Jevgenijus Fiodorovas – muzikantas, kompozitorius ir grupės „Tequilajazzz“ lyderis. Ši grupė Rusijos alternatyviojoje scenoje ėmė reikštis dešimtajame praėjusio amžiaus ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje. Prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą, jis išvyko iš šalies ir šiuo metu gyvena Švedijoje. Į Vilnių J. Fiodorovas atvyko pristatyti kūrybinės programos „Ateitis – praeitis“. Po pasirodymo susitikome pasikalbėti apie muziką, emigraciją, grupės vidaus nesutarimus ir apie tai, kas vyksta su rusų kultūra už Rusijos ribų.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Prasidėjus plataus masto karui, J. Fiodorovas išvyko iš Rusijos ir sako nematantis galimybės sugrįžti: jo teigimu, emocinis ryšys su šia šalimi praktiškai nutrūko.
- J. Fiodorovas svarsto, kodėl Rusijos roko ir panko scena, tradiciškai siejama su protestais, prasidėjus karui suskilo ir toli gražu ne visi jos atstovai pasisakė prieš šiandienius įvykius.
- Muzikantas mano, kad šiandienė rusų kultūra yra „toksiška“ dėl jos ryškiausių atstovų ryšių su Rusijos valdžia, ir sako suprantantis, kodėl ji boikotuojama Europoje.
- Karas suskaldė ir „Tequilajazzz“: dalis muzikantų liko Rusijoje, o ilgametis J. Fiodorovo partneris būgnininkas Aleksandras Voronovas, pasak paties muzikanto, laiko jį tėvynės išdaviku.
- Kelerius metus dėl streso J. Fiodorovas beveik negalėjo kurti, tačiau šiandien muzika pamažu grįžta.
J. Fiodorovas grojo grupėje „Objekt nasmešek“, įkūrė grupes „Zorge“ ir „Optimystica Orchestra“. Be muzikinių projektų, jis jau daugelį metų dirba kompozitoriumi, kuria muziką kinui, teatrui ir televizijai.
– Kūrybinio vakaro Vilniuje metu jūs pasakojote apie interaktyvią Mikalojaus Konstantino Čiurlionio parodą, kuri jus labai sujaudino. Sakėte, kad per virtualios realybės akinius ten matytas pasaulis atitiko jūsų pasaulio matymą. Koks jis?
– Ten tarsi kitas pasaulis, primenantis tai, ką matau savo sapnuose. Vaizdų sistema ir kraštovaizdžio istorija labai primena tai, kas yra mano galvoje ir širdyje. Kai kuriu muziką, ši erdvė gražiai sutampa, ypač su kai kuriomis dainomis.
Šis pasaulio vaizdas kažkokiu stebuklingu būdu taip tiksliai sutapo su manimi, kad patyriau kažkokį nepaprastą jausmą – iki ašarų. Tai ir jausmas, ir apsivalymas tuo pačiu metu.
Pasirodo, mes su dailininku pagavome tą pačią bangą. Jo kūryba, be kita ko, labai tiksliai atitiko mūsų dainą „Zveri“ – ši kompozicija mano galvoje egzistuoja būtent tokiose dekoracijose.
Aš nesu į vizualumą orientuotas žmogus. Pasaulio vaizdus įsivaizduoju remdamasis garsais. Man pasaulio vaizdas apibūdinamas garsais, kartais net be žodžių.
– Jūs pradėjote nuo Leningrado pankų scenos, galima sakyti, kad iš ten ir išaugote. Kas per tuos metus nutiko su ta aplinka?
– Nepasakyčiau, kad viskas prasidėjo nuo jos. Aš užaugau labai muzikalioje, džiazą mėgusioje šeimoje. Vėliau susidomėjau progresyviuoju roku ir „jazz fusion“ stiliumi. Tai buvo tarsi iš dangiškųjų sferų kilusi muzika, kurios man visiškai nepavykdavo atkartoti, nes aš nemokėjau taip groti.
Atsiradusi pankų scena – „new wave“ ir pankroko judėjimai – tapo milžinišku postūmiu visai kartai. Žmonės suprato, kad muziką galima kurti remiantis tuo, ką moki. Groji tris ar keturis akordus – ir pirmyn. Tai išlaisvino.
Mes savęs nevadinome pankais. Visa mūsų kompanija, kuriai vadovavo Andrejus Panovas, pravarde „Svin“, vieni kitus vadino bytnikais. Pankais mus vadino pašaliniai žmonės.
