Kultūra

2019.01.31 23:07

G. Kuprevičius: kultūros politika ir spauda daro viską, kad mūsų mąstymas siaurėtų

Regina Germanavičiūtė, LRT Klasikos laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt2019.01.31 23:07

Įėjome į pavojingą sritį. Kultūros politika, spauda daro viską, kad mūsų mąstymas nuolat siaurėtų, kai įduodame raktą blogiečiui. Taip sako Lietuvos kompozitorius Giedrius Kuprevičius, 2018 m. gruodžio 13 d. vykusioje jo ir literatūrologės Viktorijos Daujotytės diskusijoje. Kaip teigia literatūros tyrinėtoja, neįmanoma įrodyti, kad menas būtinas gyvenimui: „[...] bet, galvoju, kad kaip tik dėl to, kad įrodyti neįmanoma, jis yra būtinas. Menas atsiduria labai sudėtingų ir svarbių dalykų rikiuotėje struktūrindamas pasaulį.“  

V. Daujotytė. Esame gyvenime ir visi gerai žinome, kas jis yra. Gyventi – vadinasi būti gyvam: matyti, girdėti, liesti, užuosti, turėti artimus žmones, kalbą, galėti mąstyti. Kas yra menas? Pasakyti yra sudėtingiau. Tik vieną iliuziją šiame vakare norėsime išsklaidyti, kad meno yra daug. Pilni knygynai knygų, daug koncertų, parodų, sakytume, meno perteklius. Iš tiesų ir maestro Giedrius tikriausiai pritars, kad meno yra mažai. Menas yra didi brangenybė, retai sutinkama ir kaip tik dėl to skirtingai negu gyvenimą mes visaip jį bandome apibūdinti. Bet bandymai vis išsprūsta iš mūsų norų – menas yra laisvas ir galbūt todėl taip sunkiai apibūdinamas. Maestro Giedriau, jūs atstovaujate Jo Didenybei menui, todėl būsite ir veikėjas, ir menininko pavyzdys. Ar sutinkate su tokiais dideliais mano norais ir ketinimais?

G. Kuprevičius. Pratęsdamas mielos Viktorijos mintį, kad meno yra mažai ir per daug, prisiminiau Anatolio Franso, berods, „Pingvinų salos“ personažą, kuris katalogizavo visą žmonijos sukurtą meno palikimą, kiekvieną kūrinį įrašydamas į atskirą kortelę. Ir kai jų prisirinko tiek daug, toji gausybė užkrito ant jo ir jis didelio svorio prislėgtas žuvo, dar spėjęs sušukti: „Dieve, kiek meno, kiek meno!“.

V. Daujotytė. Jaučiame, kad pastarieji metai jums buvo kūrybingi, vedė į didelę gausą – kūrinys po kūrinio, didelės apimties. Turime prisiminti, kad esate ir radijo žmogus, „Audiologų“ ir įvairių dialogų bei polilogų sumanytojas. Ar jaučiate, kad esate savo paties sukurto pasaulio ne tik autorius, kūrybos veikėjas, bet ir savotiškas įkaitas?

G. Kuprevičius. Jūs visiškai teisi, ypač tai paaiškėjo rengiant didžiulį, beveik 50 laidų ciklą, skirtą Volfgangui Amadėjui Mocartui. Turiu visus jo įrašus, daugiau kaip 600 kūrinių, kurie susideda iš dalių ir iš viso susidarytų pusantro tūkstančio. Kai pradėjau rengti tą ciklą, pasijutau savo vizijų, chimerų ir sapnų įkaitu. Rengdamas Mocartui skirtas laidas, pagalvojau: per daug kuriame. Neseniai iš Italijos gavau knygą, kurioje įrodinėjama, kad dalį kūrinių sukūrė ne jis pats, dirbo pameistriai, kaip Renesanso laikais tapė.

