Tarptautinį scenos menų festivalį „ConTempo“ šeštadienį atidarė spektaklis „RoZéO“. Netrukus po pasirodymo socialiniuose tinkluose įsiplieskė diskusijos. Kol vieni piktinosi apnuogintomis akrobačių krūtinėmis, kiti stojo ginti kūrėjų sumanymo ir priminė, kad nuogumas scenoje toli gražu nėra naujas reiškinys.
Kaip skelbia organizatoriai, prancūzų trupės „Gratte Ciel“ kūrinys „RoZéO“ skirtas šeimai. Jis „ConTempo“ atidarymo savaitgalį Kauno grūdų gamyklos kieme parodytas keturis kartus. Skambant gyvai muzikai, atlikėjai – Danilo de Campos Pacheco, Cecilia Zucchetti ir Yumi Rigout – siūbavo dešimties metrų aukštyje.
„Pakilusios ant liaunų metalinių stiebų, jos švelniai svyruoja judinamos vos juntamo oro dvelksmo. Vėjui pakilus, jos šoka dangaus fone. It Kamargo nendrės, jos susilieja su peizažu, žadindamos piemenaičių, raganų, vaidilučių ar amazonių vaizdinius. Jos kviečia mus žvelgti tolyn ir pajusti oro virpesius“, – teigiama renginio aprašyme.
Tačiau žiūrovams pradėjus dalytis spektaklio vaizdo įrašais socialiniuose tinkluose, įsiplieskė diskusijos. Komentaruose daugiausia dėmesio sulaukė apnuogintos akrobačių krūtinės, o kartu kilo platesnių ginčų apie nuogumo ribas viešuose renginiuose.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- „RoZéO“ – prancūzų trupės „Gratte Ciel“ kūrinys, kurio metu, skambant gyvai muzikai, atlikėjai siūbuoja dešimties metrų aukštyje.
- Kol vieni komentatoriai piktinosi apnuogintomis akrobačių krūtinėmis, kiti stojo ginti kūrėjų sumanymo.
- Teatro kritikas teigia, kad pasipiktinimas nuogumu mene atspindi švietimo sistemos trūkumus.
- Festivalio meno vadovė antrina, kad neigiamos reakcijos atskleidžia gilesnes problemas: nepasitenkinimą žmogaus kūnu, prastą lytinį ir estetinį švietimą, gebėjimo priimti save trūkumą.
„Kur kas pavojingiau yra šie pasipiktinimai“
Teatro kritikas, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis portalui LRT.lt ironizuoja norintis dėl visuomenės reakcijų kaltinti pilnatį.
„Būtų labai puiku tai nurašyti pilnačiai. Bet jei rimtai – buvau nustebęs, tiksliau, pašiurpęs dėl kai kurių komentarų. Taip pat ir dėl gana originalių minčių. Pavyzdžiui, kad nuogas moters kūnas – iškart erotika, o vyro – jau pornografija. Prisiminiau, kokia didžiulė eilė laukia prie Florencijos Akademijos galerijos, kur stovi Michelangelo „Dovydas“. Iš tiesų manau, kad besipiktinantys žmonės nematė spektaklio. O socialiniuose tinkluose pyktis reiškiamas dėl bet ko“, – dalijasi pašnekovas.
V. Jauniškis pasakoja, kad labiausiai jį nustebino nepatenkintų komentatorių amžius.
„Pasižiūrėjau tų žmonių profilius. Nemaža dalis jų nėra senyvo amžiaus. Skelbiami įsitikinimai yra 40–50 metų žmonių. Tai mane labiausiai nustebino – kad 21 amžiaus pradžioje nagrinėjame tai, kas graikams buvo priimtina prieš 2 500 metų. Be abejo, tai kalba apie pačius žmones, nes juos dirgina bet koks nuogumas. Bet pirmiausia tai kalba apie mūsų švietimo sistemą, tai, kad mokyklose visiškai nedėstomas menas, nesupažindinama su elementariais meno istorijos pagrindais“, – kalba kritikas.
„Pasinaudojant anekdotais apie įpročius – statybininkas visur mato plytas. Tad, nuėjęs į Luvrą, „Mona Lizos“ veide irgi pamatys plytą“, – priduria jis.
Visgi V. Jauniškis pabrėžia, kad nuogumą viešoje vietoje kvestionuoti galima. Tačiau tai – pasvarstymų, o ne pasipiktinimo reikalas.
„Pats spektaklio nemačiau. Bet, žiūrėdamas ištraukas vaizdo įrašuose, pats nuogumo net nepastebėjau, kol neperskaičiau komentarų. O, pasirodo, tik ši detalė kai kam labai kliūna, nes prikibti prie kitko turbūt neišeitų“, – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, kodėl nuogas kūnas mene vis dar seksualizuojamas ir net šokiruoja, V. Jauniškis sako manantis, kad tai tradicijos reikalas.
„Paminėjau graikus, jie nuogumo necenzūravo, priešingai, kūnas buvo rodomas kaip grožio etalonas. Kūniški reikalai krikščionybės, katalikybės susiejami su nuodėme. Ir galime prisiminti įvairius cenzūros atvejus, pavyzdžiui, kai Renesanso menininkai užsakovų – bažnyčios tėvų – buvo verčiami užtapyti nuogumus, kaip Michelangelas freskas Siksto koplyčioje.
