Rašytoja Asta Padagaitė LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ sako, kad gydantis nevaisingumą patariantiems atsipalaiduoti norisi užvožti, bet pagaliau išnešioti net ne vieną, o iškart du naujagimius padėjo būtent tai. Ji prisiminė skaudų 4 metus trukusį periodą siekiant susilaukti vaikų ir neslepia – tampi atvira žaizda ir ilgainiui iškeliauji į paralelinį pasaulį.
Nuo medikų verdikto, kad niekada neturės vaikų, iki daugiavaikės mamos statuso. Kokį skausmo ir nevilties kelią teko nueiti, kol komunikacijos specialistė A. Padagaitė susilaukė pirmųjų dvynių? Ir likimo dovanota staigmena – trečioji dukrelė. Moterį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Kaip išėjo, kad prieš 10 metų iš medikų išgirdai tokį verdiktą?
– Nebuvo tiksliai taip, kad nuėjome ir išgirdome tokį verdiktą. Istorijos pradžia buvo truputį liūdnesnė. Susituokėme, turėjome savo namus, natūraliai nutarėme, kad laikas susilaukti vaikų. Ir aš pastojau. Laukėmės vaiko, viskas smagu, jauni žmonės, gyvenimas žydi. Kai sukanka trys nėštumo mėnesiai, tai pats jautriausias, gražiausias vizitas pas gydytoją, kai pirmą kartą pamatai kūdikėlį.
Labai gerai prisimenu tą dieną, kai nuėjome. Kūdikėlis yra, bet gydytojas sako: matote, jo širdis tai neplaka. Tada buvo didžiulis šokas. Be abejo, kita mintis buvo: nieko tokio, taip nutiko, reikia pabandyti vėl. Bet aš išgirdau: nebus taip paprasta, labiau atsitiktinumas, kad pastojau, negu kad normalu.
Aš visada į gyvenimą linkusi žiūrėti pozityviai, man atrodė: pamanyk, yra gydymas, nieko tokio – viskas bus gerai. Bet „nieko tokio“ neišėjo – išėjo 4 metų ilgas, dramatiškas, skausmingas procesas.
Tuo metu nuomonė buvo maždaug tokia: jeigu turi vaisingumo sutrikimų, vadinasi, gyvenai nešventą gyvenimą arba kažko nemoki teisingai daryti. Klasikiniai įžeidžiantys pasakymai: gal su žvake prie lovos pastovėti?
– Ši tema labai aktuali. Lietuvoje pagal statistiką kas 5-a pora turi problemų su vaisingumu. 4 metai – labai daug.
– Tai visiškai sustabdo gyvenimą, panirsti į kelionę, kuri nežinia, kaip baigsis. <...> Daraisi daug tyrimų, jie kainuoja labai brangiai, daraisi stimuliaciją hormoniniais vaistais, juos leidiesi į pilvą kiekvieną dieną nustatytu laiku. Nuotaikų kaitos, augantis svoris, daug emocinių sutrikimų... Bet turi tikslą.
Ilgainiui, kai tau to tikslo nesiseka pasiekti, prasideda labai depresyvus etapas. Griūna tavo aplinka, nebegali nereaguoti, kai draugai laukiasi vaiko. Draugai pradeda vengti su tavimi bendrauti. Yra buvę, kad pasakė, jog laukiasi, taip vėlai, kad galvojau „oho“. Supratau, kad mane aplinka saugo, nes, matyt, reaguoju taip, kad nebemalonu aplinkiniams. Esi atvira žaizda.
Aš iš prigimties kovotoja, bet kai ta kova labai ilga, tiesiog išsenki ir išsekęs pradedi uždavinėti klausimus: kodėl man, už ką, ką aš padariau?.. O esi jaunas žmogus. Kai visa tai vyko, man buvo 24 metai. Tu prarandi gabaliuką gyvenimo, kai gali keliauti, siekti karjeros... Palaipsniui išeini į paralelinį pasaulį ir jame būni.
Esu skaičiusi, atrodo, amerikiečių mokslininkai nustatinėjo, kokio stiprumo emocijos jaučiamos šitame procese, tai emocijos prilygsta patiriamoms per vėžio gydymo procesą. Sunku apsakyti, ką reikia išgyveni kiekvieną kartą. Mano atveju įvyko dar keletas persileidimų.
– Medikai tau padeda pastoti, tu pastoji ir po to persileidi. Reikėjo išgyventi ir tai. Kaip tai atrodė?
– Taip, tai buvo viena iš organizmo problemų, o kodėl tai vyksta, atsakymų taip ir negavau. Nežinomybė tikriausiai pati sunkiausia šitoje situacijoje. Vieną dieną įklimpsti į beprasmybę. Ateina klausimas: ką aš čia veikiu? Be psichologinės pagalbos labai sudėtinga išsiversti.