Šios bendruomenės branduolį sudarė Leningrado inteligentijos palikuonys. Vėliau tai tapo nebemadinga: vieni pasuko į teatrą, kiti – į tapybą, treti toliau grojo muziką, bet visiškai kitaip. O senųjų bytnikų vietą užėmė nauja pankų karta iš kiemų. Deja, didžioji jų dalis stojo į agresoriaus pusę.
– Pankrokas, rokas ir metalas tradiciškai siejami su protestu. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, jūs išreiškėte savo protestą išvykdamas iš šalies. Kodėl, jūsų nuomone, toli gražu ne visi šios scenos atstovai buvo pasirengę žengti tokį žingsnį?
– Daugelis tiesiog neturi galimybės ir drąsos imtis tokių veiksmų, tokios „beprotybės“.
Daug daugiau žmonių nepritaria tam, kas vyksta – aš tai žinau. Tiesiog jų nematyti ir negirdėti, nes jie nenori patekti į kalėjimą. Su daugeliu iš jų susirašinėju ir iš jų vartojamų eufemizmų suprantu, kad žmonės visiškai nepritaria tokiems veiksmams. Jų yra daugiau, tiesiog jie nėra tokie pastebimi.
Daug daugiau žmonių nepritaria tam, kas vyksta – aš tai žinau. Tiesiog jų nematyti ir negirdėti, nes jie nenori patekti į kalėjimą.
O tos žvaigždės, kurios palaikė Rusijos valdžios poziciją, manęs nenustebino. Būtent dėl šių žmonių man niekada nebuvo kilę abejonių, kurią pusę jie pasirinks.
Anksčiau buvo galima su tuo susitaikyti: skirtingų pažiūrų žmonės taikiai sugyveno, grojo tuose pačiuose festivaliuose. Bet kai Rusija užėmė tokią agresyvią poziciją ir reikėjo priimti sprendimą, jie jį priėmė. Jie mane išbraukė, o aš išbraukiau juos.
Dalis muzikantų – ne itin protingi žmonės. Muzikantai mažai skaito knygų, mažai domisi, tarkime, negrožinės literatūros kūriniais. Tai paprasti žmonės, kurie labiau remiasi emocijomis nei istoriniais ir moksliniais faktais. Ir, žinoma, juos veikia propaganda.
Nuo vaikystės mums buvo teigiama, kad rusai yra geriausi, labiausiai išsilavinę, protingiausi žmonės, kurie visada ateis į pagalbą. Šį naratyvą valdžios institucijos naudoja iki šiol: bet kokia agresija pateikiama kaip pagalba kokiai nors rusakalbei gyventojų grupei.
Daugybė žmonių, stojusių Vladimiro Putino pusėn, tai darė ne iš piktumo ar neapykantos Ukrainai, o tikėdami šiuo naratyvu. Jie tiesiog yra „naudingi idiotai“, kaip sakoma, „useful idiots“.
– Ar kada nors susimąstėte, kad iki 2022 m. buvo momentų, kai reikėjo apie tai kalbėti daugiau, garsiau?
– Žinoma. Mes bandėme tai daryti, eidavome į demonstracijas, bet jau tada buvo aišku, kur link viskas eina.
Pirmą kartą pabandžiau emigruoti 2012 metais. Pasakiau sau ir visiems artimiesiems, kad jei V. Putinas po Dmitrijaus Medvedevo grįš į valdžią, jei įvyks ši rokiruotė, tikrai reikia išvykti.
Po rinkimų išvykome į Sakartvelą. Ten gyvenome apie metus, bet aš neišlaikiau. Galiausiai grįžome. Trumpai tariant, pasidavėme. Dabar, žinoma, dėl to gailiuosi.
Žinoma, jaučiu tam tikrą kaltės naštą, kad galėjau padaryti daugiau. Bet žiūriu į žmones, kurie šioje srityje yra kur kas stipresni už mane, – jiems taip pat nepavyko, nepaisant to, kad visą gyvenimą, visas savo jėgas ir sveikatą paaukojo šiam tikslui.
– Jūs laikote save rusų kultūros dalimi?
– Žinoma. Aš esu rusų kultūros, rusakalbės kultūros, kuri, mano nuomone, puikiai įsilieja į pasaulinį kontekstą, dalis.
Šiuo metu žmonės iš didžiųjų kūrinių išrankioja kolonizacinius ir imperialistinius aspektus, kurių, pasirodo, ten iš tiesų yra. Anksčiau jų nepastebėdavome.
