Ritinis, kamuolys, loto ar rankų darbo vėjo malūnėlis – vaikų žaislai ir žaidimai prieš šimtmetį ir dar seniau buvo ne tik pramoga. Jie mokė kurti, bendrauti, mėgdžioti suaugusiųjų pasaulį ir atrasti savo vietą bendruomenėje. Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomos fotografijos, žaislai ir stalo žaidimai leidžia į vaikystę be ekranų pažvelgti kaip į gyvą kasdienybės istoriją, rašoma Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro parengtoje publikacijoje.
„Visais laikais buvo tikimasi, kad vaikai didžiąją dalį laisvalaikio susiorganizuos patys ir susigalvos veiklų. Anksčiau tam „po ranka“ buvo pagaliukai, akmenukai, skarelės ar judriosios veiklos, o šiandien lengviausiai pasiekiama priemonė dažnai yra ekranas. Todėl vaikai natūraliai renkasi tai, kas arčiausiai ir kas greičiausiai įtraukia“, – sako Žaislų muziejaus direktorė dr. Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė.
Anot pašnekovės, suteikus vaikams progą patirti žaidimą gyvai, jie labai greitai atranda džiaugsmą eksperimentuoti ir žaisti su paprastais daiktais. Tai rodo, kad pati žaidimo prigimtis nepasikeitė. Smalsumas, noras priimti iššūkį, išbandyti savo jėgas, varžytis ir bendradarbiauti yra universalūs visų kartų vaikams.
„Keičiasi priemonės, bet ne poreikis žaisti – jis išlieka toks pat stiprus kaip ir prieš šimtus metų“, – teigia dr. I. Jovaišaitė-Blaževičienė.
Vaikystę prieš 100 ir daugiau metų Lietuvos kaimuose, miesteliuose ir miestuose šiandien padeda suprasti ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir muziejų rinkiniuose saugomi vaikystės liudijimai – senos fotografijos, žaislai, stalo žaidimai, knygelės. Šie objektai pasakoja apie vaikų laisvalaikį, pomėgius ir kasdienybę.
Kas iš tikrųjų kuria žaidimą: žaislas ar vaizduotė?
Žaidimui pakanka labai nedaug – paprasto daikto ir vaiko vaizduotės.
„Senieji žaislai primena, kad svarbiausias buvo ne pats daiktas, o vaiko vaizduotė. Dažnai tai būdavo itin paprasti objektai – mediniai pagaliukai, kaladėlės, vilnos kamuoliai, lėlė iš skudurų ar lazda galėjo virsti kuo tik panorėdavo vaikas“, – teigia Žaislų muziejaus direktorė.
Svarbiausia vaikų žaidimuose buvo istorijų kūrimas, skirtingi vaidmenys ir bendravimas su kitais, taisyklės. Todėl, anot pašnekovės, žaislas galėjo tapti daugybės įvairių nuotykių dalimi.
„Kartais net sunku pasakyti, ar vaikas žaidžia su pačiu daiktu, ar daiktas tėra pretekstas kurti istorijas. Iš tiesų daikto savybės gali labai stipriai veikti, kokios istorijos ir veiksmai gimsta žaidime. Pavyzdžiui, paprasta skarelė gali tapti lėle, superherojaus apsiaustu ar jūros banga. Ta pati skarelė gali būti ir mėtoma bei gaudoma, tačiau toks žaidimas bus visiškai kitoks nei gaudant kamuolį ar sniego gniūžtę – skirsis judesiai, ritmas, kūno reakcijos, pats žaidimo pobūdis.
Kitaip tariant, medžiaga, forma ir svoris nėra tik atsitiktinės daikto savybės – jos nukreipia vaizduotę tam tikra linkme ir siūlo tam tikrus veiksmus“, – žaidimų logiką paaiškina dr. I. Jovaišaitė-Blaževičienė.
Žaislai, kuriuos pasigamindavo patys
Vaikai nuo seno stebėdavo suaugusiųjų atliekamus darbus ir žaidimuose juos atkartodavo. Tam galėjo praversti ir mažos darbo įrankių kopijos, ir patys paprasčiausi kieme rasti daiktai.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Lietuvos valstiečių šeimose vyravo nuomonė, kad žaislų reikia tik mažiems vaikams. Jiems kartais nupirkdavo arba padarydavo kokį žaisliuką, tačiau vyresni vaikai dažnai turėjo žaislus pasigaminti patys.
Žaidimas ne visada buvo suprantamas kaip savarankiška vaiko teisė į laisvalaikį. Dauguma kaimo žmonių manė, kad vaikui svarbiau dirbti, o ne žaisti. Vertinti tokie žaislai, kurie rodė vaiko gabumus, meistriškumą, sumanumą. Sudėtingesnis, praktiškai naudingas ar judantis žaislas galėjo tapti ženklu, ką vaikas geba ir kuo galbūt galėtų tapti ateityje.
Populiarūs buvo garsiniai ir judantys namų darbo žaislai. Kaimo aplinkoje vertinti ir tokie daiktai, kurie ne tik linksmino, bet ir turėjo praktinę ar estetinę funkciją, pavyzdžiui, vėjo malūnėliai.
Vienas seniausių lietuviškų žaidimų – ritinis
Vienas archajiškiausių lietuvių tradicinių žaidimų – ritinis arba ripka. Jis laikomas vienu seniausių grupinių lietuvių liaudies žaidimų ir siejamas su senąja Lietuvos karybos kultūra. Tuo, kad naudojama lazda, šis žaidimas panašus į ledo ritulį, taip pat panašumų galima rasti ir su žolės rieduliu.