V. Daujotytė. Jūs pats ar turite pameistrių?

E. Blaževič/LRT nuotr. 

G. Kuprevičius. Pameistriai – tai atlikėjai. Jie padeda išsiaiškinti tavo bėdas, gerus ir blogus dalykus. Bet norėčiau sugrįžti prie gausos. Menininkui iškyla atsakomybė nekurti, sustoti, pagalvoti, ar tikrai kiekvieną dieną tu su savo kūriniu nustebinsi. Tuo labiau, kai tave vilioja visokie fondai, festivaliai, konkursai ir norisi sugriebti visą tą gerbūvį. Tada tave išprovokuoja būti ne savimi, o šiek tiek klounu. Ir tada kūryba išnyksta, nes tu ją išmainai į kitus dalykus.

V. Daujotytė. Pabandykime atsakymo į šį klausimą ieškoti istorijoje. Gali būti, kad šita perteklinė kūryba, jos dauginimas yra ir gyvenimo naikinimas. Nereikia galvoti, kad šitas mūsų besaikis ne tiek kūrimas, kiek produkavimas nėra nekaltas. Jis naikina gyvenimą. Formuluojant mintį „Menas gyvenime ir gyvenimas mene“ atrodo, kad tai harmoninga, o iš tiesų esama pakankamai įtampų, kad menas galiausiai pasuktų prieš gyvenimą ir imtų netgi naikinti jo gyvybingas šaknis, kurios žmonijos yra per ilgą laiką ir didelius pasiryžimus sukurtos, kaip moralinės atramos, įsipareigojimai, susitarimai. Menas išjudina šiuos dalykus ir vadina tai menine provokacija.

Kita vertus, jis bando ir įteigti kai kuriuos dalykus, kurie gyvenimui yra ir pavojingi. Bandykime grįžti į įdomią situaciją, kuri yra susijusi su kūrybos pasirinkimu. Prisiminkime mūsų su maestro Giedriumi mylimą filosofinę situaciją, savotišką parabolę, kuri yra perpasakota Aristotelio. Tai atsitiko su Antikos filosofu Herakleitu. Jis pagarsėjo kaip išminčius, mąstytojas ir kaip kiekvieną pagarsėjusį žmogų jį ištiko garbės sunkumai. Kartą keliaujantys, bandantys pasaulį pažinti žmonės panoro pamatyti, kaip atrodo tas visiems žinomas filosofas ir išminčius Herakleitas. Jie buvo palydėti į jo būstą ir pamatė labai paprastai apsirengusį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų prie krosnies besišildantį žmogų. Aišku, ši snobų minia liko labai nusivylusi: žmogelis, kuris stovi prie krosnies. Herakleitas akimirksniu suprato šitą situaciją ištaręs vieną trumputį sakinį: „Ir čia gyvena dievai“.

Įdomiausia, kad tai muzikine kalba perpasakojo Giedrius Kuprevičius. Štai kas yra archetipinės situacijos, apibendrinančios, giluminės; jos eina per laikus ir savo išmintimi leidžia mums kažką apie tai pasakyti. Mane nustebino tai, kad Giedriaus kūrinyje svarbiausios vietos paliktos atlikėjų improvizacijai. Tendencijos yra net kelios: ne tik išgirsti tai, kaip šiuolaikinio menininko interpretuojama ši archetipinė situacija, bet ir kitas dalykas – kalbos problema, kaip susikalba filosofija, žodinis tekstas, kaip atsiranda muzikos kalba ir visame tame išlieka svarbieji dalykai. Maestro, gal norite ką pridurti?

G. Kuprevičius. Pridursiu tik tiek, kad buvau iš tų, kurie atėjo pas išminčių, o ne šildėsi prie jo krosnies. Esu iš tų menininkų žioplių, kurie atėję išgirdo tuos žodžius ir nieko nesuprato – čia visas įdomumas. Pirmą kartą šie žodžiai „Ir čia gyvena dievai“ man įkrito dėmesin 2000-aisiais metais. Pasąmonėje liko visus tuos 17 metų. Dar pridursiu, kad kūrinys yra vokaliniam ansambliui.

Da Kraplak/Unsplash.com nuotr.