O kur man nuo to dingti? Aš užaugau rusų kultūroje ir rusų kultūrinėje aplinkoje. Mes savo paprastame, provincijos lygmenyje stengėmės išlaikyti rusų kultūrą deramu lygiu, nesileisdami į visiškai banalius ir ciniškus dalykus, nesiekdami įtikti masinei auditorijai. Stengėmės išlaikyti aukštą lygį ir iki šiol stengiamės tai daryti.
– Pasaulis bando skelbti pertrauką rusų kultūrai. Ar jaučiate tai?
– Taip, jaučiu, kad tarsi esu atsidūręs pertraukoje. Puikiai suprantu, kodėl taip yra. Tai visiškai natūralu.
Skaitau garsius vokiečių rašytojus, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje palikusius Vokietiją ir Antrojo pasaulinio karo metu gana sunkiomis sąlygomis gyvenusius šalyse, kuriose buvo įprasta nekęsti vokiečių. Stebiu, kaip jie į tai reagavo – jie kantriai ištvėrė. Mums taip pat verta kantriai ištverti.
Tai visiškai suprantama, nes rusų kultūra yra toksiška. V. Putino kultūrinio elito flagmanai jį visiškai palaiko ir, kaip eksportuojamas kultūrinis produktas, neša toksišką krūvį.
Mes esame mažos plytelės, mažos skiedrelės. Jei nė viena iš jų nepraras savo vientisumo, to pakaks, kad būtų galima pastatyti kažką naujo.
Apmaudu, kad pasaulis, žiūrėdamas į garsius vardus, dažnai mano, kad būtent iš jų ir susideda rusų kultūra – iš žmonių, kurie skleidžia imperinį naratyvą, kurie priklauso tai kitai pusei.
O mūsų, menkų skiedrelių, niekas nepastebi. Reikia šiek tiek pakentėti. Nematau čia nieko baisaus.
Stokholme aš dažnai lankausi ukrainiečių literatūros ir teatro skaitymuose, kurių metu žmonės nuo scenos ragina boikotuoti rusų kultūrą, atsisakyti Aleksandro Puškino ir pan.
Ramiai šių raginimų klausausi. Suprantu, kokį galingą emocinį krūvį jaučia iš Kyjivo atvykę žmonės. Nėra ko stebėtis, kad Rusijai bombarduojant Kyjivą vyksta tokie dalykai.
– Kokią kultūrą skleidžia tie, kurie išvyko iš Rusijos ir atvirai išreiškė savo poziciją?
– Jie skleidžia tą humanistinę, tradicinę dvasią. Sakykime, ne Fiodoro Dostojevskio, o Levo Tolstojaus.
Neseniai kino festivalyje Ispanijoje su prancūzų režisieriumi kalbėjomės apie šį dualizmą – L. Tolstojus ar F. Dostojevskis. Jis paklausė: „Ką tu labiau mėgsti: L. Tolstojų ar F. Dostojevskį?“ Aš atsakiau: „O ką, reikia rinktis?“ Bet galiausiai vis dėlto pasakiau, kad rinkčiausi L. Tolstojų, nes F. Dostojevskio negaliu pakęsti, o L. Tolstojų labai gerbiu.
Vis dėlto mes laikomės tam tikros humanistinės tradicijos. Ir toliau darome tai, ką darėme Rusijoje iki karo.
Mes atsidūrėme tremtyje kaip tik todėl, kad buvome tokie. Ir visiškai pakanka išsaugoti tą mažąjį „aš“. Mes esame mažos plytelės, mažos skiedrelės. Jei nė viena iš jų nepraras savo vientisumo, to pakaks, kad būtų galima pastatyti kažką naujo.
Rusijos kultūra niekur nedings. O tą šiandieninę situaciją tiesiog reikia išgyventi. Mano nuomone, kur kas svarbiau yra išlikti savimi. Ir, žinoma, padėti ukrainiečiams.
– Lietuvoje periodiškai atsinaujina diskusijos dėl Rusijos menininkų pasirodymų: skamba nuomonė, kad dabar jiems ne laikas. Kyla klausimų ir dėl tų, kurie pasisakė prieš karą – teigiama, kad kartu su jais į viešąją erdvę vis tiek gali patekti naratyvai, kuriems dabartinėmis aplinkybėmis neturėtų būti suteikta papildomos erdvės. Ką apie tai manote?
– Kai grojome Lietuvoje, prie įėjimo į klubą vyko protesto akcija – pirmą kartą per mūsų koncertą.
Negaliu įsijausti į lietuvių padėtį, nes nežinau, kokias emocijas jie išgyvena. Galiu tik spėlioti, bet negaliu tiksliai įvertinti, kokio stiprumo yra ši įtampa.
