Žmonės, kurie kuria ilgalaikius gyvenimo planus, yra laimingesni, rodo tyrimai, o ką daryti, jei susiplanuoti nepavyksta net savaitės? LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ organizacinės psichologijos specialistė Aistė Mažeikienė dalijasi praktiškais patarimais, padėsiančiais sutramdyti nevaldomą laiką. Kai kas gali būti ir skausminga, pavyzdžiui, nuspręsti, svarbiau būti mama ar žmona.
Organizacijų konsultantę, lektorę A. Mažeikienę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Ar iš tikrųjų mes laiko turime mažai? Nei mano babytė, nei senutis nesakydavo, kad neturi laiko. Ar to laiko anksčiau buvo daugiau, ar tai visuomenės virsmas? Kur tas laikas pasidėjo?
– Tai vienintelis dalykas, kuriame esame lygūs. Laiko visi turime vienodai ir tai vienas iš lengviausiai valdomų išteklių. Daugumos mūsų gyvenime ir darbe yra 3 ištekliai: laikas, pinigai ir žmonės. Su žmonėmis nutinka įvairių įdomių dalykų, su pinigais – irgi visokių netikėtumų, bet laiką mes galime valdyti, tik ar norime?
Vienas dalykas – susiplanuoti, kitas dalykas – nusiteikti, kad aš susiplanavau ir šitų mano tikslių laiko atkarpų niekas nelies. Jeigu taip nusiteiksime, visą laiką būsime nelaimingi, netikėtumus suvoksime kaip trukdžius.
– Tikriausiai Aistės diena plane sudėliota paminučiui? Ar griežtas planas nėra siekiamybė?
– Aš žinau visus savo planus iki Naujųjų metų – kiekvienos dienos. Kitaip tariant, juokinu Dievą. Mano darbas to iš manęs reikalauja. Bet vienas dalykas – susiplanuoti, kitas dalykas – nusiteikti, kad manęs niekas neišmuš: aš susiplanavau ir šitų mano tikslių laiko atkarpų niekas nelies. Jeigu taip nusiteiksime, visą laiką būsime nelaimingi, kitų žmonių skambučius, netikėtumus, gražų orą suvoksime kaip trukdžius. Jausiesi nelaimingas – susiplanavai, o galėjai tuo metu pagrybauti.
Kita vertus, tai jūsų pasirinkimas. Aš taip jaučiuosi saugiai ir, anot tyrimų, žmonės, kurie turi planų 10 metų į priekį, yra laimingesni, nes turi tikslų, svajonių, žino, ko siekia, jų neišmuša kasdienės gyvenimo aplinkybės. Bet jeigu norite nusipiešti didelį paveikslą, esminis siūlymas – palikti „tuščio“ laiko.
Yra mada būti užimtam, neprieinamam – tada bus bandoma su tavimi derinti. Aš, prisipažinsiu, tą jaučiu: kai pamato užimtumą, su manimi tariasi ir aš jaučiuosi reikšminga. Užimti žmonės ne veltui susireikšmina: gauni daugiau dėmesio, pagarbos, kiti taikosi prie tavęs.
– Kiek laiko per dieną reikėtų pasilikti netikėtumams?
– Siūloma penktadalį laiko. Jeigu tai darbo diena, tai 20 proc. dienos. Tuo laiku turi būti nieko nesusiplanavęs. Įdomiausia, kad kuo pareigos aukštesnės, kuo esi vyresnis specialistas, tuo daugiau turėtum turėti nesuplanuoto laiko.
Pavyzdžiui, kažkas paskambins ir sakys: noriu išeiti iš darbo, jaučiuosi nemotyvuotas ar jaučiu psichologinį smurtą darbe. Vadovas iš karto turi reaguoti, nes darbuotojas gali išeiti ar neatlikti savo užduoties.
Specialistas turėtų labai griežtai susiplanuoti 60 proc. laiko, o vadovas – tik trečdalį. Darbe siūloma susiplanuoti net poilsio laiką – bent 10 proc. laiko, kaip atsigausi: atsigersi vandens, prasieisi – kaip atsistatysi, kad būtum adekvatus.
Siūlau visiems susirašyti savo socialinius vaidmenis. Iš pradžių lengva, bet vėliau žmonės gali ir apsiverkti. Kas aš esu? Mano studentai pirmiausia rašo „žmogus“, o kai kurie mano klientai tokio vaidmens išvis neprisimena.
– O kaip buitis? Daugumą ji varo į neviltį. Kaip šitoje situacijoje nesijausti vargo pele?
– Norėčiau, kad tai išgirstų mamos, tėvai. Aš irgi anksčiau galvojau, jog turėsiu laiko tada, kai užaugs mano vaikai. Ką daryti? Tai yra prioritetų skirstymas, kas tau dabar yra svarbiau: idealiai sutvarkyti namai, šiltas maistas? Dar po tvarkymosi ir nemiegotų naktų turiu gražiai atrodyti, šypsotis ir kitus įkvėpti geros nuotaikos? Tai vidinis laiko vagis – per aukštai iškelta reikalavimų sau kartelė.
Kaip su tuo tvarkytis? Kai kurie iš mūsų tikrai nori būti kokybiški visomis prasmėmis. Pirmas receptas – klausimas sau: kas bus, jeigu to nepadarysiu, nesutvarkysiu? Žinokite, kai vaikai paaugs, bus taip, kad jeigu nepagaminsi šiltų pietų, jie patys pasigamins. Nedarydamas tam tikrų dalykų ugdai šeimos narius pasidalyti tomis funkcijomis.
Jeigu aš sau keliu tikslą padaryti viską idealiai, irgi būsiu nusivylusi ir nelaiminga. Pavyzdžiui, noriu iškepti austrišką varškės pyragą, tačiau kiek sugadinsiu miltų, kiaušinių, cukraus... Bet aš turiu kitą receptą. Mano šeima seniai valgė mano pyragą, yra išalkusi ir jiems sueis ir obuolių pyragas, net truputį neiškilęs. O ką turiu galvoje kalbėdama apie prioritetus? Ar aš noriu būti, žaisti su vaikais, ar kad namai būtų idealūs?
Siūlau visiems susirašyti savo socialinius vaidmenis. Iš pradžių lengva, bet vėliau žmonės gali ir apsiverkti. Toks klausimas: kas aš esu? Mano studentai pirmiausia rašo „žmogus“, o kai kurie mano klientai tokio vaidmens išvis neprisimena, rašo „vadovas“, „mama“... Tada nusistatykite, kurie vaidmenys jums svarbiausi – prasideda nebe taip linksma. Mama ar žmona – kuris svarbesnis, turi pasilikti, o kitą turi atidėti į šoną. Tai reikia daryti vienam ir niekam nerodyti.
Tada prasideda dar įdomiau. Asmeninio laiko valdytojai siūlo remtis neginčijamu dalyku: vienintelis pastovus dalykas mūsų gyvenime yra savaitės dienos. Turime vaidmenis, savaitės dienas – užsirašykite, kiek minučių kiekvienam vaidmeniui norite skirti kiekvieną dieną.
Visas pokalbis – spalio 8 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