V. Daujotytė. Paprastumas arba forma, aišku, kartu ir turinys gali būti labai aukštas meno dalykas, bet ar nėra taip, kad mūsų dėmesį pritraukia tik dėl paprastumo, gal net banalumo, nes jis turi sukelti lyg ir savotišką mūsų sąmonės įtarumą: kažkas čia yra. „Ir čia gyvena dievai“ – yra neaprėpiamas aukštis, jis teisina gyvenimą, rodo jo vertę. Neabejoju, kad ir jūs prie tos krosnies šildotės. Ir galbūt tas, kuris stovi prie krosnies, priėjo didelę tiesą, pajuto jos alsavimą. Menas nėra tik mūsų įsivaizduojamos aukštybės, kur paprasčiausia išraiška pasirodo išmintis. Tai, kas svarbiausia: moralinės atramos, dvasios dalykai yra čia pat, arti. Tai matyti ir suvokti sunku.

Maestro, dabar paklausiu netikėto dalyko: kaip atrodote, kai esate ne tas, kuris stovi prie krosnies, kaip jaučiatės, kai esate su šlepetėmis, megztinėliu, kai grėbiate lapus prie savo ąžuolo? Ar einantys pro šalį gali suprasti, kad čia yra tas Giedrius Kuprevičius, kuris yra baleto „Čiurlionis“, operos „Prūsai“, tezių operos „Martynas Liuteris“ ir daugybės kitų kūrinių autorius?

G. Kuprevičius. Kai augau, tėvas sakė: „Oi, koks mano sūnus, kaip jis groja, koks talentas!“ Mama perspėdavo: „Tik nesusireikšmink!“ Iš vienos pusės liaupsės, iš kitos – nesusireikšmink. Jei rimtai, tas noras nesusireikšminti – sunkiai suvaldomas ir lapų grėbstymas tai padeda, bet vėl tas susireikšminimas pakyla, kai eina pro šalį pažįstamas bomžas ir sako: „Tavo muzika nuostabi, ypač „Karalienė Bona“. Tokia opera! Duok eurą...“ Pagalvoji, jeigu ir jis žino, kad mano muzika nuostabi, tikrai esu galingas. Grįžtu namo, o čia kita moteris, mano žmona, sako: nesusireikšmink!

V. Daujotytė. Reikšmingi yra kūrėjai vyrai, o moterys, pasirodo, veda vyrus bereikšmiškumo link ir skatina blaivų požiūrį į susireikšminimą (abu juokiasi). Bet kas būtų, jei situacija pasikeistų, jei prisieitų, maestro, gyventi su žymia kompozitore, o pačiam grėbti lapus?

G. Kuprevičius. Muzikantas, kompozitorius atsiduria keturprasmiškoj padėty, jį supa dar viena svarbi grandis – atlikėjas. Jei pats nesi visų galų meistras, nesugroji vienas už visą orkestrą, ir čia atsiranda kita labai svarbi grandis – tai kritika. Mano profesorius Eduardas Balsys yra sakęs: „Pasitikėk savimi ir savo atlikėjais, nes nebus nė vieno, kuris tavo muziką grotų iš pareigos“. Jei žvelgsime į mano asmeninę patirtį, tikrai nebuvo nė vieno karto, kad muzikantai grotų mano kūrinius nenorėdami. Jei to imasi, daro labai atsakingai, kolegiškai ir kritiškai, nes mes visi tuo metu suinteresuoti geru rezultatu.

Muzikanto gyvenimas mene su tuo susietas, toliau eina publika ir kritika. Gyventi keturmatėje erdvėje ir bandyti tas keturias erdves suvesti į harmoniją – labai sudėtinga. Kita vertus, niekaip negali atsidurti beorėj erdvėj, kurti atsiskyręs.

Valentino Funghi/Unsplash.com nuotr.

V. Daujotytė. Įrodyti, kad menas yra būtinas gyvenimui – neįmanoma, bet, galvoju, kad kaip tik dėl to, kad įrodyti neįmanoma, jis yra būtinas. Menas atsiduria labai sudėtingų ir svarbių dalykų rikiuotėje struktūrindamas pasaulį. Žinoma, kalbėdami apie šių dienų gyvenimą ir meną negalime nepaliesti kitų problemiškų klausimų, kaip destruktyvios, ardančios, gyvenimo pamatus išklibinančios meno tendencijos.

