Prieš atidarymą jame teko ir nakvoti, nes viską norėjosi padaryti kuo geriau, su komanda juokavome, kad tai yra kaip mūsų visų kūdikis. Todėl būsiu sąžiningas – ant durų užkabinti spyną skauda. Ypač gaila dėl to, kad turėjome atšaukti net kelis šimtus nuotykių parke suplanuotų gimtadienių“, – pasakoja nuotykių parko įkūrėjas.
Vis dėlto dėl pristojusio verslo nuo galvos rautis plaukų jis neketina ir sako, kad prieš gyvenimo išdaigas nepašokinėsi, todėl geriau į viską žvelgti ramiai, su viltimi. Todėl ir pirmoji mintis, kuri jam šovė į galvą išgirdus apie antrąjį karantiną, buvo susikrauti kuprinę ir leistis į išsvajotąjį piligriminį žygį.
„Visur galima ieškoti blogų dalykų, tačiau galbūt kaip tik reikia ieškoti geresnių? Taip, šiuo metu finansiškai skauda visiems. Tačiau gyvenimas yra kaip upės tekėjimas, todėl bus, kaip bus. Į viską žvelgiu su pozityvu ir tikiuosi geriausio“, – sako Jurgis.
Išėjo ieškoti ne savęs, o nuotykių
Į žygį Ispanijoje vingiuojančiu piligrimų taku Jurgis sako sumąstęs leistis ne norėdamas ieškoti savęs ar atsakymų į ilgą laiką ramybės neduodančius klausimus, o trokšdamas tiesiog pailsėti ir patirti nuotykį.
„Gyvenime nesiblaškau, žinau, ko noriu, ir siekiu užsibrėžtų tikslų, todėl į žygį ėjau ne bandydamas surasti save. Iš prigimties esu aktyvus keliautojas, todėl ir šįkart mano tikslas buvo pajudėti, patirti nuotykį. Man knietėjo išbandyti tai, apie ką rašomi straipsniai ir kalba žmonės“, – sako Jurgis.
Vis dėlto, kasdien žygiuojant po aštuonias, o kartais ir dešimt valandų, nori nenori į galvą pradeda lįsti visokios mintys, pripažįsta Jurgis. „Ilgai žygiuojant tikrai atsiranda laiko pagalvoti. Man jau gimė keletas naujų minčių, kurias parvešiu į „Adventica“. Kadangi dar liko nemažai nužygiuoti, kas žino, gal panašių atradimų bus ir daugiau“, – užsimena Jurgis, šiuo metu žygiuojantis jau antrą savaitę.
Pašnekovas sako, kad namuose laukiantys žmona ir du vaikai šiuo nežinomybe persmelktu metu tėtį į žygį išleido nesispyriodami. „Mano šeimyna žinojo, kad jau keletą metų svaigstu apie Camino, todėl vienintelis jų palinkėjimas buvo gerai praleisti laiką“, – šypteli Jurgis.
Ir nors žygiuoja vienas, kelionėje kompaniją jam palaiko kuprinėje tarp kitų būtiniausių daiktų vietą suradęs pliušinis žaisliukas, prieš keletą metų tapęs šeimos talismanu. „Man tai tarsi emocinis tiltas su namais“, – patikina Jurgis.
Karantinas ir piligrimų kelyje karantinas
Viso pasaulio vaizdą iškraipiusi pandemija savo pėdsaką įspaudė ir piligrimų takuose. Kaip Jurgiui pasakojo sutikti piligrimai ir albergų – specialiai piligrimams skirtų nakvynės namų – savininkai, vaizdo, koks matyti šią dieną, nesulyginsi su ankstesniais metais. Žygeivių takuose – kone perpus mažiau, dėl apribojimų veikia mažiau albergų, nakvynei duodami vienkartiniai užvalkalai, visur privalomos kaukės.
Vis dėlto yra ir šviesesnė pusė. Pastaruoju metu didžioji dalis žygeivių pamiršo apie tikrąją piligrimystę, žygiai piligrimų taku tapo sukomercintu, turistiniu reikalu. Vien Camino Frances – vienu iš Šv. Jokūbo kelio maršrutų – per metus žygiuoja apie 150 tūkst. žmonių, sako Jurgis, tačiau įvykus pandemijai „piligrimai apsimetėliai“ dingo.