Mus, žinoma, tokie dalykai ne tiek žeidžia, kiek kelia apmaudą, nes turime ką pasakyti, turime ką paremti. Matau, kaip kenčia nuostabūs žmonės, kurie iš paskutinių jėgų padeda Ukrainai – niekam nežinomi jaunuoliai ir merginos, suaugusieji. Jiems sunku, jie stengiasi išgyventi. Kartais jiems reikia ir mūsų paramos. Po kiekvieno koncerto girdžiu padėkos žodžius už tai, kad atvykome.
Ir mes tarsi visi esame kartu. Jausmą, kad galime išgyventi būtent tokiu būdu, mes kažkaip atsivežame su savimi. Mūsų koncertai įvairiose šalyse galbūt iš dalies yra tarsi humanitarinė akcija, skirta žmonėms, kurie atsidūrė didelėje bėdoje. Žinoma, kur kas mažesniu mastu nei ukrainiečiai, kurių namai bombarduojami.
Bet kai Ukraina laimės, jiems bus kur grįžti, o mūsų žmonėms, bijau, kad grįžti nebus kur. Aš tiksliai žinau, kad, kad ir kokia būtų šio karo baigtis, nenoriu matyti gatvėse vaikštančių buvusių specialiųjų tarnybų pareigūnų, policininkų, žmonių, kurie gamina Ukrainą bombardavusius dronus. Jų yra labai daug, mes jų nepažįstame.
Jei grįšiu į Rusiją, atsidursiu tarp jų. Aš nenoriu jų matyti. Todėl aš tiksliai žinau, kad ten niekada negrįšiu. Daugybė kitų žmonių jaučiasi taip pat. Jiems reikia toliau gyventi, auginti vaikus čia, jiems reikia paramos. Jie negali vienu akies mirksniu prarasti viso savo paveldo, visos savo kultūros, savo kalbos, savo poezijos, literatūros ir muzikos.
Grįžtant prie pačios pradžios: puikiai suprantu šias emocijas. O kartais tai net ne emocijos, kartais tai būna praktiniai sumanymai žmonių, bandančių apriboti kultūrinę invaziją. Visa tai puikiai suprantama, bet apmaudu.
– O jei kalbėtume apie jūsų paties patirtį užsienyje: ar šiuo metu pavyksta toliau plėtoti veiklą, ar veikiau dėmesys sutelkiamas į bandymą išsaugoti tai, kas buvo?
– Vystyti veiklą sekasi sunkiau. Anksčiau su grupe labai dažnai važiuodavome į užsienį, bet turėjome ir daugybę koncertų vietos publikai. Būdavo, atvykstam kur nors groti, o ten nėra nė vieno rusakalbio žiūrovo.
Šiandien viskas sudėtingiau: rusų menininkai nepriimami į tarptautinius festivalius. Net jei organizatoriai to norėtų, jų vis tiek nepriima, nes tokias sąlygas, pavyzdžiui, kelia dalyviai iš Ukrainos.
Šiuo metu esame atitolę tiek nuo politinio, tiek nuo kultūrinio emigrantų branduolio. Kažkokie svarbūs įvykiai praeina pro mus. Mes nesame nei ten, nei čia. Mes visada buvome nei ten, nei čia.
Tačiau vis dažniau girdima nuomonė, kad išvyko labai daug migrantų ir neįmanoma į juos nekreipti dėmesio. Vietos kultūros institucijos vis daugiau dėmesio skiria tam, kas vyksta rusakalbių bendruomenėje.
Tuo tarpu proputiniškų menininkų boikotą aš ir toliau visa savo esybe palaikau.
– Neseniai Berlyne įrašėte naują albumą. Kokio stiliaus muzika jame skamba?
– Tai kažkas naujo, bet kartu atitinkančio senąją dvasią. Tai rokas. Kad ir kaip būtų keista, gana šviesi ir linksma muzika. Na, gal ne visai šviesi ir džiaugsminga, bet džiaugsmo joje yra daugiau.
– Kaip vadinasi albumas?
– „Švara“. Švara visais jos aspektais. Tai tiesioginis mūsų ankstesnio albumo tęsinys – tiek emociškai, tiek žinutės požiūriu.
Keletą metų aš visai nekūriau muzikos. Stresas buvo toks didelis, kad viskas tarsi sudegė.
– Kaip manote, ar jums nusišypsojo sėkmė, kad visi kartu išvykote iš Rusijos ir kad laikotės vienos pozicijos?