Galime prisiminti ir mūsų pačių Juozo Zikaro „Laisvės“ statulą. Jai taip pat buvo pailginta tunika, kad dengtų visas kojas, o nesibaigtų ties keliais. Menininkai turi taikstytis su kreivomis žmonių mintimis, kad kažko nebūtų, kad kažkas kažko nepagalvotų. Nes žmonės, norintys cenzūruoti, automatiškai pagalvoja“, – įžvelgia kritikas.
Atvejų būna įvairių, bet jei kas įžiūrėjo čia pavojų, – tada neveskime vaikų į bažnyčias, nes būtent jose pamatysime daugiausia nuogo kūno viešoje erdvėje.
V. Jauniškis
V. Jauniškio nuomone, patys organizatoriai turi teisę nustatyti tokių renginių amžiaus cenzą – tai jų „sąmoningumo ir nuostatų klausimas“.
„Turi spręsti organizatoriai, o ne visuomenė. Visuomenė nėra prodiuseriai. Šiuo atveju nemanau, kad tas nuogumas buvo šokiruojantis ar buvo atliekami sudėtingi akrobatiniai judesiai dėl nuogumo. Apskritai, kalbant apie meno kūrinius, ne konkrečiai apie šį spektaklį, visada klausimas – dėl ko tai yra. Jei tai savitikslis reikalas, galbūt viešoje erdvėje – ar visiems – to neturėtų būti. Tačiau menas kerta ribas nuolatos, ir šiandien nuogumo problema mene yra mažiausia.
Ar vaikams tai priimtina rodyti? Atvejų būna įvairių, bet jei kas įžiūrėjo čia pavojų, – tada neveskime vaikų į bažnyčias, nes būtent jose pamatysime daugiausia nuogo kūno viešoje erdvėje. Bet man kur kas pavojingiau yra šie pasipiktinimai, tikiuosi, vaikai jų neskaitė“, – sako V. Jauniškis.
Masteikaitė: komentarai atskleidžia gilesnes problemas
Festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė LRT.lt tvirtina, kad gyva instaliacija ir spektaklis „RoZéO“ – vienas estetiškiausių, giliausių bei meditatyviausių kūrinių šiųmetėje „ConTempo“ programoje.
„Šis pasirodymas atskleidžia žmogaus troškimą sugrįžti į gamtą bei siekį iš naujo atrasti prarastą ryšį su ja. Šiuolaikiniam žmogui gamtos ciklai ir gyvybės formų sąveika dažnai jau nėra lengvai perprantami, o „RoZéO“ padeda juos patirti ir suvokti iš naujo – atlikėjai tarsi įleidžia šaknis aplinkoje ir per subtilų oro judėjimą atskleidžia tai, kas paprastai lieka nematoma. Šiame kontekste apnuogintas kūnas nėra provokacija ar siekis šokiruoti, tai – natūrali, organiška gamtos ir paties kūrinio estetikos dalis“, – pasakoja G. Masteikaitė.
Jos teigimu, vertinant socialiniuose tinkluose kilusį triukšmą dėl atlikėjų krūtinių, svarbu atskirti gyvą patirtį nuo skaitmeninio triukšmo.
„Renginys vyko uždaroje, bilietais apribotoje erdvėje, kur žiūrovai kūrinį patyrė visumoje ir kontekste. Tuo tarpu negatyvios reakcijos ir piktinimosi banga kilo internete – tiek iš tikrų vartotojų, tiek iš tradiciškai įsitraukiančių botų. Šie komentatoriai gyvai reginyje nedalyvavo ir savo teismus priėmė pamatę tik iškirptas vaizdo įrašų ištraukas“, – teigia pašnekovė.
„Paradoksalu ir kartu ironiška tai, kad visame mieste, viešojo transporto stotelėse, iškabinti festivalio plakatai, kuriuose taip pat aiškiai matosi apnuoginta atlikėjos krūtinė, niekam užkliuvę nebuvo. Tai tik dar kartą įrodo, kad pati problema slypi ne vaizde ar patyrime, o skaitmeninės erdvės mechanikose ir atsitiktiniame fragmentiškume“, – priduria ji.
Šiame kontekste apnuogintas kūnas nėra provokacija ar siekis šokiruoti, tai – natūrali, organiška gamtos ir paties kūrinio estetikos dalis.
G. Masteikaitė
Anot G. Masteikaitės, negatyvių komentarų gausa, moralizavimas ir pamokymai, koks „turi būti“ menas, atskleidžia gilesnes problemas: didžiulį nepasitenkinimą žmogaus kūnu, prastą lytinį bei estetinį švietimą, gebėjimo priimti save trūkumą.
„Tačiau didžiausia atsakomybė čia tenka žiniasklaidai. Noras vaikytis skambių antraščių bei rinkti patiktukus dažnai nusveria profesinę etiką. Tą pačią informaciją galima pateikti su giliu meniniu kontekstu ir edukuoti visuomenę, arba, priešingai, išplėšti iš konteksto ir tyčia paversti pigiu skandalu“, – pabrėžia ji.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