„Man įsiminė viena fantastiška vakarienė su albergo šeimininkais ir keletu piligrimų. Jie pasakojo, kad nors šiemet alberge apsistoja daug mažiau piligrimų, tuo galima pasidžiaugti, kadangi sumažėjo turistų, kurie žygiuoja neretai pamiršdami pirminę piligriminio žygio idėją.
Piligrimai pasakojo, kad vasaromis didele problema tampa banglentininkai, kurie tikina esantys piligrimai ir naudojasi pigia nakvyne alberguose, kurios kaina svyruoja nuo 5 iki 20 eurų už naktį. Todėl yra specialus pažymėjimas, įrodantis, ar žygeivis yra tikras piligrimas“, – įspūdžiais dalijasi Jurgis.
Albergų šeimininkai – labai paslaugūs ir draugiški, pasakoja Jurgis. Vos įžengus pro duris parodo, kur dušas, kad greičiau išdžiūtų nuo lietaus permirkę batai, duoda laikraščių, paklausia, ko svečias norėtų vakarienei, pasiūlo alaus. Tiesa, visur galioja griežta tvarka dėl veidą dengiančių kaukių. Jas reikia dėvėti visur ir visiems be išimčių – net piligrimams, net miške.
„Sykį mane, einantį be kaukės, sustabdė policija. Angliškai bandžiau jiems paaiškinti, kad iki miestelio dar likęs kilometras, tačiau jie patikino, kad tai – nesvarbu, kaukės privalomos visur, – pasakoja Jurgis. – Pastebėjau, kad visi ispanai vaikšto su kaukėmis. Na, nebent vienas kitas, ypač vyresnio amžiaus, spėju, tokiu būdu demonstratyviai liejantis pyktį ant valdžios. O šiaip buvau nustebęs – tvarka kaip pas vokiečius.“
Kiek nedaug žmogui reikia
Visais įspūdžiais ir nuotraukomis iš kelionės Jurgis dalijasi nuotykių parko interneto puslapyje ir feisbuko paskyroje. Viliasi, kad galbūt įkvėps ką nors, kas turi svajonę, bet nedrįsta jos įgyvendinti. Prieš kelionę ir pačiam netrūko jauduliuko, pripažįsta Jurgis. Šmaikštauja, kad akimirką net pasijautė panašiai kaip prieš piršlybas ar svarbų egzaminą. Tačiau dabar viskas rūksta kaip iš pypkės, o Jurgis, kaip pats sako, džiaugiasi galėdamas pasinerti į gyvenimo malonumą, kurio dažnas sau neleidžia.
„Dabartinę savo būseną apibūdinčiau žodžiu „kaifuoju“. Man ši kelionė – didelis ir galingas energetinis persikrovimas. Viskas sekasi puikiai: atrodo, neprisikroviau per daug daiktų, tačiau nieko ir netrūksta. Šeimyna saugi, šiltuose namuose, o aš mėgaujuosi žygiu. Ko daugiau reikia? – klausia Jurgis ir netrukus pats atsako. – Buvau nustebęs, kad žmogui reikia tiek nedaug. Einant svarbūs vos trys dalykai: maršrutas, kad žinotum, kur eini, nakvynės vieta ir maistas.“
Kol kas nuovargiu Jurgis nesiskundžia, jei viskas vyks pagal planą ir laikys kojos, žygiuoti jis ketina dar apie porą savaičių. Ką jos atneš? Žygeivis pats nekantrauja.
„Sunku pasakyti, ar kelyje surasiu kitą save, bet kad atrandu įdomių dalykų, tai tikrai. Natūralu, kad tavo būsena kitokia, nes esi toli nuo šeimos, nuo savo krašto, negalvoji apie darbą. Pamažu į galvą pradeda lįsti vienas kitas atradimas, vakarais, ką prisimenu, užsirašau. Labai noriu tikėti, kad baigęs maršrutą galėsiu kiekvienam pasakyti priežastį, dėl ko verta eiti piligrimų keliu“, – sako Jurgis.
Jeigu viskas vyks taip sklandžiai, kaip iki šiol, gali būti, kad kitas Jurgio planas bus įveikti Lietuvos lygumomis vingiuojantį Camino Lituano. Jei planas išdegs, sutarėme pasikalbėti ir apie jį.
Daugiau vaizdų iš Šv. Jokūbo kelio – Jurgio nuotraukose.