– Mes ne visi kartu išvykome iš Rusijos. Lygiai pusė liko Rusijoje. Mano pagrindinis partneris, būgnininkas A. Voronovas, laiko mane tėvynės išdaviku. Jis visapusiškai palaiko Rusijos Vyriausybę.
Taip buvo visada. Aš visada maniau, jog sveikų santykių kolektyve pagrindas yra tai, kad mes, priešingas nuomones tam tikrais klausimais turintys žmonės, sugebame draugauti, kartu važiuoti žvejoti, lankytis vieni pas kitus, ruošti plovą ar žuvienę, nepalaikydami vieni kitų politinių pažiūrų.
Kaip dvi skirtingos partijos – dramblys ir asilas. Bet visa tai, žinoma, baigėsi, kai teko pasirinkti.
– Subūrėte naują grupę?
– Aš nebūriau naujos grupės, nes ji susiformavo iš senosios likučių. Gitaristas su mumis grojo jau daug metų. Būgnininkas, kuris pakeitė A. Voronovą, taip pat daug metų grojo su manimi grupėje „Zorge“ ir kartais jį pavaduodavo grupėje „Tequilajazzz“. Visi šie žmonės iš praeities, visi jie buvo susiję su mūsų aplinka.
– Nepavyko pasidžiaugti, kad jūs visi esate bendraminčiai.
– Ne, ne, ne. Tikra drama, kad išsiskyrėme su labai svarbia grupės dalimi. Nors skamba paradoksaliai, tai mums suteikia jėgų. Lūžis taip aštriai juntamas, kad net kažkuria prasme padeda toliau gyventi. Tai kažkokia apibrėžianti riba.
– Ar jaučiate, kad per tą laiką jau kažkur įsitvirtinote, kad metas įleisti šaknis?
– Ne, kol kas ne. Turiu Estijos išduotą dokumentą, visa mūsų šeima turi estiškus dokumentus, tačiau dėl darbo gyvename Švedijoje.
– Kas trukdo pradėti naują gyvenimą?
– Imigracijos įstatymai šalyse, kuriose atsiduriame. Visose šalyse, kuriose buvome, buvome tik laikini svečiai.
Šiuo metu galvoju tik apie vaikus, kad jie gautų bent kokį nors išsilavinimą. Vyriausiasis per pastaruosius penkerius metus pakeitė septynias mokyklas. Mokėsi trimis skirtingomis kalbomis – rusų, estų, o dabar – švedų. Taigi apie nuolatinę gyvenamąją vietą kalbėti netenka. Gyvename „ant lagaminų“.
– Kaip įsivaizduojate savo ir savo muzikos ateitį?
– Gana džiugiai. Nepasakyčiau, kad labai optimistiškai, bet visai pozityviai.
Susigrąžinome ugnelę, kuri dega širdyse. Keletą metų aš visai nekūriau muzikos. Stresas buvo toks didelis, kad viskas tarsi sudegė. O dabar įrašėme albumą, ir atsirado dar keletas visiškai netikėtų žanrų dainų.
Atsiranda muzika, kine kažkas atsiranda. Portfelyje yra puikių darbų, kurie teikia vilties, kad galima toliau tobulėti ir bent jau išlaikyti šeimą.
– Į ką remiatės jūs? Kas palaiko iš Rusijos išvykusius žmones?
– Šeima. Aš remiuosi į šeimą. Ir tai yra svarbiausia. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Nereikia kelti didelių uždavinių. Reikia palaikyti save ir savo šeimą. Ir artimųjų šeimas. Ir tuos horizontalius ryšius, kurie šiais laikais trūkinėja. Vienam kitą palaikyti, kurti bendruomenę.
Švedijoje mes taip pat esame labai aiškiai atskirti nuo švedų visuomenės. Mūsų aplinkoje yra labai mažai švedų. Daugiausia tai portugalai, kinai, belgai, prancūzai, vokiečiai. Jie gyvena visavertį gyvenimą, gerai uždirba Stokholme, bet vis tiek lieka šiek tiek nuošalyje, nėra visiškai integruoti į švedų kultūrinę bendruomenę.
Tai toks tarptautinis dalykas. Ekspatriantų. Ir štai mes prie jų prisijungėme.
Ir, žinoma, integracija. Vladimiras Nabokovas, įgijęs puikų išsilavinimą, pradėjo rašyti anglų kalba ir, išleidęs šia kalba romanus, visiškai integravosi į pasaulinį kontekstą. Maksimali integracija, tačiau stengiantis kiek įmanoma išsaugoti tai, ką turime. Juk vis tiek niekur nuo to nedingsime. Negalime to tiesiog imti ir nukirsti vien iš neapykantos V. Putinui.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