Žaidime dalyvauja dvi komandos: žaidėjai paeiliui ridena ripką (guminį arba medinį diską) varžovų vartų arba galinės linijos link, o stabdo ją ritmušomis, t. y. riestomis lazdomis. Žaidimo tikslas – išridenti ripką pro varžovų ginamus vartus arba per galinę liniją; taškai skiriami pagal tai, kaip ripka kerta galinę liniją ar vartus.
19 a. ritinis buvo plačiai paplitęs Lietuvos kaimuose – žaistas gatvelėse, vieškeliuose ar pievose. Jį varinėti berniukai pradėdavo maždaug nuo 7–8 metų, kartais įsitraukdavo ir mergaitės. Rungtynės galėjo tapti visos bendruomenės įvykiu: varžydavosi kaimas su kaimu, o žaidimą stebėdavo žiūrovai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo ritinis dar buvo žaidžiamas beveik visuose Lietuvos kaimuose, kai kur ir iki Antrojo pasaulinio karo. Vėliau šio žaidimo populiarumas blėso. Vis dėlto jis išliko kaip piemenų ir vaikų žaidimas, o tarpukariu imtas žaisti profesionaliau: griežčiau reglamentuotos taisyklės, kūrėsi komandos, tarp jų – ir moterų, vyko varžybos.
Šiais laikais ritinio čempionatuose varžosi miestų komandos, gyvuoja Lietuvos ritinio sporto federacija.
Žaidimas kaip ugdymo priemonė
Tarpukariu išsilavinusių šeimų aplinkoje žaidimas imtas suvokti ne tik kaip pramoga, bet ir kaip ugdymo priemonė. Per žaidimus vaikams buvo perteikiamos gyvenimo tiesos, mokoma stebėti, klausti, taip lavinant vaizduotę.
Mamoms skirti laikraščiai ir žurnalai siūlė idėjas, kaip pačioms pasigaminti žaislų ar įvairių daiktų iš popieriaus, plastilino, medžiagos, gamtos gėrybių. Namų teatras ir gyvieji paveikslai lavino dramos, improvizacijos, kūrybiškumo įgūdžius.
Buvo keliami ir tam tikri reikalavimai: žaislai turėjo atitikti vaiko amžių, individualumą, būti pedagogiškai naudingi, tvirti, higieniški ir estetiški. Vaikas turėjo būti ne tik kūrybingas ar protingas, bet ir fiziškai stiprus, aktyvus, užsigrūdinęs.
Tarpukario fotografijose galima pamatyti vaikus, lauke žaidžiančius vasaros ir žiemos žaidimus, besidžiaugiančius saule, kiemu, gamta.
Stalo žaidimai: nuo loto iki „Cirko“
20 a. pirmoje pusėje Lietuvoje sparčiai populiarėjo stalo žaidimai. „Tam įtakos turėjo atviresnė rinka, intensyvėjantys kultūriniai ir ekonominiai ryšiai su Vakarų Europa bei didėjantis masinės gamybos produkcijos prieinamumas“, – teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos skyriaus vadovas dr. Povilas Blaževičius.
Tarpukario Lietuvoje jau buvo įvairiausių stalo žaidimų. Kai kurių žaidimų kilmės istorijos buvo labai senos ir tolimos, jie vietos rinkoje buvo pritaikomi pagal to meto kultūrinį kontekstą, leidybos galimybes ir pirkėjų poreikius.
20 a. pirmoje pusėje paplito sėkmės žaidimų grupei priskiriamas žaidimas „Cirkas“. Žaidimo lentoje žaidėjas keliauja skaičiais pažymėtais langeliais, o juose pavaizduoti cirko artistai ar gyvūnai nurodo, kada galima pakilti aukštyn, o kada tenka grįžti žemyn.
Šio žaidimo ištakos siejamos su senovės Indija. Pirminė žaidimo idėja buvo susijusi su moraliniu gyvenimo kelio vaizdavimu: dorybės padėdavo kilti aukštyn, o nuodėmės – nusileisti žemyn. Pagal šį žaidimą susiformavo šiandien gerai žinomas klasikinis žaidimas „Gyvatės ir kopėčios“.
Lietuvos muziejų kolekcijose išliko ir skaičių loto. Jį tradiciškai sudaro 90 medinių statinaičių su ant jų parašytais skaičiais bei kartono kortelės, ant kurių – trys eilės po devynis langelius su atsitiktiniais skaičiais. Komplekte taip pat būna kartono ar medžio skridinėliai kortelių skaičiams uždengti.
Loto eiga paprasta: žaidėjai išsitraukia po žaidimo kortelę ir siekia pirmi joje uždengti visus skaičius, atsižvelgdami į paeiliui traukiamas statinaites. Šiandien toks žaidimas dažniau pažįstamas „Bingo“ vardu.
Masinės gamybos žaislai ir stalo žaidimai ir šiandien, ir praeityje dažniausiai nebuvo laikomi objektais, kuriuos reikėtų išsaugoti. Dėl šios priežasties, anot dr. P. Blaževičiaus, muziejų rinkiniuose ir privačiose kolekcijose jų išliko palyginti nedaug. Todėl mūsų žinias apie jų įvairovę reikšmingai papildo archyviniai dokumentai, reklaminė medžiaga, atsiminimai ir kiti tekstiniai bei vizualiniai šaltiniai.
Šiandien žaidimų įvairovė yra didžiulė – nuo lėlių ir konstruktorių iki stalo ar kompiuterinių žaidimų, tačiau vaikų smalsumą vis dar gali pažadinti ir paprastas žaislas. Lietuvos muziejų kolekcijų portale LIMIS saugomos ir viešinamos Lietuvos muziejų vertybės leidžia pamatyti vaikystės istorijas iš arti: žaidimų fotografijose, senuose žaisluose, stalo žaidimuose.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
