Religija braižo visuomenės moralės ribas – ir viena pirmųjų reguliuoja žmogaus kūną, seksualumą, intymų gyvenimą. Vienose tradicijose seksualinė energija laikoma dvasine jėga, kitose – pavojinga aistra, kurią reikia suvaldyti. Kaip šie skirtingi matymai formuoja žmogaus santykį su savo kūnu, geismu ir intymumu?
Apie tai LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“ kalba Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorė, Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorė, religijotyrininkė Milda Ališauskienė.
– Ar Bažnyčia laisvėja kūniškumo klausimais?
– Sociologų duomenys rodo, kaip kiekvienos visuomenės pasiekimai darė įtaką religinėms organizacijoms, jų tikintiesiems, netgi dvasininkų luomui. Štai Lietuvoje galėtume sakyti, kad žinome Bažnyčios požiūrį į abortus. Bet, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur moterų teisės visuomenėje buvo išdiskutuotos, kur vienuolės dalyvavo antrojoje feminizmo bangoje ir kovojo už kontracepciją, abortų legalizavimą, matome, kad jie priima tam tikrus pokyčius.
Kai kuriose visuomenėse yra šiek tiek mažiau ribojančių nuostatų arba tam tikras klausimas tiesiog neakcentuojamas – paliekama pasirinkti tikintiesiems. Iš kitos pusės ten, kur nebuvo tokios ryškios antrosios feminizmo bangos ir kovos už moterų teises, tarkime, pokomunistinėse visuomenėse, religijos, kaip moralinio autoriteto, vaidmuo yra šiek tiek kitoks kalbant apie lytinius santykius, moterų teises, LGBTQ+ teises.
– Įdomu, kiek pagal visuomenės poreikius gali laisvėti Bažnyčios mokymas?
– Kai kalbame apie Katalikų bažnyčią, reikia įsivaizduoti, kad tai – globali organizacija. Ši religinė organizacija veikia įvairiose visuomenėse, todėl tikrai į savo pagrindinę darbotvarkę neįtrauktų vienos ar kitos visuomenės iškelto klausimo. Kalbant apie LGBTQ+ asmenis Vokietijoje, Afrikoje, Malaizijoje, Azijoje ar Pietų Amerikoje – visiškai skirtingai kontekstai, nes pačių visuomenių pasiruošimas yra skirtingas. Bažnyčia turbūt daug kuo rizikuotų, jeigu ateitų su tokia darbotvarke.
Kai kuriose visuomenėse yra šiek tiek mažiau ribojančių nuostatų arba tam tikras klausimas tiesiog neakcentuojamas – paliekama pasirinkti tikintiesiems.
Bet Europoje yra šalių, kuriose Katalikų bažnyčia vienaip ar kitaip tame dialoge dalyvauja. Tai labai inertiška, ilgą laiką veikianti organizacija, todėl pokyčiai tikrai sunkiai prognozuojami. Diskursas šiek tiek švelnėja, bet pačios struktūros esmės nepakeičia.
– Moteris, patyrusi seksualinį smurtą, dažnai tarsi lieka situacijos kaltininkė. Ar moters, kaip gundytojos, šaknys slypi Ievos ir Adomos istorijoje?
– Ievos ir Adomo istorija yra Senajame Testamente, ją skaito ir interpretuoja įvairios krikščionybės šakos. Ortodoksų bažnyčioje moters vaidmuo labiau matomas šeimos privačiame gyvenime, bet, tarkime, Liuteronų bažnyčia daugelyje pasaulio valstybių ordinuoja moteris, jos tampa kunigėmis. Anglikonų bažnyčios vadovė dabar yra moteris.
Tai reiškia, kad Ievos ir Adomo istorija gali būti įvairiai interpretuojama ir tuo ji yra žavi. Aš didelių apibendrinimų nebūčiau linkusi daryti. Sociologinis požiūris mums padeda suprasti, kad religija yra neatsiejama nuo visuomenės ir kad visuomenė daro įtaką religijai.
Latvijos liuteronų bažnyčioje 1975–1993 metais moterys tapdavo kunigėmis. Trūko kunigų, todėl tam buvo sudarytos sąlygos. Bet 1993 metais nustota tą daryti ir moterys iš Liuteronų bažnyčios pamažu išstumiamos, nors kitos Liuteronų bažnyčios toliau ordinuoja moteris. Man, kaip sociologei, tai daugiau pasako apie Latvijos visuomenę, o ne religiją.
