Giedrius Steponavičius kortas pradėjo kolekcionuoti prieš 12 metų. Dabar jau turi sukaupęs per 3 000 kortų malkų. „Netyčia įsigijau pirmąją kortų kaladę, po to – kitą. Vėliau tiesiog pastebėjau, kad jau daug jų susikaupė. Labiau tada pradėjau kolekcionuoti, orientuotis į lietuviškąją tematiką, lietuviškas kortas, tiek susijusias pagal temą, tiek išleistas Lietuvoje“, – pasakoja G. Steponavičius.
Dalį kolekcininko surinktų kortų galima išvysti Galaunių namuose-muziejuje. Parodoje „Kolekcininkai: atviros kortos“ taip pat pristatomos meno vertybės iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių.
„Kortos turi ir meninę, ir istorinę, ir kultūrinę, ir socialinę pusę. Pirmiausia kalbame apie kortų ištakas ir pasaulio kortas. Antroji tema yra lietuviškos tarpukario kortos, prie jų labai gražiai prisigretina Estijos ir Latvijos kortos. Trečioji erdvė kalba apie šiuolaikines kortas. Taip pat kalbame apie kortas mene – tai ir grafikos, tapybos kūriniai. Tai tikrai praturtina šią parodą ir parodo, kad kortos nėra velnio išmislas“, – sako parodos kuratorė Raimonda Kvietkutė.
„Žmonės apskritai turi silpnybę žaisti. Nuo pat mažens iki suaugusio žmogaus. Kortų žaidimai iš pradžių galbūt buvo primityvūs. Kortos dar paprastai būdavo nelabai aiškios. Jos po truputėlį vystėsi, ir daugėjo žaidimų. Manoma, kad gali būti apie keletą tūkstančių įvairiausių kortų žaidimų“, – teigia kolekcininkas Albinas Borisevičius.
Sąlygose būdavo nurodyta, kad kortos turi atitikti lietuvišką identitetą.
B. Šneliūtė
Anot parodos rengėjų, kortos – ne tik žaidimo priemonė. Jų dizainas, simbolika ir estetinė raiška atspindi epochas, politines idėjas, socialinius ritualus.
„Ne tiktai kaip socialinis reiškinys, kuris dažnai atspindi įvairius ir gyvenimo aspektus, ir istorinius įvykius, ir panašiai. Pradėjau kolekcionuoti nuo senų kortų, jau žaistų kortų. Tai man toks jausmas yra, kad jos tarsi išlaikiusios energinį krūvį, kuris buvo sudėtas žaidžiant tą žaidimą, emocijos ir visi kiti dalykai.
Viena kaladė šioje parodoje yra tarpukario odiniame dėkle, kuris galbūt priklausė Lietuvos karininkui. Ta kaladė yra tokia sužaista... Spėju, kad ja galėjo būti žaidžiama netgi partizanų bunkeryje. Paėmus ją į rankas, dar žinant priešistorę, iš tikrųjų emocinis krūvis jaučiamas“, – tvirtina G. Steponavičius.
„Kortose galima ieškoti lietuviškos romantiškos praeities. Tarpukario Lietuvoje kortų kūrybai buvo skiriamas labai didelis dėmesys. Valstybė turėjo kortų monopolį. Naujoms lošimo kortoms sukurti valstybė skelbdavo konkursą. Konkursuose dalyvaudavo patys žymiausi to meto dailininkai.
Sąlygose būdavo nurodyta, kad kortos turi atitikti lietuvišką identitetą: karaliai vaizduojami kaip Lietuvos didieji kunigaikščiai, damos – kaip vaidilutės, mergelės, kunigaikštytės ar kunigaikščių žmonos, ir daugiau simbolikos, kuri buvo kaip tautiniuose drabužiuose, buities daiktuose, ginkluose, medžio raižiniuose, juostų raštuose. Tai atsispindėjo ir kortų piešiniuose“, – sako parodos kuratorė Beta Šneliūtė.
„Kortų grožis iš dalies ir yra tas, kad jų archetipizavimas ir veikimo principai taip stipriai nusėdę mūsų viduje, kad net ir pakeičiant kortų formatą arba beveik visai suardant kortos kompoziciją ar net užslepiant joje kokius nors simbolius ir ženklus, juos vis tiek galime atpažinti, matyti, suprasti, pagauti žinutę“, – kalba parodos dizaineris ir architektas Jonas Vaikšnoras.
Pažvelgti į kortas kaip į istorijos, meno, kultūros ir socialinio gyvenimo liudininkes Galaunių namuose-muziejuje galima iki spalio pabaigos.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