Tai 10 metų istorija, o prieš 10 metų buvo gana nepopuliaru apie tai kalbėti viešai. Šiandien žiūrėdama į visuomenę visa širdimi džiaugiuosi, kad tai nebėra tabu. O tuo metu nuomonė buvo maždaug tokia: jeigu turi vaisingumo sutrikimų, vadinasi, gyvenai nešventą gyvenimą arba kažko nemoki teisingai daryti. Klasikiniai įžeidžiantys pasakymai: gal su žvake prie lovos pastovėti, kad neišeina?
– Iš aplinkos išgirsdavai tokių replikų? Žmonės, žinodami, kad jūs taip stengiatės, sau leisdavo?..
– Aš pati asmeniškai tiesiai į akis nesulaukdavau, nes mėgstu save apginti. Bet palaikymo be galo reikia. Natūraliai buvau tarp moterų, kurios ėjo tuo pačiu keliu, prisiklausydavau fantastinių dalykų, tarkime: mažiau reikėjo lakstyti jaunystėje ir neturėtum problemų. O žmogus serga endometrioze.
Buvo metas, kai atrodė, kad esu vienintelė nevaisinga moteris Lietuvoje, nes apie tai kalbėjau – daug, drąsiai. Pabudo mano pilietiškumas, kad taip nesąžininga ir negali būti. Ir sulaukdavau: oi, ko ji lenda, kam čia tau reikia – susilaukei, tylėk ir džiaukis.
Ir suveikė, matyt, žmonėms, kurie gydosi nevaisingumą, patarimas atsipalaiduoti. Tokiems patarėjams norisi užvožti, bet šitas patarimas yra auksinis. Dėl to ir sakau, kad turi įsijungti terapeutas.
– Grįžtant prie tavo kelio. Turbūt natūraliai būdavo pasidavimo momentų?
– Be abejo, nuolatos. Net visiškai draugiškai draugės pradėjo klausinėti: tai gal baik? Ir pradėjo atrodyti, gal tikrai baigti? Bet tada būsiu pralaimėjusi, reikės atsistoti ant kojų...
– Randasi depresinio požiūrio?
– Taip. Ir tikrai žinau žmonių, kurie susirgo labai rimta depresija.
– Jūsų atveju taip neatsitiko (jūs išsiskyrėte su sutuoktiniu, bet tai įvyko gerokai vėliau po to), bet sakai, yra nemažai porų, kurios nebeatlaiko įtampos ir išsiskiria?
– Taip nutinka. Mes šiaip nelabai mokame rodyti savo emocijų. Tai didelė bėda. Truputį gėda eiti pas psichoterapeutą, jei turi problemų, nes atrodo, kad sergi psichine liga. Susidūrus su šita problema negauni jokio pasiūlymo kreiptis pagalbos, nors tai turėtų būti numeris vienas, kai kiekvienas užsidaręs kenčia savo kančią. Vyrai dar mažiau demonstruoja savo emocijų – daug galvoti nereikia, kas anksčiau ar vėliau nutinka, jei nebendrauji.
– Tu nepasidavei, vienas kartas buvo sėkmingas ir pagimdei dvynius. Kaip atsimeni tą momentą?
– Tiesą sakant, jau buvo pasiektas toks liūdesio lygis, kad buvau nutarusi, jog gal užteks. Pradėjau pratintis prie minties, kad gal galiu gyventi be vaikų. Supratau, kad įsivaikinti negaliu, negaliu savo problemos išspręsti vaiku iš vaikų namų.
Mes išvažiavome pakeliauti po Armėniją. Ir suveikė, matyt, žmonėms, kurie gydosi nevaisingumą, patarimas atsipalaiduoti. Tokiems patarėjams norisi užvožti, bet šitas patarimas yra auksinis. Dėl to ir sakau, kad turi įsijungti terapeutas. Kai paleidau mintį, kai manęs ji nebepersekiojo, grįžusi buvau tokia gaivi. Ir šovė į galvą mintis: vieną paskutinį kartą. Ir pavyko. Buvo begalinė baimė, ar pavyks išnešioti, patikėjau, kad turiu vaikus, tik kai pagimdžiau.
– O tavo trečias vaikas – netyčiukas, liaudiškai tariant?
– Taip išėjo, kad mūsų šeima, deja, iširo. Labai greitai sutikau dabartinį savo partnerį ir labai greitai pastojau. Bet labai vertinu šitą patirtį, nes likimas leido pajusti, kaip būna iš tikrųjų: kaip jaudiniesi, nežinai, ką daryti, kas bus toliau, kaip mes tą vaiką auginsime...
Visas pokalbis – spalio 30 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