Ievos ir Adomo istorija yra metafora. Ta pati Biblija turi ir Naująjį Testamentą, kuriame yra žinia „mylėk savo artimą“. Tuose tekstuose santykis su moterimis jau yra kintantis. Yra ir feministinė teologija, ir kreivoji teologija, kuri net nebinarinę lyčių sistemą atranda Biblijoje, nes tas „artimas“ nėra įlytintas, įkūnytas.
– Seksualiniai impulsai visiems natūralūs, tačiau būtent katalikybė dėl to gėdina žmogų, siekia riboti seksualinę energiją. Žmogus tampa kaltas net galvodamas apie malonumo siekį, pavyzdžiui, masturbaciją. Kiek tai yra siekis valdyti žmogų, kontroliuoti socialinę tvarką?
– Prancūzų sociologas Michelis Foucault religiją matė kaip tam tikrą kontrolės sistemą, kuri kontroliuoja ir tikinčiųjų kūnus. Aišku, dirbdamas Vakaruose jis pirmiausia referavo į krikščionybę. Taip, sociologine prasme galima tai interpretuoti kaip tam tikrą kontrolės sistemą. Bet yra ir kitos sistemos, kurios mus kontroliuoja, disciplinuoja, struktūruoja mūsų gyvenimą. Tų lentynų yra nemažai.
Lietuvoje situacija yra tokia, kad nors dominuoja viena religinė tradicija, sistemingos socializacijos į ją dalis visuomenės neturėjo. Klausimas, ar tikrai Bažnyčios atėjimas į mokyklas atneša įsivaizduojamą tikslą, kad visuomenė yra socializuojama ir tai ją disciplinuoja? Turbūt nelabai. Iš įvairių tyrimų duomenų matome, kad intelektinis santykis su tikėjimu, suvokimas, ką reiškia prisikėlimas, skaistykla ir visi kiti Katalikų bažnyčioje svarbūs tikėjimo elementai, yra gana paviršutiniškas. Tik mažuma visuomenės yra įsigilinusi ir tai supranta.
– Jeigu seksualumas, kūniškumas yra mūsų prigimties dalis, kodėl Bažnyčia deda tiek pastangų tai kontroliuoti ir mistifikuoti, o ne edukuoti, kad mes geriau suprastume savo šventą kūną?
– Geras pavyzdys būtų kalbėjimas apie seksualinio smurto aukas pačioje Bažnyčioje. Aiškiai matomas skirstymasis tarp valstybių, kuriose jau galima apie tai kalbėti ir kuriose šita tema dar neišplaukė į paviršių. Kad Bažnyčia kalbėtų, tam turi būti pasiruošusi visuomenė. Kad žmogus galėtų apie tai kalbėti, jis turi suprasti, kas yra seksualinis smurtas. Jeigu jis nežinos, jausis kaltas, jausis blogai, bet niekada nesupras, kad jį išnaudojo.
Būtent valstybės, kuri siekia, kad jos piliečiai gyventų psichosocialinėje gerovėje, kalbėjimas apie tai leidžia tuos procesus atpažinti. Klausimas, ar Bažnyčioje yra žmonių, suprantančių, kas yra seksualinis smurtas, kad tai turi labai didelį poveikį aukų gyvenimams ir kad tai yra kriminalizuotas nusikaltimas. Prieš porą dešimtmečių kai kuriose Europos valstybėse seksualinis smurtas dar nebuvo nusikaltimas, kaip ir smurtas prieš vaikus. Kai jis aiškiai apibrėžiamas teisinėse sistemose, iš karto išauga pranešimų skaičiai. Edukuoti žmonės reaguoja į problemą.
Krikščionybė yra apokaliptinė religija. Ji laukia pasaulio pabaigos, antrojo mesijo atėjimo. Pasaulio pabaiga gali įvykti bet kada. Kai kurios krikščionybės atšakos skaičiuoja, kada tai įvyks – buvo bandymai numatyti datas. Kitaip tariant, šita religija turi aiškią viziją, kur pasaulis keliauja. Nuo to priklauso, kaip interpretuojamas kūnas. Jeigu gyveni įsivaizduodamas, kad antrasis mesijas ateis bet kurią dieną ir kad tuo metu įvyks pasaulio pabaiga, tai kalbėjimas apie kūniškus malonumus visiškai nebetenka prasmės, nes rengiamasi būties kataklizmoms.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Kūno kultūra“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