Nueikim, pavyzdžiui, į Scanoramą ir bandykim suvokt, ką mums sako viena iš kino pasaulio įžymybių Larsas von Trieras nauju savo filmu „Namas, kurį pastatė Džekas“. Kaip reikia suderinti sąmonę su rafinuotu žiaurumu, kur yra tos sąsajos su gyvenimu? Ką reiškia tos baisios scenos, viena po kitos žudynės? Kur yra riba, kai menas virsta labai profesionaliais užsiėmimais kino, muzikos, teatro srityje? Seksas vietoj meilės ir t.t. Menas pasirodo savo naikinančia jėga.

Panašu, kad literatūros, kino kritika, apskritai, humanistika yra pasiryžusi ir ten rasti teigiamų, tarsi išteisinančių argumentų. Nežinau, kaip į tai turi būti žiūrima, bijau, kad tai pastangos iš inercijos. Ar mes neapsigauname žmogaus pasauliu laikydami tam tikrus elementus, kai susitinkame ne su gyvenimu, o su tikrovės ekskrementais. Mes sakome: čia yra gyvenimiška, bet ar tikrai čia gyvenimo gyvybė, o ne jos simuliakrai?

G. Kuprevičius. Mes įėjom į pavojingą sritį. Kultūros politika, spauda daro viską, kad mūsų mąstymas nuolat siaurėtų, kai įduodame raktą blogiečiui. Tas kiekis jūsų minėtos tematikos, tas žiaurumas ir kiti dalykai ateina į teatrą, baletą, operą. Kažkoks vokiečių teatras Vagnerio operą pradeda su aštuoniais nuogais vyrais, kurie prieš uvertiūrą išeina į sceną, to tikrai nėra Vagnerio operoje.

 Ar, pavyzdžiui, suvaidinti „Tanhoizerį“ konclageryje? Apie tai dažnai galvoju, svarstau, kaip to išvengti. Bendra atmosfera, kurioje esame, nesvarbu Lietuvoj ar Naujojoj Zelandijoj –  labai negera. Ji projektuoja katastrofą. Apie tai kalbėjo Milašius ir kiti garsūs žmonės. Ar juos kas girdėjo? Ne! O kaip jaustis tam, kuris turi savyje menininko dovaną, talentą? Kai sulaukiu jauno kompozitoriaus su savo kūriniu, jis sako: „Maestro, čia rodau tik jums“. Nes jei parodys profesoriui akademijoje, šis sakys: „Ką? Į Naujalį taikai? Nori, kad tavo muziką dainuotų? Tavo muzika tik tada turės vertę, kai ištyrinėsim, kaip ji sukurta – akordai, harmonija, koks atstumas tarp pustonių ir t.t. Vartydamas Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, randu Indrės ir kitų veikėjų muzikines charakteristikas – kaip jas formavo, surašė ir operoje plėtojo. Ar kam bus tai įdomu? Man kaip muzikantui tai rūpi.

V. Daujotytė. Žvilgterėkime į literatūrą. Pasaulis sudėtingas, komplikuotas, bet, sutikime, kad esama to, kas apšviečia, redukuoja labai sudėtingas ir tarsi specialiai sudarytas struktūras. Ir čia bus Donaldas Kajokas.

mano sapno sode tyliai lyja

asiliukas slyva pirosmanis

vaiko žvilgsnis ir lauko lelijos

štai ir visas gyvenimo menas

Rodos, tarp šiuo metu gyvenančių nėra talpesnės gyvenimo meno formulės. Artimas pasaulis „mano sapno sode tyliai lyja“, labai tonali, minkštai priglundanti frazė. Beveik situacija, kurioje gyvena dievai. Bet reikia, kad atsirastų ta sąmonė, matymas, žvilgsnis, girdėjimas, lietuvių kalbos mokėjimas – viskas tarytum sužydėtų. Tai vienas iš nedaugelio dabartinės poezijos kristalų. Ir čia mano noras, mielas Giedriau, kadangi esate ne tik muzikos, kalbos, rašantis, suvokiantis literatūrą žmogus, siūlyčiau, kad mes apverstume plokštelę ir esu pasiryžusi išgirsti jūsų svarstymus.

