Per ilgą muzikinę karjerą Laurita Peleniūtė dalyvavo arba sukūrė tiek folkloro projektų, kad vargu, ar pati sugebėtų išvardyti. Nuo dalyvavimo legendinėje „Kūlgrindoje“ ar „Žalvarinyje“ iki sukurtų „Margos muzikos“, „Upinių“, „The Baltic sisters“, „Elektroninių sutartinių“.
LRT PLIUS laidoje „Pasivaikščiojimai“ L. Peleniūtė sako visada kėlusi klausimą: o kas gi yra folkloras, kas yra kanonas, kaip reikia dainuoti „liaudies“ dainas ir kas turi į jas teisę? Galiausiai sutartinės tapo jos gyvenimo tema ir darbu.
Viso pokalbio su L. Peleniūte klausykite čia:
– Ar tu domiesi lietuviškais augalais, žolėmis?
– Taip, bet taip, kaip žoles pažino mano mama, aš tikrai jų nepažinsiu. Ji ne žolininkė, bet yra senosios kartos moteris, kuri savo darže žino kiekvienos žolės pavadinimą.
– Ar tavo šeima daininga?
– Mano senelis dainavo ir baba – ta karta mėgo dainuoti. Aš užaugau žaisdama po stalu, kol vykdavo dainingos šventės, tais laikais niekam nerūpėjo, ar dainuoji gražiai – yra daina ir reikia dainuoti. Mano senelis buvo garsus armonikos virtuozas kaime, vykdavo neįtikėtini bendruomenių šokiai. Ten grojo ir mano tėtis, ir jo sesuo, ir jo brolis.
– Ar su tėvu buvote artimi?
– Labai, vis dar esame, nors jo nebėra. Esu dalis jo.
– Kodėl tu niekada nesimokei muzikos?
– Aš baigiau muzikos mokyklą, bet be meilės. Natas pažįstu, tai yra pliusas. Baigiau smuiką, bet jo iki šiol nepaliečiau.
Kai atvažiavau į Vilnių, visi buvome metalistai. Sykį išgirdau „Kūlgrindą“ dainuojant liaudies dainą. Tokios muzikos, kurią jie dainavo, aš nebuvau iki tol girdėjusi. Ta muzika mane pačiupo ir nepaleidžia iki šiol. Supratau, kad negaliu nieko kito veikti gyvenime.
Aš užaugau žaisdama po stalu, kol vykdavo dainingos šventės, tais laikais niekam nerūpėjo, ar dainuoji gražiai – yra daina ir reikia dainuoti.
Aš dainuoju savo balsu, tai nepatinka tiems, kurie saugo tradicinę folkloro muziką. Mes esame labai turtingi sutartinių, galime jų pasiklausyti archyvuose, ten net nufotografuotos bobulytės, dainuojančios jas, tačiau kiekvienas regionas turi savo specifiką, o tas „bliovimas“ ateina iš neišmanymo.
– Ar esi gavusi kritikos, kad nesi tikra folkloristė?
– Tai netinka mano būgnas, tai netinka mano balsas (...). Folkloro formos nuolat keičiasi. Jei noriu, kad sutartinės išliktų, nieko nebandau sukurti, aš tik stebiu, kur jos eina, nors, aišku, yra sukuriamas ir naujas folkloras.
Žmonės vis dar dainuoja „Sodai leliumoj“, tik prideda kitą tekstą. Aš pati esu prikūrusi naujų melodijų, tekstų.
Problema ta, kad nebėra tradicijos kurti kartu, nebeliko bendrystės, nebeliko laiko, kurį galėtume leisti kartu, pasikeitė mūsų gyvenimas. Atsimenu, kaip sėdėdavome su baba ant lovos krašto, ji pindavo sau kasą ir dainuodavo – nebeatsimenu, ar dabar kada nors su kuo nors taip leidau laiką.
– Kaip teisingiau sakyti – sutartinė yra giedama ar dainuojama?
– Giedama.
– Ar kada nors, giedant sutartinę, tave yra apėmęs jausmas, lyg nebepriklausai šiam pasauliui?
– Taip, kartą nebegalėjau vairuoti. Dainuodamas gamtoje tu pranyksti, nebesupranti, kiek praėjo laiko, nebegirdi aplinkinių garsų, patenki į kitą laiką, kuriame daugiau nieko nėra. Jausmas keistas, tačiau kūnas žino, ką daryti, – jis dainuoja.
Tu turi liautis norėti kontroliuoti akimirką, leisti būti sau ko nors dalimi. Mano kai kurios studentės turi problemų dėl balso stygų, tačiau dainuodamos su kitomis moterimis jos tampa vieniu, įgauna jėgų.
– Kaip manai, ar tave apibūdinti tinka žodis „ragana“?
– Aš atėjau iš raganų giminės. Neaugau tarp silpnų moterų, visos jos mokėjo ir burti, ir ką nors užkalbėti (...). Mano mama sykį vaikščiodama aplink krosnį užmetė šalavijo lapelį, ją pričiupusi paklausiau, ką daro. O ji atsakė, kad nori prasivalyti. Tai ir yra magija, ji slypi gamtoje, paprastume.
Tačiau jos neįmanoma užfiksuoti. Dėl to niekada nefotografuoju, nefilmuoju uždarų ratų. Žinau, kai kurios mano moterys lipa per sunkius kalnus, kad galėtų būti ten. Manau, kad sutartinės, kurios yra giedamos gydantis, negali būti viešinamos. Tai uždaras, bet gydantis procesas.
Jei senamiestyje pamatysite iš laimės žviegiančias moteris, tai tikriausiai jos eina iš mano rato.
– Ar savyje turi tamsos?
– Labai daug.
– Ar ją jau pažįsti?
– Gal ne visą ją priimu, bet jau ateinu į tą gyvenimo etapą, kuris yra brandesnis, ramiau reaguoju į savo tamsą ir šviesą. Nemanau, kad kiekviena diena turi būti pozityvi, kaip ir nemanau, kad stresas yra gyvenimo pabaiga.
Dabar ieškau tikrumo, jei matau, kad kažkas neturi tikslo, kažkas nėra tikras savyje, aš labai stipriai tai jaučiu, suprantu, kad gaištu laiką. Aš esu perfekcionistė – dėl to degsiu pragare.
Parengė Emilija Balcerytė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
