Rugpjūčio mėnesio mėnulio pilnačiai virš miško išriedėjus, mūsų gamtoje – jau ir vasaros antrosios pusės ženklai. Štai gerves galima pamatyti virtinėmis ėmus skraidyti; moko jaunikles rikiuotės ir kelionės drausmės. Kregždutės vis į didelį būrį susirenka – pasišnekučiuoti, pasitarti apie kelionę. O ryto rasos lašeliai suspindi ir po pievas išsidraikiusiuose voratinkliuose.
Šiuo metu paprastai baigiasi didysis medunešis, tad pats laikas bites kopinėti. Senieji bitininkai ir sako, kad tai reikėtų daryti būtent per mėnulio pilnatį. Būta tradicijos medų pašventinti bažnyčioje Šv. Lauryno dieną, rugpjūčio 10-ąją. Laikydavo jį vaistams; peršalus, suskaudus gerklei, kosint reikia gerti liepžiedžių arbatą su medumi. Tad mums tiktų ir tą pilnatį vadinti bičių vardu...
Lietuviui bitė – šventas padarėlis. Bitelių gyvenimas – tai darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys. Todėl senu papročiu bitelės būdavo kviečiamos į žmonių vaišes: vestuves, krikštynas, prie Kūčių stalo. Triskart pabeldus į avilį, sakoma: „Bitelės, bitelės, ateikit pasivaišinti!“ Per vestuves nuotaka pasilinkėdavo sau gausios šeimos, sakydama: „Kad bitelės gerai spiestų!“
Manoma, kad ir šokio figūrų žmones kitados bitės išmokino: juk per didįjį medunešį sudėtingu šokiu žvalgės kitoms bitėms nurodo, kur pražydo liepos. Apie bites sakoma, kad jos, kaip ir žmonės, „medų valgo“. Mirus bitininkui, apie tai kas iš namiškių turi pasakyti prie avilio, antraip bitės bus „išsivestos anapus“.
Kaimo tradicijos iki mūsų dienų išlaikė unikalų bičiulystės paprotį – bendrą bičių priežiūrą. Nuskris spiečius pas kaimyną – tai tas su bitininku ir tampa bičiuliais, kartu tais metais prižiūri biteles. Bičiuliai dažnai tampa net artimesni nei giminės; kitos tautos tokio gražaus papročio neturi...
Bitelių gyvenimas – tai darbštumo, vieningumo, pasiaukojimo bendram labui pavyzdys.
Daugybė tikėjimų ir mitinių atodairų bitininkavimo darbuose vis pabrėžia šio verslo svarbą lietuvių gyvenime. Štai bitininkas net per ištisus metus turi rūpesčio, kad jo spiečiai nepragaištų. Trijų Karalių dieną jis pašventinta kreida užrašydavo ant avilių po tris kryželius. Šv. Velykų rytą, varpams skambinant, kiekvieną avilį kelis sykius kilsteldavo aukštyn.
Bičių atbudimo dieną, kovo 25-ąją, į medį keldavo spietinę. Ši ypač traukdavusi spiečių, jei keliant būtų panaudotos vadelės, juokais „pasiskolintos“ iš anksčiau bažnyčion atvažiavusio kaimyno. Išgirdęs gegutę užkukuojant, bitininkas jei ras kur kokį virvagalį, būtinai jį užriš ant avilio kojos.
O Šv. Stanislovo dieną, gegužės 8-ąją, žiūrėdavo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelių žiemojimui palikti. Gegužės mėnesio suneštas medus vadinamas mojavu, jis itin vaistingas – turi labai daug žiedadulkių.
Mitologai mano, kad senovėje apie tą laiką galėjo būti bičių bei žmonių šeimos globėjos dievaitės Austėjos šventė. Į vasaros medkopį bitininkai kviesdavosi talkininkus – giminaičius ir kaimynus – tarsi į kokią didelę šventę. O Kūčių sulaukus, bitininkai juos medumi apdalydavo, patys šventąją vakarienę pradėdavo medaus šaukšteliu.
Betgi sakoma, kad kartais pasitaikydavo ir nelabai sąžiningų bitininkų. Tai tie stengdavosi savo bites paversti plėšikėmis, medaus vagilėmis. Taigi, pamaitindavo jas sudžiovinta, sutrinta, su medumi sumaišyta gyvatės išnara. Arba į lauką iš avilio išleisdavo per išdžiovintą vilko gerklę. Dar sakydavo, kad bičių godulį sukelia apsmilkymas iš dūminės, į kurią įdėta duonos trupinių iš ubago terbos. Bet visa tai – tik juokų pramanai... Ogi kalbos patarlės ir priežodžiai apie bites – kaip medumi kalbą pagardina.
Štai keletas tokių, vis su pamokymais, išminties krislais. Sakoma: viena bitė avilin neprineša medaus; ant kvepiančios gėlės ir bitelė tūpia; bitelės saldus medelis, bet sunkus darbelis; ir bitė savo namelį gina; jei bitės įgelti negalėtų, tai nė medaus neturėtų; kas myli bites, tą ir Dievas myli; bitė pikta, kai darbo neturi, o žmogus – kai per daug jo turi; kai žmogus valgo medų, tai sako: „Dievo bitelės, dievo bitelės“, o kai bitė įgelia, tada sako: „Velnio bitės, velnio bitės.“ Ir patarimas jaunimui: „Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė...“
Apibendrinimui pritinka antikos laikų išminčiaus gydytojo Hipokrato žodžiai: „Bitės nemėgsta trijų dalykų: nešvarių rankų, nešvarios sąžinės ir tinginių.“
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