G. Kuprevičius. Viktorija – sudėtingas trimatis žmogus: ji stato, saugoja ir paaiškina. Tai daro per visą savo kūrybinį kelią įvairiomis formomis. Griaunami tam tikri stereotipai, mitai, nuostatos. Ir ne tik griaunama, bet ir pateisinama, išteisinama, –  t.y. humanisto pozicija. Inteligentiškas aiškinimo tonas sugrąžina mus į statančio žmogaus dimensiją. Ruošdamasis susitikimui perverčiau jos knygas, kurios yra mano bibliotekoje.

Jūs nepaprastai daug dėmesio skiriate kalbai, net žaidžiate lietuvių ir žemaičių kalbomis, nebijodama, kad vienos ar kitos tonacijos priešpastatymas gali sukelti separatistines nuotaikas. Tačiau, kita vertus, – priešingai – parodomi mūsų kalbos turtai, gilioji kultūra. Mažame Europos taške – tokia prabanga! Arba stojate į riterio poziciją kalbėdama apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį. Viktorijos knygos kviečia statyboms ir sargavimui, bet kartu ir aiškinimui.

Kai skaitai kritiką apie kritiką ar kūrybą, ji yra aukščiausio laipsnio, atsieta nuo ambicijų, asmeninio – patiko nepatiko, pažįstu nepažįstu. Tokia kritika ir skaitantį kviečia aiškintis sau ir kitiems, tuo pačiu padrąsina. Šiais laikais tai svarbu siekiant didesnės tvarkos, keliant ne tik chaosą, metant kaltinimus vieni kitiems. Viktorijos asmenyje galime rasti padrąsintoją.

V. Daujotytė. Vėl grįžtu prie to, kas bendra mums abiems. Apie kalbą. Kalba – tikrovė ir kalba – tikrovės problema. Tuo laiku, kai gyveno Herakleitas, Safo, matome skaidrų žmonių pasitikėjimą, kad kalba iš esmės atitinka tikrovę, gyvenimą, tai, ką sakome apie pasaulį. Kalba yra žmogaus vietininkė. Tačiau vadinamosios klaidingos naujienos, kaip vienas gabus literatas pavadino, melagienos – jos kasdien apsupa mus ir rodo, kad tarp kalbos ir tikrovės įsiterpia netikri dalykai, kalbiniai simuliakrai.

Kodėl mums taip svarbu atidžiai sekti literatūrą, galvoti apie ją ir kaip maestro Giedrius sako, bandyti girti, kelti, aiškinti kalbos skaidrumą kaip tikrą dalyką. O dabar dar kelios citatos, gal net ne citatos, o bendras mūsų pasaulėjautos ir pasaulėžiūros planas. Ta puikioji citata yra tokia: „Esu lietuvis, baltų genties palikuonis, manyje dar rusena pagoniškoji žarija“. Ką šiandien tokio lygio menininkui kaip jūs reiškia ši deklaracija?

G. Kuprevičius. Labai daug... Apie tai nuolat galvoju ir lapus šluodamas. Tų gervelių sumažėjimas iki dviejų... Kiek jų buvo – 17, 19? Nėra jų, likusios tik dvi – latvių ir mūsų. Prieš ketverius metus gimė toks kūrinys „Paskutinių baltų šokiai“ simfoniniam orkestrui. Jie buvo pagroti tik kartą konkurse, ir viskas. Skaudus kūrinys. „Paskutinių baltų šokiai“ atrodė, kad bus labai reikalingas ne dėl to, kad parašė Kuprevičius, svarbi jo filosofinė, ideologinė prasmė. Gerbiamieji, mes paskutiniai! Mūsų daugiau nėra! Pirmą kartą „Prūsuose“ užrašiau: nykstančių atminimui ir esančių perspėjimui.

V. Daujotytė. Menas, kalbėdamas tikromis intencijomis apie tai, kas yra apibrėžiama kaip paskutinis, dažnai net eschatologinis motyvas, jei jis pasiekia vitalinės energijos plūsmą – jis tikrai kelia žmones. Ir paskutinės citatos, jos, aišku, maestro, kurių nereikia komentuoti: „Menas – visada buvo brangi pramoga, ypač geras menas“. Ir citata su šypsena: „Šiandieninį meną reikia tikrinti neatsitraukus nuo kasos“.